Terminą „pasyvi agresija“ daugelis esame girdėję viena ausimi, o tuo kiek pasidomėję pamatysime, kad jos apraiškų aplink mus pasitaiko kone kasdien – ir namie, ir darbe, ir galbūt net mūsų pačių viduje. LRT.lt kalbintos psichologės sakė, kad pasyvią agresiją atpažinę ir geriau savyje susivokę lengviau įveiksite kai kurias komplikuotas situacijas.
Pasyvi kova darbe
Psichologė Jurga Dapkevičienė aiškino, kad pasyvi agresija – tai pyktis, kuris išreiškiamas ne tiesiogiai, o per aplinkui. Tai gali būti daroma pačiomis įvairiausiomis formomis – ironiškomis pastabomis, nekalbadieniais, skundais ar bambėjimu, keistais komplimentais. O gal kažkur vėluojate ar kažko nepadarote laiku būtent dėl to, kad taip pasyviai išreiškiate savo pyktį?
Psichologė prasitarė, kad neseniai teatre žiūrėjo spektaklį „Sumauta dovana“, kur pavaldiniai vadovui padovanojo knygą – Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“ – ir tai būtų akivaizdi pasyvios agresijos apraiška.
Tų apraiškų apstu ne tik spektakliuose, bet ir kasdienybėje – pavyzdžiui, kai vadovas per susirinkimą pavaldinio, kuriam dažnai kažkas neįtinka, klausia: „O tau šįkart ar bus gerai?“ arba replikuoja: „Tikiuosi, kad šįkart tau pavyks!“ Arba vienas kolega kitam pasako tokį abejotinos vertės komplimentą: „Tu kepi knygas kaip blynus!“
Ir jeigu bendradarbis nuolat klausinėja jūsų to paties ar nepailsdamas skundžiasi pasikeitusiomis darbo sąlygomis, tai gali būti pasyvi agresija – galbūt jis taip išreiškia savo nepasitenkinimą, nes atvirai jo išreikšti nedrįsta.
Pasyvi agresija gali pasireikšti ir tokiomis frazėmis, kaip „Tikrai nenorėjau nieko blogo“ arba „Džiaugiuosi, kad nors kartą pats susitvarkei su savo kompiuteriu“.
Gal žmogus tiesiog kaupia pyktį savo viduje – ir dėl to nuolat jaučia energijos stygių, nuovargį ir nenori nieko daryti.
O gal jūs apkalbate savo bendradarbį ir dar sutirštinate spalvas, nes jis labai jus erzina? Gandai taip pat dažnai kyla iš kažkieno viduje susikaupusios pasyvios agresijos.
Nekalbadieniai namuose
Pasyvios agresijos apraiškų apstu ne tik darbe, bet ir daugelio namuose. Tarkim, mama liepia nepatenkintam vaikui atlikti kažkokį ruošos darbą – ir kai jis dantis sukandęs jo imasi, pasirodo, kad daug paprasčiau jai būtų buvę viską padaryti pačiai.
Nesuprasto teisuolio ar nukentėjusiojo pozicija taip pat dažnai byloja apie pasyvią agresiją. Klasikinis pavyzdys – moteris skundžiasi, kad namuose jai per šventes niekas nepadėjo gaminti ir ji visai nusiplūkė, o niekas nė nepadėkojo – bet ji niekieno pagalbos ir neprašė, o jos pastangos namiškiams atrodo tokios įprastos, kad jie ir nesusipranta ištarti ačiū.
„Dabar tai jau nėra paplitę, bet seniau tėvai namie dažnai bausdavo savo vaikus „nekalbadieniais“ ir supykę juos kurį laiką visiškai ignoruodavo. O dabar pas mane ateina klientų, suaugusių žmonių, kurie pasakoja, kad toks elgesys juos neigiamai paveikė“, – prasitarė psichologė.
Pyktis graužia iš vidaus?
„Būna žmonių, kurie sako – aš niekada nepykstu, bet tai sunkiai tikėtina. Gal jie tikrai niekada nekelia balso, bet tai nereiškia, kad visai nepyksta. Gal jie savo pyktį išreiškia jau minėtu vėlavimu, skundais ar pan., o gal tiesiog kaupia jį savo viduje – ir dėl to nuolat jaučia energijos stygių, nuovargį ir nenori nieko daryti“, – atkreipė dėmesį J. Dapkevičienė.
Ji pastebėjo, kad pasyvi agresija, susikaupusi žmogaus viduje, jį gali veikti ir sukeldama nuolatinį nerimą, apatiją.
Maža to, pasyvi agresija, kaip ir kitos viduje užslėptos emocijos, gali būti ir blogos savijautos – padidėjusio kraujospūdžio, galvos skausmų, kitų sveikatos sutrikimų, kylančių nežinia dėl ko, priežastis. Šis reiškinys vadinamas pykčio somatizacija. Pašnekovė pastebėjo, kad norintieji labiau pasigilinti į šią temą galėtų paskaityti tam skirtą Gabor Maté knygą „Kūnas sako ne“.
Beje, kaip pastebi J. Dapkevičienė, sunku gali būti ne tik tiems, kurie sakosi niekada nepykstantys, bet ir jų artimiesiems.
Supykti – aišku, tinkamai tai išreiškiant žodžiais – galima ir ant vaikų, nes jeigu su vienturčiu pirmagimiu visa šeima visą laiką kalbės tik gražiai ir išmintingai jam aiškins, kad pasielgė netinkamai, jis nė neturės progos artimiau susipažinti su pykčiu.
Ką su tuo daryti?
Pasyvi agresija – gal ir tinkamesnis būdas išreikšti pyktį, nei atvirai rėkti ant aplinkinių ir juos koneveikti, bet visgi tai – nieko gero, ji gali neigiamai veikti ir aplinkinius, ir mus pačius.
Pasak J. Dapkevičienės, kiekvienu konkrečiu atveju žmogus turėtų pats vienas, o gal diskutuodamas su psichologu ar su artimuoju, pagalvoti, iš kur tas jo bambėjimas ar kitos pasyvios agresijos apraiškos kyla, kiek tai padeda kovoti su erzinančiu reiškiniu? Gal galima pabandyti tas problemas išspręsti kitaip?
Ką specialistė pasakytų tiems, kuriems atrodo, kad geriau kartais tiesiog pabambėti ir pasiskųsti gyvenimu, nei pradėti atvirai aiškintis santykius su piktu viršininku ar nedėmesingais namiškiais? „Taip, psichologai sako, kad savo emocijas verta išventiliuoti. Išreikšti pyktį bambėjimu ar skundais yra geriau, nei kaupti jį viduje, kol neatlaikysite, tai – bent šiokia tokia emocijų išeiga, bet kai kuriais atvejais geriau rasti būdų išspręsti situaciją, o ne ją marinuoti. Juk galite tas savo emocijas, susijusias su nepasitenkinimu darbe, pasyviai ventiliuoti vienus, dvejus, trejus metus, o jus erzinanti problema išliks ir niekas nepasikeis“, – pastebėjo psichologė.
Pyktis gali padėti!
J. Dapkevičienė pabrėžė, kad produktyviausia savo pyktį nukreipti į savo tikslų siekimą. „Jei tinkamai jį panaudosime, jis gali mums padėti sukurti gyvenime kažką gero. Turime pyktį nukreipti teigiama linkme, o ne pasyviai priešintis neigiamiems dalykams“, – aiškino psichologė.
Kai kurias situacijas, kurios jums kelia pasyvią agresiją, išspręsti gali būti visai paprasta – tarkim, gal pakaks darbe prie kavos aparato pakabinti instrukciją, kaip tvarkingai juo naudotis, užuot kasdien bambėjus, kas ten tiek „prikiaulina“.
Kitaip tariant – dažnai geriau atvirai pasakyti, ko tu iš kitų nori ir tikiesi, o ne sakyti: „Daryk, kaip nori, aš nepyksiu“ – o paskui graužtis, kad žmogus pasielgė ne taip, kaip norėjote.
Psichologė pastebėjo, kad dažnai išnaudojami jaučiasi tie, kurie nenubrėžia ribų, yra linkę plaukti pasroviui ir nerodyti iniciatyvos – paskui jie jau jaučiasi nepatenkinti, kai tą iniciatyvą parodo kiti.
O kartais pasyvi agresija persipina su pavydu. „Atrodo, kodėl jis sau kažką leidžia – o aš negaliu... Bet gal ir jūs galite sau tai leisti, tik niekada nebandėte?“ – retoriškai klausė psichologė.
Taigi reikėtų kalbėtis su savimi, stebėti save, gal net rašyti pykčio dienoraštį (ypač tai patartina tiems, kurie sako, kad niekada nepyksta) – ir geriau suvokti savo jausmus bei išgyvenimus. O tada, kaip jau minėta, verta savo vidinį pyktį panaudoti ne taip, kad jis jums kenktų – o taip, kad padėtų judėti pirmyn ir padėtų siekti savų tikslų.
Kartais geriausia apriboti bendravimą
Psichologė Donata Kabelytė, taip pat domėjusis pasyvios agresijos tema, turi dar keletą pastebėjimų, kurie praverstų tiems, kurie susiduria su pasyvia aplinkinių agresija.
Nepriimkite asmeniškai. Supraskite, kad pasyviai agresyvus elgesys dažnai būna susijęs ne su jumis, o atspindi to asmens problemas, susijusias su negalėjimu savo nepasitenkinimo išreikšti tiesiai.
Kovoti nebūtina. Kai jaučiatės veikiami pasyviai agresyvaus žmogaus, kyla noras jam atsikirsti. Greičiausiai tą akimirką galvojate: „Na, palauk, tuoj aš tau.“ Dažnai tokia situacija baigiasi žodiniu užsipuolimu. Tačiau atminkite, kad svarbu ne žmogų užsipulti, o išreikšti savo poreikius ir nubrėžti ribas.
Direktyvumas. Tiesiai diskutuokite su pasyviai agresyviu asmeniu, papasakokite apie savo patirtį ir jausmus, nekaltindami ir nepuldami jo, kartu nustatydami atviro ir sveiko bendravimo lūkesčius.
Atkreipkite dėmesį. Pasyviems žmonėms būdingas noras vengti aptarti problemas, kurios vargina. Atkreipkite asmens dėmesį į tokį jo elgesį. Leiskite jam žinoti, kaip tai jus veikia. Aiškiai pasakykite, kaip dėl to jaučiatės. Paraginkite asmenį įsitraukti į problemos sprendimą, pasidalinti savo situacijos matymu ir pasidalinti galimais sprendimo būdais. Jei asmuo įsitraukia – puiku. Jei šia galimybe nepasinaudoja, jo neprovokuokite.
Neapsigaukite. Atsisakykite klaidingo įsitikinimo, kad vien dėl to, jog elgiatės gražiai, pasyviai agresyvus žmogus pradės su jumis elgtis taip pat. Jis nėra toks kaip jūs. Jei su tigru elgsitės kaip su katinu, tai bus puikus būdas leistis būti apkandžiotam. Prisiminkite, kad negalite pasyviai agresyvaus žmogaus pakeisti. Vienintelis dalykas, kurį galite valdyti – jūsų elgesys jo atžvilgiu.
Išlaikykite atstumą. Santykiai su pasyviai agresyviu asmeniu gali varginti. Jei galite, apribokite asmeninį bendravimą iki būtino. Tokio atsiribojimo tikslas nėra įskaudinti kitą asmenį. Tikslas – apsaugoti save.
