LRT.lt laidoje „Ant kabliuko“ užmetęs meškeres operos solistas Merūnas Vitulskis pasakoja apie vaikystės patirtis, kovą su savo demonais, tėvystės iššūkius ir vertybes, kurias stengiasi perduoti savo vaikams.
– Esi pakeitęs daugiau kaip penkias mokyklas, jos pradėjo keistis jau pirmoje klasėje – kodėl?
– Pirmoje mokykloje mokytoja man girdint pasakė: „Geriau dešimt kitų vaikų, nei šitas vienas.“ Šalia mokyklos buvo kompiuterinė, todėl porą savaičių aš eidavau tiesiai ten, o ne į mokyklą. Vieną rytą mama sulaukė skambučio – kur dingęs vaikas, ji nesuprato, juk kiekvieną rytą mane išleisdavo į mokyklą. Gal man trūko vyro, tėvo pavyzdžio. Visos šeimos moterys tuo metu dirbo, tai aš buvau be galvos.
– Buvai įpratęs laisvai gyventi, gyvenote rajone, pilname svetingų kaimynų, tavo mama buvo labai veikli. Ar mokykloje pajutai įkritęs į sistemą?
– Man nėra nieko baisaus už sistemą. Gal dėl to ir savo darbo sritį pasirinkau būtent tokią. Aišku, nebūtinai tame visai nėra etatų, bet nuo jų aš laikausi atstumo, nenoriu įsipareigoti direktoriauti ar priklausyti vienai įstaigai. Esu kovingos sielos, nemėgstu, kai mane vaiko.
Taip buvo ir vaikystėje – niekada nebuvau prilipęs prie vienos kompanijos, aš buvau vieno žmogaus komanda.
– Ar dėl to su Erika sudarėte tokį puikų duetą? Ar galvoji, kad esate panašūs?
– Tikrai taip. Tik pavieniai duetai supranta, apie ką mes kalbame – apie tikrus, betarpiškus santykius, kur nieko nereikia įrodyti, galima tik būti su savo geriausiu draugu, bendraminčiu.
– Kaip galvoji, ar tave pakeitė tavo vaikai?
– Augindamas vaikus turi perlipti per visus savo demonus. Kartais sėdžiu balkone ir svarstau – ar reikėjo taip pykti, ar reikėjo taip pasielgti. Vaikai duoda labai daug, džiugu, nes dabar matome savo indėlį, jiems nėra svetimo skausmo – jie eina paguosti pirmi, atpažįsta nesąžiningą elgesį. Viso ko esmė yra vertybės.
Visada bijau, kad vaikams suteikiame per daug komforto, tikiuosi, kai ateis laikas pakovoti už save, jie intensyvioje situacijoje nepasimes, išliks teisiųjų pusėje. Aš visada eidavau į skriaudžiamųjų pusę, nors grąžos niekada nebūdavo.
– Ar sutinki, kad neiškyla tos žvaigždės, kurios neturi stiprių šaknų?
– Mano atveju, aš atsiradau labai sėkmingu laiku. Nededu to sau į kišenę, nemanau, kad tai yra mano indėlis, tuo metu buvo daug manimi tikinčių žmonių – Laura Paukštė, Arūnas Valinskas ir kiti. Tuo metu gavau gerą koncentratą, nebuvo laiko mokytis, reikėjo tik daryti. Šią pamoką greitai įsisąmoninau, mane labai skatino greičiau eiti iš popso ir mokytis tikrojo operos meno. „Kelias į žvaigždes“ laikais niekas nesuprato akademinės muzikos, džiugu, kad tai pasikeitė, savo veidu sugebėjau pasakyti, kad akademinės muzikos žmonės gali būti visokie, po to atsirado ir kitų muzikinių projektų.
– Ar kada nors galvojai apie alternatyvias veiklas?
– Po pandemijos aš esu truputį įsiskaudinęs, pamačiau, kiek žmonėms reikia meno. Europa nepamiršo meno, o mes galvojome – ne laikas linksmintis. Tada susimąsčiau, kokia mano alternatyva, aš psichologiškai pradėjau stotis ant kojų.
– Ar bijai amžėjimo?
– Amžėjimo išgąstis atėjo sulaukus 27-erių, kai klausiau savęs, ką dar galiu nuveikti, žiūrėjau ir į praeitį, ir į ateitį. Tada viskas susistygavo, daug kas įvyko. Po dešimties metų vėl peržvelgiau savo gyvenimą, pamąsčiau, pasėdėjau. Dabar man jau virš 40-imt, manau, vėl prasidėjo apmąstymų laikas.
Neseniai dainavau miesto šventėje, prie manęs priėjo moteris, paklausė, ar ją atsimenu. Tikrai neatsiminiau, bet ji atsivedė dukrą, parodė man nuotrauką, kurioje ji buvo jos dukros metų, fotografavosi kartu su manimi. Buvau lengvame šoke, supratau, kad kartos jau užaugo ir jau tos kartos turi savo vaikų, pagalvojau – kur aš buvau...
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
