Psichologė Janina Lesnickienė šiuo metu su šeima gyvena Danijoje. Ji LRT.lt pripažino, kad iš pradžių jai svečioje šalyje trūko pasitikėjimo savimi, tad psichologės darbo buvo atsisakiusi, tačiau šiek tiek apšilusi kojas ne tik nuo nekvalifikuotų darbų grįžo prie jo, bet ir išleido jau antrą knygą. Knygos anotacija tikrai neįprasta – tai yra meilės romanas, kuriame nemažas dėmesys skiriamas autistiškus vaikus auginančių mamų rūpesčiams.
Minčių apie knygą Janinai kilo, kai dirbo sandėlyje ir jai trūko saviraiškos.
Na, o sandėlyje ji atsidūrė dėl to, kad pavargo Lietuvoje gyventi susispaudus ir prieš septynerius metus išvyko ieškoti geresnio gyvenimo į Daniją.
„Lietuvoje aš dirbau mokyklos psichologe, vyras taip pat dirbo mokykloje, buvo matematikos mokytojas. Tai buvo mūsų svajonių darbai, tačiau, deja, už juos gaudavome anaiptol ne svajonių atlyginimą, tad galiausiai pavargome stengtis ir nusprendėme pamėginti gyventi kitaip“, – atsiminė pašnekovė.
Išsiskyrė pusei metų
Pirmiausia išvyko jos vyras – pasirinko Daniją, nes buvo girdėję, kad tai – laimingų žmonių šalis. Vyras vyko į nežinią, bet jam pavyko rasti darbą bei gyvenamąją vietą ir įsitvirtinti. Sutuoktiniai buvo nusiteikę, kad ilgiausiai atskirai gyvens pusę metų – visgi šeimai išsiskyrimas ne į naudą – o tada priims sprendimą, ką daryti toliau.
Sprendimas buvo toks, kad po pusės metų pas vyrą išvyko ir Janina su sūneliu.
Šeima įsikūrė nedideliame Ikasto miestelyje palyginti netoli nuo Bilundo ir Legolendo atrakcionų parko. Čia moteris pirmiausia įsidarbino gamykloje, kur ant marškinėlių dėjo logotipus.
„Neturėjau jokių nuostatų, kad kažkoks darbas man per prastas, buvau nusiteikusi, kad teks pradėti nuo nulio. Ir darbas tikrai nebuvo blogas, o ypač man patiko tai, kad danai palankiai žiūri į iniciatyvius, besistengiančius darbuotojus – jau po kelių mėnesių sulaukiau pasiūlymo dar pasimokiusi danų kalbos dirbti biure su pardavimais, tiesa, jo atsisakiau, nes pardavimų srityje savęs neįsivaizduoju“, – atsiminė Janina.
Turbūt žengti tokį svarbų žingsnį gyvenime paskatino apmąstymai, kur noriu save matyti po kelerių metų, kaip mane matys vaikai – kaip siekiančią savo svajonių ar depresuojančią dėl to, kad nebedirbu savo mėgstamo darbo, nors net nepabandžiau?
Po kurio laiko ji darbovietę pakeitė, nes pirmoji buvo toli nuo namų – rado vietą drabužių sandėlyje, kur galėjo nuvykti dviračiu. Beje, ir ten netrukus sulaukė pasiūlymo pereiti prie vadovaujančių pareigų, bet atsisakė, nes jautė, kad nėra tai, ko jai norisi – jau pradėjo kirbėti mintys apie grįžimą prie psichologijos.
Visgi sandėlyje dirbančiai psichologės išsilavinimą turinčiai moteriai pritrūko saviraiškos – tad vakarais po darbo, kai sūnus užmigdavo, ji sėsdavo rašyti – ir taip per porą metų gimė jos pirmasis linksmas romanas „Paskutinis pavasaris“ (pasirašytas Inos Les slapyvardžiu) apie studentų gyvenimą, nes studentiškus laikus pati jau pradėjo atsiminti su nostalgija.
Trumpam tapo vertėja
Kuriam laikui moteris buvo atsitraukusi nuo darbo, nes susilaukė antrojo sūnaus. Jos vaikams dabar – 11 ir 5 m.
Po motinystės atostogų Janina perėjo į naują darbą, mat senajame bendraudavo angliškai, o norėjo patobulinti danų kalbos, kurios jau buvo pramokusi, žinias. Tai ir vėl buvo sandėlis, tik šįkart – interjero detalių ir aksesuarų.
„Paskui atėjo toks etapas, kai Danijoje atsirado daugiau rusakalbių, ir aš, kaip mokanti anglų, rusų, danų ir lietuvių kalbas, sulaukiau pasiūlymo tapti vertėja. Iš pradžių tuo abejojau – juk mano danų kalbos žinios buvo tikrai netobulos, bet tuo metu buvo didelis vertėjų trūkumas, todėl ėmė ir su menkesniais įgūdžiais“, – pasakojo Janina.
Dirbdama vertėja ji dar labiau įsitikino, kad nori grįžti prie psichologijos. Pastebėjo, kokia didžiulė yra psichologų paklausa ir kokios ilgos eilės, norint sulaukti pagalbos. „Tada susimąsčiau, jog mano žinios ir įgūdžiai čia labai praverstų. Su vyro, draugų bei brolienės palaikymu bei atlikdama vidinį darbą su savimi įveikiau baimes ir nusiunčiau Lietuvoje įgyto išsilavinimo dokumentus įvertinimui. Jis buvo pripažintas tinkamu pradėti praktiką Danijoje“, – pasakojo Janina.
Kai kurie gėdijasi savo darbų
Moteris skelbia, kad psichologines konsultacijas teikia lietuvių, anglų ir rusų kalbomis, bet visgi dauguma jos klientų – lietuviai. Jie konsultuojasi ir gyvai, ir nuotoliu – kai kurie gyvena kituose miestuose, bet jiems maloniau kreiptis ne į Lietuvoje gyvenančius specialistus, o į daniško gyvenimo specifiką išmanančią psichologę.
„Pastebėjau, kad kai kurie žmonės nedrąsiai, tarsi gėdydamiesi sako, kad dirba „valymuose“ ar apdoroja žuvį. Visuomet sakau, kad gėdingų darbų nėra, tiesiog verta susirasti darbą, kuriame gerai jaustumeisi. Man pačiai sandėlyje kažko trūko, dėl to ir ėmiausi rašymo, bet tikrai buvo danų, kurie tą darbą dirbo nuoširdžiai ir jį mėgo – tarkim, kažkaip įdomiau supakuodavo prekę, įsivaizduodavo, kaip klientas pradžiugs, ją išpakavęs, ir jiems tai teikdavo pasitenkinimą. Gali mėgautis savo darbu ir būdamas kiemsargiu – juk tu darai žmonių gyvenamąją aplinką gražesnę ir matai akivaizdų savo darbo rezultatą“, – pastebėjo Janina, kuri savo vietoje jaučiasi dabar, konsultuodama klientus, o laisvalaikiu dar ir rašydama knygas.
Tai buvo mūsų svajonių darbai, tačiau, deja, už juos gaudavome anaiptol ne svajonių atlyginimą, tad galiausiai pavargome stengtis ir nusprendėme pamėginti gyventi kitaip
Psichologės darbe ją ypač džiugina tos konsultacijos – natūralu, kad tokios būna ne visos – kuriose klientas prieina prie tam tikrų įžvalgų, atranda kažką reikšmingo ir pradeda labiau tikėti savimi. „Žmogus gali padaryti beveik viską, ko labai nori, tik jam reikia tuo tikėti ir stengtis. Jeigu sakai sau, kad esi pavargęs, neturi jėgų, gali susirgti – tai tikrai jėgų neturėsi, gal ir pasiligosi“, – sakė pašnekovė.
Ir pridūrė, jog džiaugiasi, kad įveikė savo baimes, supratusi, iš kur ateina tas nepasitikėjimas savimi. „Mes išties daug prarandame abejodami savo jėgomis. Turbūt žengti tokį svarbų žingsnį gyvenime paskatino vertybių permąstymas ir apmąstymai, kur noriu save matyti po kelerių metų, kaip mane matys vaikai – kaip siekiančią savo svajonių ar depresuojančią dėl to, kad nebedirbu savo mėgstamo darbo, nors net nepabandžiau? Tad pradėjau eiti iš savo komforto zonos ir net pajutau, kad man tai išties patinka, ėmiau savęs klausti – o ką dar galiu? Kuo daugiau bandome kažką naujo ir nepažįstamo, tuo natūraliau tai pavyksta. Dabar, perėjusi tai savo kailiu, galiu to paties mokyti ir savo jaunuosius bei vyresnius klientus“, – sakė Janina.
Be to, ji dabar lanko hipnoterapijos kursus – ji pastebėjo, kad hipnoterapija kartais labai naudinga ir kai kurias problemas padeda išspręsti greičiau nei psichoterapija.
Pašnekovė pridūrė, kad jei dėl kažkokių priežasčių jai nepavyktų išsilaikyti iš konsultacijų, nesibaimintų grįžti į sandėlį, tik ieškotų galimybę dalį dienos visgi dirbti savo mylimą darbą ir padėti žmonėms.
Žavisi autistiškų vaikų mamų ryžtu
Nors dabar Janinai darbe saviraiškos netrūksta, praėjusį rudenį ji išleido ir antrąją knygą „Visos tavo spalvos“.
Tai – meilės romanas, tačiau jame nemažas dėmesys skiriamas vaikams su autizmo spektro sutrikimu ir jų tėvų rūpesčiams. Janinos vaikai raidos sutrikimų neturi, tačiau tokių mamų vargai jai gerai suprantami – su autistiškais vaikais jai teko dirbti dar Lietuvoje, girdėjo jų mamų pasakojimų ir vėliau, ir kai kurie jų žodžiai labai psichologę palietė.
Tikras mamų patirtis, jas priskyrusi savo sukurtai herojei, išsiskyrusiai autistiško vaiko mamai, pamiršusiai, ką reiškia jaustis moterimi, Janina ir sudėjo į savo romaną.
„Mane išties žavi tokių mamų ryžtas – jos savo vaikams tampa tikra dovana, nors jų pačių gyvenimas tampa labai sudėtingas. Visų pirma, man norisi tokioms mamoms pasakyti, kad susilaukus ypatingo vaiko normalu yra išgyventi gedulo etapą – juk gimė ne tas vaikas, kurio laukei, tad normalu išgyventi jo netektį. Normalu ir pavargti bei abejoti savimi, susiduriant su vaiko auginimo sunkumais“, – sakė Janina.
Pavyzdžiui, jai labai įstrigo vienos mamos pasakojimas, kaip artimieji jai sako, kad ji tiesiog teisinasi savo vaiko autizmu, nes pati nemoka jo tinkamai auklėti – neva jai reikia susirasti griežtą vyrą ir šis vaiką pastatytų į vietą. „Tai mamai ir taip labai sunku, o dar artimi žmonės ją puola sakydami, neva ji pati dėl visko kalta... Toks įsitikinimas atėjęs iš tų laikų, kai autizmo neva nebūdavo, bet tiesiog jo niekas nediagnozuodavo, nors būdavo daug nesuprastų vaikų, sunkesniais atvejais žmonės juos tiesiog nuo visų slėpdavo namuose ar specialiose įstaigose“, – pastebėjo psichologė.
Jai įstrigo ir vienos mamos skundas, kaip ją, legaliai pasistačiusią automobilį neįgaliesiems skirtoje vietoje, netoliese iš džipo išlipęs vyras garsiai prie visų aprėkė, ko ji užima tą vietą. O jai juk gali prireikti greičiau skubėti iš parduotuvės į mašiną, jei vaikui prasidėtų pykčio priepuolis, tik iš jo išvaizdos nematyti, kad jis turi negalią. Arba štai kitai lietuvei mamai viešoje vietoje teko išgirsti repliką: „Greičiau vesk savo debilą namo.“
Norėjosi įnešti šviesos
„Dar man romane norėjosi pabrėžti, kad mamos neturi su visais sunkumais susidoroti vienos, jos tikrai turi teisę prašyti pagalbos – juk sakoma, kad seniau vaiką užaugindavo visas kaimas, o dabar kai kurios linkusios visą naštą tempti vien ant savo pečių“, – sakė Janina, kuri su vyru namais ir vaikais rūpinasi lygiavertiškai.
Ji pabrėžė, kad jos knyga anaiptol nėra liūdna – nors joje paliečiami ir skaudūs dalykai, joje yra ir humoro, ir šviesos, nes jai norėjosi skaitytojams, gal ir prislėgtiems rūpesčių, bent kiek praskaidrinti nuotaiką. Galiausiai, tai yra meilės romanas, o ne psichologinė studija.
„Man jau teko girdėti atsiliepimų, kad ši knyga padėjo su tuo nesusidūrusiems žmonėms geriau suprasti autistiškus vaikus auginančių šeimų rūpesčius, nes su kai kuriomis situacijomis nesusidūręs nė nepagalvoji, kad taip gali būti. Tokie atsiliepimai mane labai džiugina“, – sakė romano „Visos tavo spalvos“ autorė.
