Kėdainiškė Goda Šmigelskė LRT.lt pasakojo, kad baldus perstumdyti ir ką nors keisti savo kambaryje labai mėgo nuo septynerių. Kai pačiai būdavo per sunku perstumti spintelę, po apačia pakišdavo lašinių skūros, taip buvo lengviau. Jos vyresnis brolis juokais skųsdavosi, kad negali vakare patamsyje grįžti į kambarį, nes nežino, kaip per dieną bus pasikeitęs išdėstymas.
Užaugusi Goda namų dizainu užsiima toliau: ne kartą ką nors perdarė šeimos namuose, suremontavo mamos butą remdamasi tik „YouTube“ rastais patarimais. Tiesa, tai tik pomėgis. Baigusi renginių organizavimo studijas ji kurį laiką dirbo Vilniuje, o persikrausčiusi į Kėdainius tapo administratore, bet darbas nedžiugino.
Vėliau moteris augino vaikus ir labai apsidžiaugė, kai kaimynė prasitarė, kad nori atnaujinti seną paveldėtą sodo namelį, tiesa, beveik neturi tam lėšų. „Pasakiau, kad mielai imsiuosi to darbo, pasiūliau jai sumokėti tik už medžiagas. Mane tas darbas traukė, man patinka viską daryti taupiai, perdarinėti senus dalykus – kai trūksta lėšų, veikia kūrybiškumas“, – sakė entuziastė.
Taip ji per kelis mėnesius iš esmės perdarė pagrindinį sodo namelio kambarį – iš seno ir tamsaus, menančio sovietmetį, jis tapo jaukiu ir šviesiu.
Prireikė kūrybiškumo
„Pradėjau nuo lubų – jos buvo dengtos fanera su kyšančiais lakuotais mediniais tašeliais. Tas rudas lakas vis prasimušdavo į paviršių, nors naudojau mediniams baldams skirtą gruntą – bandžiau jį maskuoti gal 5 kartus, dirbau užvertusi galvą, vakarais kaklo nebejausdavau. Galiausiai kilo geniali mintis panaudoti impregnantą su vašku, taip susidarė plėvelė ir ruda spalva per dažus nebeprasimušė“, – pasakojo Goda.
Nuo lubų ji perėjo prie sienų – dvi iš jų, pasak Godos, buvo labai įdomios, iš tarsi pintų vertikaliai ir horizontaliai suklijuotų faneros lakštų. Vaizdą labai norėjosi pašviesinti, tad nusprendė sieną perdažyti. Čia jai labai padėjo dažų purkštuvas.
„Nesinorėjo rinktis baltos spalvos, nes būtų atrodę pigiai, tad ieškojau šviesios žemiškos spalvos, kaip marinuotų alyvuogių. Kai ką nors įsivaizduoji, verta rasti tos spalvos daiktą, kad pažiūrėtumei, ar jis tikrai tinka toje patalpoje. Namie radau tos spalvos vyro marškinius, objektui tiko. Tada su jais vykau į prekybos centrą ir rodžiau dažų maišytojoms, joms tai pasirodė juokinga“, – linksmai pasakojo Goda.
Taigi dvi sienas ji nudažė ta vyro marškinių spalva, o nuo kitų dviejų nuplėšė tapetus ir didelį nublukusį fototapetą. Apačioje buvo drožlių plokštės, kurias reikėjo labai gerai nugruntuoti, nes jos sugerdavo klijus ir naujieji tapetai būtų greitai atsilupę, tada siūlių glaistu užglaistė tarpus ir jas vėl nutapetavo augaliniais motyvais. „Sienos buvo nelygios, tad pasirinkau spalvotus tapetus – margi raštai paslepia nelygumus“, – pastebėjo Goda.
Baldai – seni, bet atjaunėję
Po sienų atėjo baldų eilė. Sofą moteris tiesiog uždengė šviesiu pledu, kad prireikus būtų galima nuimti ir išskalbti. O fotelius, nuėmusi medines jų dalis, iš naujo apmušė pasirinkta medžiaga (tam naudojo specialius apdailos vinis). Nuėmusi nuo medinės dalies Iš naujo audiniu apkalė kėdžių minkštąją dalį. Jaukumo suteikė ir pagalvėlės.
Subraižytą didesnio stalo viršų ji nudažė garstyčių spalva, gražiai derėjusia prie sienų. Tik pažiūrėjo, kad stalui dar kažko trūksta. „Galvojau, kad reikėtų augalinių raštų, tik piešti nemoku... Tada paėmiau tapeto likutį, išpjoviau trafaretą (augalo lapą), apklijavau lipnia juosta, kad dažai neįsigertų – ir ant stalo su tuo trafaretu nupiešiau augalus. To seniau nebuvau bandžiusi, bet viskas pavyko gerai“, – pasakojo moteris.
Didelę seną sekciją iš trijų dalių ji perdarė, nes ši atrodė „triukšminga“ – vienoje dalyje stiklai, kitoje – medinės durys, trečioje – atlenkiamas baras. „Barą ir stumdomus stiklus išėmiau, sekciją suvienodinau. Palikau didesnę lentyną, jei ateityje norėtųsi pastatyti televizorių. O tada pašiaušiau laką, nuvaliau paviršių su actu ir vandeniu, nutepiau baldams skirtu gruntu ir nudažiau šviesiais baldų dažais (kiek šviesesne nei sienų spalva). Pakeičiau rankenėles – viskas gerai, pats baldas tvirtas ir patikimas“, – sakė Goda.
Galiausiai atėjo grindų eilė (jos buvo paliktos pabaigai, nes atliekant kitus darbus galėjo prilašėti dažų). Grindys buvo iš rudos faneros, kurią moteris šiaušė švitriniu popieriumi, kad priliptų dažas, tada dažė grindų dažais.
Ar nekilo abejonių renkantis šviesią grindų spalvą? „Smėlio spalvą pasirinkau, kad būtų šviesiau. Grindys baltos ir mano namuose. Žmonės jų kažkodėl bijo, mano, kad išsipurvins, bet iš tiesų ant jų nesimato dulkių. Juodos grindys būtų daug blogesnis ir didesnės priežiūros reikalaujantis sprendimas, kaip ir juoda vonia, ant kurios labai matytųsi kalkių dėmės“, – patikino Goda.
Įvertino 10 balų iš 10
Pašnekovė pasidžiaugė tuo, kad kaimynė, su kuria aptardavo sprendimus, suteikė jai daug kūrybinės laisvės. „Pamačiusi sienas, kol dar nebuvo tapetų, ji gal ir suabejojo būsimu vaizdu, bet jį pamačiusi labai džiaugėsi. Sakė, kad duoda 10 balų iš 10, netikėjo, kad viskas gali taip pasikeisti“, – pasakojo entuziastingoji dizainerė.
Dar labiau nei pasiektas rezultatas gali nustebinti jo kaina – visos medžiagos atsiėjo tik 300 eurų. Pašnekovė patikino, kad reikėjo pasistengti, nes biudžetas buvo labai ribotas, ji labai taupė: laukė akcijų, pigesnių prekių važiavo iš Kėdainių į Kauną, nes paskaičiavo, kad taip bus pigiau, o atnaujindama kėdes panaudojo namuose užsilikusį audinį. „Netaupiau tik baldiniam gruntui, nes be jo paviršiai greitai nusitrins“, – sakė pašnekovė.
Tiesa, iki galutinai išbaigto vaizdo dar trūksta kilimėlio po stalu ir lengvų užuolaidų. Namelio virtuvė ir koridorius dar liko seni, prie jų remonto šeimininkė galbūt pereis vėliau.
Ką Goda patartų kitiems senų sodo namelių savininkams, kurie neturi daug lėšų, bet norėtų bent šiek tiek atsinaujinti? „Ne kartą socialiniuose tinkluose esu rašiusi, kad dažai išgelbės pasaulį. Perdažius kita spalva vaizdas gali iš esmės pasikeisti. Šiuolaikiniai dažai geri, neturi blogo kvapo kaip senieji, jie gaminami vandens pagrindu ir gerai laikosi“, – sakė kėdainiškė.
O kas toliau?
Goda vis ką nors daro ir perdaro savo namuose. Štai miegamojo lovą įsirengė ant vadinamųjų palečių, vaizdas jai labai patinka, tačiau, pasirodo, sudėtinga valyti dulkes, tad galvos ką nors kito.
Ji svajoja atnaujinti seną kemperį. „Jų senas dizainas gana tamsus ir slogus, įsivaizduoju, kaip įdomiai būtų galima viską atnaujinti vien pakeitus baldų paviršius, rankenėles, atnaujinus tekstilę, kuri labai daug duoda. Įsivaizduoju, kad tame nedideliame plote nieko negriaunant pavyktų sukurti daugiau erdvės. Tik reikia, kad atsirastų žmogus, kuris man tokį darbą patikėtų, kuriam tiktų mano mėgstama šviesi stilistika.
Buvau net nusiteikusi pataupyti, įsigyti seną kemperį ir jį atnaujinti, o paskui parduoti, bet pasirodė, kad man įperkamas kemperis būtų labai senas. Reikėtų viską iš esmės perdaryti, tad nieko iš to nieko neuždirbčiau, gal net būtų nuostolinga, tad šios minties atsisakiau“, – pasidalijo savamokslė dizainerė.
