Ukraina šiais metais į „Eurovizijos“ dainų konkursą siunčia dainininkę Viktoriją Leleką. Vokietijoje gyvenančią ukrainiečių kūrėją LRT RADIJO laidoje „Mūza ant peties“ kalbino žurnalistė Gerūta Griniūtė. Siūlome prisiminti šį pokalbį, kuriame ji dalijasi įžvalgomis apie ukrainiečių folkloro skambesius, apie misiją stiprinti ir skleisti žinią apie ukrainiečių kultūrą bei rusifikacijos pasekmes.
Rytų Ukrainoje gimusi V. Leleka sako kurį laiką nežinojusi, kad Ukrainoje žmonės kalba ukrainiečių kalba: „Tai baisios rusifikacijos Ukrainoje padarinys“ – teigia ji. Tačiau ilgainiui gimtoji ukrainiečių kalba tapo pagrindiniu atlikėjos kūrybos šaltiniu. 2023 metais grupė „Leleka“ kartu su Ukrainos folkloro tyrėju išleido naują ukrainiečių liaudies dainų albumą, kupiną džiazo atspalvių.
„Tai Kalėdų albumas, tačiau žmonės sako, kad jis neskamba kalėdiškai. Albume nėra žvangučių, nėra kalėdinių tradicinių dainų, girdime rimtą, magišką muziką. Mums svarbu kurti gražią muziką, liaudies dainoms suteikti naują gyvenimą.
Taip darėme ir su ankstesniais albumais. Mūsų darbas buvo ypatingas, nes dirbome su svečiu iš Kyjivo. Jis yra tikras tradicinių senųjų pučiamųjų instrumentų virtuozas“, – sako kūrėja.
Viktorija pastebi, jog pastaraisiais metais grupės koncertuose besilankantys žmonės pradėjo pastebėti, jog Ukraina – savą kultūrą ir kalbą turinti valstybė. Tad koncertų metu ji skiria ypatingą dėmesį klausytojų edukacijai, bando brėžti ribą tarp ukrainietiškos ir rusiškos kultūros.
„Kartais žmonės mano, kad pristatau rusišką kultūrą, bet tai yra netiesa. Aš noriu, kad žmonės su manimi kalbėtų ukrainietiškai, ne rusiškai, todėl prieš koncertą žmones pamokau, kaip padėkoti ukrainietiškai – taip bandau išvengti žmonių, kurie man sako: „spasibo“.
Matau, kad žmonės tampa sąmoningesni. Kartais jie paklausia, ar gali su manimi kalbėti rusiškai, bet sakau, kad mano gimtoji kalba yra ukrainiečių, aš jaučiu savo šaknis, man labai svarbu, kad kiti žmonės tai gerbtų. Visi žino, kad rusų kalba Ukrainoje yra dažna, tačiau to priežastys yra skaudžios. Rusifikavimo politika pareikalavo daug mirčių (...). Kol karas nesibaigė, norėčiau, kad žmonės atsiklaustų, ar gali kalbėti su manimi rusiškai“, – sako ji.
Berlyne gyvenanti kūrėja aktyviai renka paramą Ukrainai. Anot jos, Vokietija, kaip ir likusi Europa, yra susiskaldžiusi, paramą rinkti darosi vis sunkiau, nepriklausomai nuo tikslo.
„Aš renku paramą Ukrainos vaikams, kurie kare neteko tėvų – net ir šiam tikslui rinkti paramą nėra lengva. Tikriausiai niekas nesitikėjo, kad šis karas truks taip ilgai, niekas nebuvo tam pasiruošę. Žmonės turi savų problemų, turi savus gyvenimus, galėčiau sakyti, kad neturime teisės pavargti nuo karo, bet suprantu, ką tai reiškia.
Pradėjau naują iniciatyvą, tikiuosi, kad mano kolegos ją palaikys. Sudariau ukrainiečių kūrėjų, kurie jau yra fronte, ir tų, kurie yra nužudyti rusų kareivių, sąrašą. Norėčiau pradėti pasakojimų seriją, norėčiau pasakyti, kad remdami kūrėjus, neremiame karo, remiame kultūrą“, – priduria V. Leleka.
V. Leleka pastebi, jog informacinis nuovargis skatina žmones garsiau kalbėti apie ginklų sudėjimą, tačiau, anot menininkės, – Ukrainos laisvė neįmanoma, jei šalis nuspręstų iškelti baltą vėliavą.
„Yra žmonių, kurie galvoja, kad pasiekti taiką yra lengva – tereikia sudėti ginklus. Taip, Europai ir pasauliui bus lengviau, tačiau Ukrainai tai reikš okupaciją, nes niekas nėra saugus greta Rusijos (...). Kartą gavome užklausą koncertuoti vietoje, kurioje buvo vokiečių menininko instaliacija, įprasminanti baltą vėliavą. Kai kam tai yra taikos simbolis, mums – tai yra pasidavimo simbolis.
Tai galėtų tikti rusų atlikėjams – tai būtų tinkamas žinia, tačiau ne mums, ne Ukrainos menininkams“, – sako V. Leleka.
