Iš Marijampolės rajono kilusi, dabar Vilniuje gyvenanti Vainora Blaškevičiūtė per penkias dienas gali pasirūpinti, kad senas nuobodus virtuvinis komplektas suspindėtų kaip gražioje instagraminėje nuotraukoje. Baldus atnaujinti ji ėmėsi savo malonumui, o paskui tai tapo jos versliuku. Apie tai, kodėl neretai verta ne pirkti naują, o atnaujinti seną baldą, ji papasakojo LRT.lt.
Kaime Marijampolės rajone augusi Vainora darbo nebijojo nuo mažens: tėvams padėdavo kažką suremontuoti ūkyje, yra ir seną stalą šlifavusi. Baigusi studijas ji kurį laiką dirbo biure, paskui grįžo į gimtinę ūkininkauti pagal jaunųjų ūkininkų programą, bet buvo nusiteikusi, kad tai – tik laikinas etapas.
Gyvendama kaime ji atkreipė dėmesį į nuotraukas socialiniuose tinkluose, kuriose seni baldai, perdažyti baltai, tampa tarsi visiškai naujais – ir pati sumanė pabandyti.
„Pradėjau nuo to, kad pritvirtinau ratukus prie viršutinės sekcijos dalies, ją perdažiau ir ji tapo komoda. Taip pat perdažiau ir virtuvinę spintelę. Patiko, tad 2017 m. nusipirkau savo pirmąjį šlifuoklį, kad galėčiau dirbti rimčiau“, – pasakojo darbštuolė.
Pirmiausia ji atnaujino palėpėje aptiktus senus baldus. Paskui močiutė jai patikėjo atnaujinti savo kambarį – anūkei tai buvo smagi veikla, o ir močiutė liko rezultatu patenkinta.
Iš kluonų ir pakelių – į naują gyvenimą
„Paskui jau pažįstami, pamatę, kuo užsiimu, vis atsimindavo, kad pas juos kažkur kluone ar sandėliuke yra nereikalingų baldų ir pasiūlydavo man. Šį tą įdomaus parsivežiau ir iš apleistos sodybos. Be to, būdavo skelbiamos datos, kada iš gyventojų surenkamos stambiagabaritės atliekos – prieš išvežimą jos būdavo išrikiuotos prie kelio, ir aš iš ten pasiimdavau tai, ką norėjosi prikelti antram gyvenimui“, – pasakojo Vainora.
Savo eksperimentus ji parodydavo feisbuke, ir natūraliai atsirado žmonių, kurie paklausdavo, ar ji gali kažką parduoti ar atnaujinti, o ji mielai sutikdavo.
„Tiesa, dabar, žiūrėdama į savo pirmuosius darbus, matau, kad dariau klaidų. Be to, be reikalo imdavausi kai kurių senų baldų, kurie jau būdavo visai suvargę, o įdėjus daug darbo ir atnaujinus vis tiek neatrodydavo puikiai. Kol sutvarkysi kokią seną komodą su sunkiai atsidarančiais išklerusiais stalčiais, užtruksi labai ilgai, ir dar nežinia, ar tie stalčiai po to darinėsis idealiai. Pamenu, kartą labai vargau su žmogaus atvežta sena siuvimo mašina, kurios fanera buvo atšokusi dalimis – o juk daug pinigų už tai vis tiek neprašysi“, – atsiminė Vainora.
Dabar ji į senus baldus jau žiūri kritiškai ir kai kurių iš jų gaivinti nesiima. Į skelbimus apie atiduodamus senus baldus stengiasi nė nežiūrėti, kad nekiltų noras dar kažko parsigabenti – namai jau apstatyti ir dirbtuvėlės pilnos, o kol parduos atnaujintą baldą, gali ir užtrukti.
Mažiau išlaidų ir chaoso
Kurį laiką mergina savo pomėgį derino su kitais darbais kaime, bet paskui persikraustė į Vilnių ir jau porą metų užsiima vien baldų restauravimu, yra įkūrusi savo mažąją bendriją „Senas stalas“.
Smulkių baldų atnaujinimo ji dabar nesiima, nes su jais knebinėjimosi daug, o rezultatas ne visuomet padaro lauktą įspūdį – tad ji imasi tik stambesnių projektų: sovietmečiu ar kiek vėliau, po 2000-ųjų, pagamintų virtuvės komplektų, sekcijų ir spintų remonto.
Remontuoti ji nesiima tų baldų, kurie yra smarkiai pažeisti, labai išsibalansavę, papuvę – tokius išties geriau pakeisti naujais.
„Ypač man patinka dirbti su virtuviniais komplektais – jų esu atnaujinusi bent 30. Prieš 10–20 metų įrengti virtuviniai komplektai dažnai dar būna geri, patikimi, bet žmonėms jie jau atrodo morališkai pasenę – štai tuomet tikrai verta juos atnaujinti, ir vaizdas namuose iškart pasikeis. Seni baldai neretai būna dar tvirtesni už gaminamus dabar, ir, žinoma, atnaujinti juos daug pigiau, nei pirkti naujus“, – pasakojo Vainora.
Neretai klientai į ją kreipiasi jau po to, kai būna susisiekę su baldų gamintojais, sužino, kiek naujas virtuvinis komplektas kainuotų ir kiek laiko užtruktų gamyba. „Žmones gąsdina ir tai, kad tuomet reikia viską ardyti, perdaryti, iš naujo montuoti virtuvinę techniką – na, o aš, pradėjusi darbą pirmadienį, paprastai penktadienį jį jau baigiu“, – aiškino pašnekovė.
Kartais žmonės ją kviečiasi ir tuomet, kai ruošiasi butą parduoti – tikėtina, kad atnaujintas virtuvės komplektas pakels jo vertę.
Kaip tai vyksta?
Kaip konkrečiau pašnekovė atnaujina žmonių virtuves ar spintas? Dureles, kitas priekines baldų dalis atsuka ir išsiveža į dirbtuves, o šonines korpuso dalis perdažo vietoje, taip pat pakeičia rankenėles, padaro kitas korekcijas. Vidines baldų dalis, jeigu jos nėra itin negražios, rekomenduoja palikti tokias, kokios yra, nes jos vis tiek greit apsibraižo. Visus darbus ji įgudusi atlikti pati, pati ir baldus nešioja, tiesa, kadangi darbo tempas didėja, neseniai susirado porą pagalbininkų.
Kaip atnaujinti konkretų baldą, Vainora žiūri pagal situaciją – neretai paviršių reikia nušlifuoti, tada dar nugruntuoti, o jau tada tepti dažus. Jeigu tiesiog dažysite seną tamsų baldą tam skirtais dažais, tikėtina, kad tamsus atspalvis prasimuš į paviršių.
Kokia atnaujinamų virtuvinių komplektų spalva populiariausia? Vainorai dažniausiai tenka juos dažyti žaliai. „Net nežinau, kodėl – gal tiesiog dėl to, kad turėjau kelis gražių žaliai perdažytų komplektų pavyzdžius, tad žmonės ir toliau tokius užsisako, nebent paprašo parinkti tonu šviesesnę spalvą ar pan. Tiesa, buvo ir baltų, rudų, pilkų ar pilkai melsvų spalvų“, – sakė atnaujintoja.
Namie – daug spalvų
Ar tradiciniame lietuviškame bute atsiradęs žalsvas virtuvinis komplektas neatrodo iššaukiamai? Pasak Vainoros, tikrai ne, žmonės džiaugiasi, kad butas atrodo gyvesnis. Jai pačiai jos darbas patinka tuo, kad greitai mato konkretų rezultatą ir tai suteikia žmonėms daug džiaugsmo (to nebuvo, kai dirbdavo biure).
Paklausta, kokiu savo projektu labiausiai džiaugiasi, pašnekovė atsakė, kad tai – jos butas Vilniuje. Jis apstatytas jos atnaujintais baltais, pati jį ir perdažė, susiremontavo vonios kambarį – tą naginga mergina taip pat sugeba.
„Kai atsikrausčiau, butas buvo juodai baltas ir šaltas. Man tai nepatiko, tas šaltis tiesiog rėžė akį ir norėjosi šiltų spalvų, tad dabar viskas visiškai kitaip“, – sakė Vainora.
Štai vonios kambarys virto koraliniu su juodomis ir žaliomis detalėmis, kambario sienos taip pat spalvingos. Jos atnaujintas virtuvės komplektas – tamsiai žalios (chaki) spalvos, valgomasis stalas – juodas, batų dėžė – rausva, pora spintelių – rudos, krėslas – juodas, sieninė spinta – žalia ir apklijuota apdailos juostelėmis („moldingais“).
Kelis atnaujintus baldus meistrė buvo nusiteikusi parduoti ir namuose pasistatė laikinai – bet jie čia „prilipo“ ir tapo gaila atsisveikinti.
Tiesa, sofą visgi pirko naują – minkštųjų baldų atnaujinimu ji neužsiima. Ir restauruodama kėdes, stovinčias prie valgomojo stalo, jų minkštąsias dalis prašė sutvarkyti tą išmanančios draugės. Na, o odinį krėslą atnaujino pati, jo minkštąją dalį perdažydama specialiais odai skirtais dažais.
Net ir kilimą paėmė iš jo atsikratyti norėjusių žmonių – juk kam pirkti naują daiktą, kai gali prailginti gyvenimą senam.
Teiraujuosi pašnekovės, ar apstatytas skirtingų laikotarpių ir spalvų baldais butas neatrodo chaotiškai? „Na, mano sesuo sako, kad mano namie – tikras margumynas, bet man pačiai toks ryškus ir spalvingas butas labai patinka, man atrodo, kad viskas dera tarpusavyje“, – sakė Vainora.
