Timas Petraitis – labai nestandartinis psichologas-psichoterapeutas, ne tik kitus konsultuojantis, kaip geriau susigaudyti gyvenime, bet ir eksperimentuojantis, ką įdomaus galima padaryti su savuoju. Štai 2021-uosius jis paskelbė „nieko nepirkimo metais“, o paskui apie tai parašė knygą. LRT.lt psichologo paklausė, ką vertėtų žinoti tiems, kurie norėtų sutaupyti 2025-aisiais.
T. Petraitis – ne tik psichoterapeutas, bet ir supervizorius, o tai reiškia, kad jis gali konsultuoti ne tik paprastus žmones, bet ir savo kolegas terapeutus. O kai turi laisvesnio laiko, jis tampa kurjeriu ir dviračiu išvežioja kauniečiams į namus maistą.
Jam nė motais, kad kai kurie į kurjerius žiūri kaip į juodadarbius – minti dviratį jam smagu, o čia už tai dar ir moka pinigus, be to, toks darbas įdomus, nes kaskart įsijungęs programėlę nežinai, kokioje miesto vietoje netrukus atsidursi. Pašnekovas neslepia, kad vasarą, kai padirbėdavo daugiau (apie 10 val. per dieną, per kurias numindavo virš 100 km), uždirbdavo apie 100 Eur per dieną.
Nepritekliumi Timas dabar nesiskundžia. Badu jis nemirė ir tada, kai nusprendė visus metus nieko nepirkti, bet tada po skyrybų turėjo skolų ir norėjo pagerinti savo finansinę padėtį. Taigi jis labai daug skaitė apie pinigus ir taupymą, o tada ryžosi eksperimentui – „nieko nepirkimo metams“, per kuriuos neįsigijo nieko, kas nėra būtina.
Jis nusistatė taisykles, kad, be maisto ir išlaidų būstui, dar galima pinigus leisti vaiko ir katino poreikiams, taip pat automobiliui, bet daugiau nieko – drabužių, batų, savo mėgstamų plokštelių bei kompaktinių diskų – nepirks.
Iš vieno vaikinuko išgirdau, kad jis buvo suplanavęs pirkti brangų nešiojamąjį kompiuterį, o perskaitęs mano knygą suprato, kad jam jo visai nereikia.
Vėliau savo knygoje „Pinigų laiškai“ jis juokavo, kad metams baigiantis gal kai kam ir atrodė aptriušęs. Buvo ir apmaudo, kai nuėjęs į parduotuvę, bet namie užmiršęs pirkinių maišelį vėliau nešėsi maisto produktus glėbyje (maišelio pirkti juk negalima) ir galvojo, kam čia taip dirbtinai apsisunkina gyvenimą, bet iš esmės eksperimentas buvo vykęs ir pavyko nemažai sutaupyti.
– Ar 2025-aisiais pirksite viską, ko širdis geidžia? Ir kaip dabar atsimenate metus, kai nepirkote to, kas nebūtina?
– Naujiems metams iššūkių neplanuoju, reikės įsirengti butą, tad išlaidų bus, bet po metų gal tuos nepirkimo metus pakartosiu – nebuvo labai sudėtinga, atvirkščiai, man patiko tai, koks žmogus aš buvau metų pabaigoje, tos patirties netgi ilgiuosi.
Tada daug mažiau blaškiausi – tu žinai, kad nieko nepirksi, ir nebekyla minčių apie tai, kad tau ko nors reikia, kad norėtum to ar ano. Viduje atsiranda daugiau ramybės, ir gali geriau susitelkti į kitas veiklas.
– Kokių dar išvadų per tuos nepirkimo metus padarėte, ar kokius nors principus taikote ir dabar?
– Nėra taip sunku nepirkti to, kas nebūtina. Galima būtų palyginti situaciją su žmogaus, kuris, visą gyvenimą pragyvenęs didmiestyje, kažkodėl nusprendžia persikraustyti į kaimą – kontrastas akivaizdus, bet pašalinus visus dirgiklius atsiranda daug daugiau ramybės.
Ir dar padariau išvadą, kuri gal ir skamba banaliai, bet vartotojiškos kultūros kredo „Vartok – ir būsi laimingas“ nėra teisingas. Tai yra tarsi spąstai – kai ką nors nusiperki, sukyla dopaminas (tai moksliškai įrodyta), tu patiri momentinį laimės jausmą, kuris paskui nuslūgsta ir tu nori vėl tai kartoti.
Išeina užburtas ratas – panašiai kaip išgėręs alkoholio žmogus pasijunta pakylėtas ir jam atrodo, kad reikia vėl išgerti, kad pasijustų geriau. Bet juk galima visai negerti, viskas susibalansuos ir gyvensi ramiau.
– Gal iš skaitytojų girdėjote atsiliepimų, kaip jūsų knyga „Pinigų laiškai“ juos įkvėpė ką nors pakeisti ir sutaupyti?
– Praėjus metams po manųjų nepirkimo metų, apie kuriuos rašiau ir internete, sulaukiau trijų dėkingų moterų žinučių. Jos rašė, kad, mano pavyzdžio įkvėptos, visus metus bandė nieko nepirkti ir joms labai neblogai sekėsi, jos nustebo, kad nemažai sutaupė.
Dar skaičiau internete komentarų, kad perskaitęs knygą žmogus nebežiūrės į pinigus taip, kaip seniau. Žinoma, tai mane džiugino.
Pasaulėžiūrą galima keisti: galima negalvoti, kad išleisdamas pinigus tu kaip nors save apdovanoji – verčiau galvoti, kad save apdovanoji pinigus taupydamas.
Ne kartą skaitytojai minėjo manąjį pavyzdį apie kavą. Rašiau, kad jei tau seniau buvo labai smagu išgerti brangios kavos kavinėje – na, ten parduodama kava tikrai brangi, lyginant su ta, kurią geri namie – ir tu pradedi tai daryti kasdien, tai tampa tarsi baziniu poreikiu, prie kurio įpranti ir to nebevertini. Ne vienas žmogus rašė, kad vėl rečiau pirks brangią kavą, nes tikrai nustojo ja mėgautis.
Arba štai buvau pakviestas pašnekėti į „Jaunimo linijos“ savanorių knygų klubą, ten iš vieno vaikinuko išgirdau, kad jis buvo suplanavęs pirkti brangų, galingą nešiojamąjį kompiuterį, buvo susitaupęs jam pinigų, o perskaitęs mano knygą suprato, kad jam jo visai nereikia.
Tiesa, būsiu objektyvus – buvo ir neigiamų atsiliepimų, pavyzdžiui, kad nieko gero nebus iš gyvenimo, jei gyvensi taip susispaudęs.
– Buvo įdomus pastebėjimas knygoje ir apie tai, kad kai kuriems žmonėms svarbiau būtų ne turėti milijoną, o atrodyti taip, tarsi turėtų milijoną.
– Taip, mane patį sukrėtė, kai su vienu klientu kalbantis išsirutuliojo tokia mintis, kad jeigu jis galėtų pasirinkti, ar atrodyti paprastai (taip, kaip atrodai dirbdamas kurjeriu (juokiasi), bet turėti milijoną sąskaitoje, ar gyventi paprastai, bet atrodyti taip, tarsi turėtum milijoną – jis nedvejodamas rinktųsi atrodymą.
Aš labai nustebau, kad taip gali būti, ir skaitytojus ši knygos vieta palietė – daugeliui atrodo, nejaugi gali būti taip svarbu, kaip tu atrodai.
Tačiau kitiems labai svarbu atrodyti puikiai, jiems svarbi visuomenės nuomonė, kamuoja gėdos jausmas, dėl to galbūt jie daro kai kuriuos dalykus, kurių šiaip jau nedarytų.
Aš dirbdamas kurjeriu tarsi išsilaisvinu iš šitų rėmų – žmonės turbūt neįtaria, kad jiems maistą atneša diplomuotas specialistas, o man tai visai nesvarbu. Jeigu tavo širdis dainuoja minant dviratį ir vežant kebabą, kodėl turėtum neleisti jai džiaugtis?
Yra ir graži Paulo Tillicho knyga „Drąsa būti“ apie tai, kad svarbu apčiuopti, koks tu gyvenime esi, ir nebijoti imtis to, ko iš tikrųjų nori. Tiesa, gali prireikti storesnės odos ar tvirtesnio stuburo, kad atlaikytum nepritariančiųjų komentarus.
– Ką apskritai patartumėte žmonėms, kurie nori kitais metais sutaupyti pinigų?
– Stebuklų čia nėra, kaip ir metant svorį – žmonėms norisi lengvų būdų tą padaryti, bet reikės tartis su savimi ir įdėti pastangų.
Yra tavo žaidimo laukas, kaip smėlio dėžė, kurioje tu esi pratęs kapstytis – tai tam tikras darbas, išlaidos, automobilis ir pan. Šioje smėlio dėžėje itin didelių pakeitimų nepadarysi. Na, gali sutaupyti 10–20 proc. daugiau nei iki tol, kad ir atsisakęs kavos iš kavinių, dar kokių nors smulkmenų.
Tai tarsi spąstai – kai ką nors nusiperki, sukyla dopaminas (tai moksliškai įrodyta), tu patiri momentinį laimės jausmą, kuris paskui nuslūgsta ir tu nori vėl tai kartoti.
Daug daugiau sutaupyti būtų galima pradėjus ką nors toje smėlio dėžėje keisti iš esmės – tarkim, jeigu yra profesijos lubos ir daugiau savo srityje niekaip neuždirbsi, reikėtų galvoti, kokios profesijos turi gerokai aukštesnes lubas, galbūt imtis verslo.
Visgi rekomenduočiau taupant – ypač tiems, kurie didesnę atlyginimo dalį į sąskaitą gauna kas mėnesį tuo pačiu metu, o ne dirba su individualia veikla – principą „išmokėk pirmiausia sau“ (angl. „pay yourself first“), reiškiantį, kad tam tikrą pinigų dalį reikia iš karto atsidėti į kitą sąskaitą taupyti, investuoti ar pan.
Dažnai žmonės nusiteikia atsidėti tai, kas liks mėnesio gale, bet dažnai ten nieko nelieka, tad reikėtų disciplinos. Ir, žinoma, jeigu sekasi, paskui tą atidedamą sumą galima didinti, taip pat pridėti prie jos neplanuotas pajamas (na, arba 50 proc. jų), jei tokių atsiranda.
Dar daug kalbama apie investavimą, bet net ir to pramokus rimtesni dalykai prasideda tada, jei galite investuoti didesnę sumą. Tarkim, jei be didesnės rizikos investuosi 1 000 Eur ir nuo jų po metų gausi 5 proc. pelno, tai bus 50 Eur – ne kažin kokia suma. Kas kita, jei gauni palikimą ir gali investuoti 100 000 Eur – tada jau gausi rimtesnę sumą, 5 000 Eur.
– Na, o jeigu darbo pobūdžio nekeisi ir negavai palikimo, kurį galėtum investuoti, kaip galima nusiteikti, kad ir ribotomis galimybėmis jaustumeisi geriau?
– Man per tuos nieko nepirkimo metus labai padėjo sportinis požiūris. Kaip bėgikai, tegu ir mėgėjai, rašo – jei nori siekti gerų rezultatų, desertą gali suvalgyti tik per savo gimtadienį ir per Kalėdas. Jeigu tai įsisąmonini, keičiasi tavo motyvacija – suvokęs, kad geresni bėgimo rezultatai yra svarbiau už desertą, apie jį nebegalvoji.
Bet, žinoma, jeigu nusiteiksi, kad ką nors nusipirkti yra blogis ir vien tik taupysi, irgi gali jaustis prastai.
Visgi pasaulėžiūrą galima keisti: galima negalvoti, kad išleisdamas pinigus tu kaip nors save apdovanoji, verčiau galvoti, kad save apdovanoji pinigus taupydamas.
Nuo pasaulėžiūros tikrai daug priklauso. Štai pernai gruodį įmonė rengė kurjerių susitikimą. Ten nuėjau, kiekvienas prisistatėme, aš pasakiau, kad vežioju užsakymus dviračiu, ir kitas kurjeris paklausė: „Negi neuždirbi mašinai?“ Net ir kolegos gali nesuprasti tavo pasirinkimo ir to, kad tau tikrai patinka minti pedalus ir paskui dar lipti laiptais į penktą aukštą.
– Psichologiškai turbūt labai dėkingas ir tas momentas, kai kažko neperkame, nors ir galėtume nusipirkti, o ne dėl to, kad tikrai neturime tam pinigų?
– Taip, taupydamas tu lyg ir žaidi žaidimą, kad neturi pinigų, nors kažkur neliečiamoje sąskaitoje jų turi.
Ir dar šaltiniuose dažnai minimas toks dalykas kaip gyvenimo būdo infliacija. Kai pakyla pajamos, galbūt kažką susitaupai ar paveldi, pradedi galvoti, kad reikia daugiau sau leisti. Tarkim, gal atostogaudavai palapinėje Labanoro girioje, bet dabar jau reikia kur nors skristi. Išlaidos gali labai greitai išaugti, ir tada jau būna kaip su ta kava – prie brangesnių dalykų įpranti ir jų norisi vėl ir vėl, o tada reikia daugiau pajamų, kad patenkintum tą infliaciją, kurią pats ir susikūrei.
Tad aš labai stengiuosi to vengti – gal ir galėčiau nusipirkti naują mašiną, bet juk galiu važinėti ir senąja.
– Tad apskritai tvarkant finansinius reikalus daug priklauso nuo požiūrio – vienam 1 200 Eur atlyginimas atrodys labai mažas, o kitam – labai didelis?
– Kažkokios ribos visgi yra. Yra nustatyta minimali alga, už kurią mažiau gaunant dirbti visą dieną būtų nesąmonė.
Bet labai pravarti gali būti dėkingumo praktika. Yra žmonių, kurie, tarkim, turi normalų 8 metų senumo automobilį, viskas jam gerai, važiuoja, šildo, bet jis jiems jau nepatinka, nedžiugina, norisi kito. O juk kiek žmonių Lietuvoje važinėja prastesniais automobiliais ar viešuoju transportu, kiek žmonių pasaulyje gyvena be to…
Tad kai kuriems žmonėms būdinga dėkingumo pasaulėžiūra, jie jaučiasi dėkingi už paprastus dalykus, o dar yra priekaištavimais paremta pasaulėžiūra, kai esi nusiteikęs, kad vis kas nors negerai ir pasaulis tau turi ką nors duoti, tarkim, geresnį automobilį.
Mes kiekvienas galime pasistengti, kad dėkingumo jaustume daugiau – ir gyventi bus ramiau.
