„Aš tikiu, kad mes visi esame menininkai“, – įsitikinusi Miglė Vilčiauskaitė-Migloko. Ne veltui ryškaus balso tembro savininkė save vadina gyvu uraganu – ji gyvenimą semia pilnomis rankomis ir yra kupina jautrumo, kurį išlieja kūryboje ir scenoje.
LRT RADIJO laidoje „Pažinimai“ atlikėja ir kompozitorė piešia savo vaikystės kaip iš Felinio filmų paveikslą ir dalijasi savo įžvalgomis apie perteklinį triukšmą, tylos ilgesį ir tvirtą žinojimą, kad ateityje ji dainuos arenoms.
– Ar tu jauti, kad tavo gyvenimas yra patapytas ryškesnėmis spalvomis nei kitų?
– Taip, jaučiu, ir žmonės dažnai tai sako: „Drąsi, ryški, išsiskirianti“. Esu išsiskirianti, nors kartais man atrodo, kad esu labai paprasta. Man drąsa yra žingsnis, kurį smagu žengti tam, kad po to nieko nesigailėtum. Geriau suklysiu ir padarysiu nesąmonę, bet būsiu pabandžiusi.
– Kaip pasireiškia tavo drąsa?
– Atsimenu, kad naktį su draugėmis paauglystėje tranzuodavome. Taip vykdavome į vakarėlius J. Erlicko klube. Mus tikrai saugojo angelai sargai, nes niekuomet nesame patyrusios nieko blogo. Dabar apgalvoju savo žodžius, kai kažką pasakoju savo vaikams.
– Ar tu manai, kad drąsa yra duotybė?
– Manau, kad drąsa iš dalies gali persiduoti ir šeimoje – mano tėvai buvo kūrybingi žmonės, vaikystę atsimenu lyg iš Felinio filmų. Mūsų namuose, Užupyje, filmuodavo filmus. Vienos vietos mūsų namuose buvo labai gražios, kitos vietos – su išgriuvusiomis sienomis. Kartą bėgau laiptais į antrą aukštą ir mūsų vonioje radau nuogą moterį, o aplink ją – didelės kameros. Galvojau – koks įdomus tas gyvenimas.
Menininkai ateidavo į tėvų vakarėlius, naktimis garsiai grodavo muzika. Kartais susirinkdavo visa Užupio grietinėlė. Mes mėtydavome snargliukus jiems į galvą pro skylutę. Vaikystė buvo visiškai fantastinis filmas. Galbūt dėl to gyvenime kartais nejaučiu ribų.
– Dabar pati esi mama, ar kartais pagalvoji, kad norėtum ir savo vaikus auginti, skiepijant drąsą?
– Norėčiau, kad jie turėtų drąsos. Mano vaikystė buvo žavi, tėvai buvo jauni, aplink kūryba, kūrėsi Užupis. Dabartinis laikas, po pandemijos, įvedė daug susivaržymo, todėl stengiuosi paįvairinti mūsų buitį.
Aš nesu buities žmogus, man labai nuobodu buityje. Negaliu kepti kotletų, todėl gaminame ramenus – norime, kad maistas primintų japoniškus filmukus.
– Ar tu jauti žaidimo elementą savo gyvenime?
– Labai. Kartais gal net per daug. Kartais pagalvoju, gal reikėtų surimtėti, bet priimu, kad aš nesu labai rimta. Į mane žmonės mėgsta kreiptis paskutinę minutę, nes aš esu spontaniškas žmogus. Tai pasireiškia ir scenoje, aš mėgtu improvizuoti, tai yra nuostabu.
Man atrodo, kad per improvizaciją mes pažįstame tikrą žmogų. Kai mes esame pasiruošę, mes nusipiešiame savo kostiumą, kas irgi yra smagu, tačiau improvizacija išmuša visus saugiklius ir tada jie padaro tai, ko nenorėtų padaryti.
Man tai yra stebuklas, nes aš tada jaučiu didžiausią ryšį su žiūrovais. Jaučiu, kad mūsų gyslomis teka kūrybinis grožis. Tas žaismingumas man yra apie buvimą čia ir dabar.
– Ar kitų žmonių pajautimas tavęs nevargina?
– Vargina, tačiau ką padarysi. Yra tokia knyga: „Itin jautrus asmuo“, aš manau, kad tokia esu. Man reikia labai nedaug dirgiklių, nedaug kūrybinių produktų, aš galėčiau metus sėdėti be telefono prie vandenyno, kepti žuvį ir rašyti poeziją.
Man šio pasaulio greitis yra siaubingas. Kartais aš jaučiuosi, kad esu ne šio laiko žmogus: man viskas yra per greitai, per garsiai.
– Dabar studijuoji muzikos terapiją – ar ieškai atsakymų, kas vyksta ant scenos?
– Taip, tai yra visiškas stebuklas. Muzikos terapija į mano gyvenimą atkeliavo po stovyklos, kurioje išmeditavau šimtą valandų. Tuo metu mano karjeroje buvo pastebimas „nupopsėjimas“, jaučiau, kad kažką praradau, bet nežinojau, ką. Ten supratau, kad muzika gydo, nors taip sakyti ir banalu.
Tada jaučiausi praradusi savo autentiškumą, pasijutau kaip graži moteriškė ilgais plaukais ir odine striukyte. Aš nesu apie tai (...). Aš pasirinkau sudėtingesnį, bet savo kelią, man pačiai įdomu, kaip man pasiseks.
– Kaip tu išgyveni vienatvę kūryboje?
– Tame daug laisvės. Aš jaučiuosi labai laisva, nors tos laisvės kaina ir yra vienatvė, kartais jaučiuosi net diskriminuojama, nes nesilaikau taisyklių.
– Ar nejauti, kad tau ant nugaros yra klijuojamos etiketės?
– Ne, aš jaučiu, kad žmonės išvis negali suprasti, ką aš čia darau. Jaučiuosi kaip vilkas. Žmonės manęs šiek tiek bijo, bet aš jiems šiek tiek patinku, jie nesupranta, kas bus toliau, bet tai juos traukia. Man taip pavyksta natūraliai.
– Ką tau reiškia gebėjimas stipriai išjausti save ir kitus žmones?
– Man tai labai sunku. Kartais aš pastebiu labai žemiškus žmones ir galvoju, kaip gera taip paprastai gyventi. Aš bandau iš jų pasimokyti, nes aš einu į gylį, nuo kurio pati pavargstu (...). Tai įkvepia mane, galėčiau nesustodama leisti albumus, aš neišsisemiu, turiu tiek idėjų, kad jas turiu atsirinkti. Kartais atsigulu į lovą ir svajoju būti žveju, tik žiūrėti ir nieko nedaryti.
– Ar kada nors esi pagalvojusi, ką darytum, jei nebūtum muzikantė ar kompozitorė?
– Esu pagalvojusi, bet man sunku tai įsivaizduoti. Gal tada būčiau žvejotoja kur nors Indonezijoje – žvejo archetipas mane labai vilioja. Kita vertus, manau, kad užsiimčiau labai ramia veikla, įdomu, kiek laiko ji mane iš tikrųjų ramintų.
Aš manau, kad kūrybos potencialą turime visi ir tai yra susiję su vidiniu vaiku. Visi vaikai moka improvizuoti ir kurti. Kartais mes beaugdami užmirštame šį gebėjimą, manau, kad vidinį vaiką reikia pabudinti, tada pabunda ir spontaniški sprendimai, kūryba. Aš tikiu, kad mes visi esame menininkai.
– Ar svajoji rinkti arenas? Kaip atrodo procesas, kai pradedi dėlioti didįjį paveikslą?
– Aš matau tą vaizdinį ir jį jaučiu visu kūnu. Po kažkiek laiko taip ir nutinka. Aš mąstau vaizdiškai, regiu, kokie gali būti apšvietimai, kokios dekoracijos, kokios vizualizacijos.
Viso pokalbio klausykite čia:
