„Nors nuo mano eurovizinės kelionės pradžios praėjo beveik metai, tik dabar galiu pasakyti, kad mano būsena stabilizavosi“, – LRT.lt sako 2024 metų Lietuvos atstovas „Eurovizijoje“ Silvester Belt, dalyvavimą konkurse vadinantis ne tik labai stipria patirtimi, bet ir įvykiu jo gyvenime bei karjeroje sudėliojusiu taškus ant „i“.
– Eurovizine nata jums prasidėję metai jau baigėsi, kokie jie jums buvo?
– Visi šie metai man buvo euroviziniai metai – atrodo, kad tas etapas vis dar nesibaigia ir nežinau, kiek dar truks. (Nusišypso.) Viena vertus, neatrodo, kad viduje labai pasikeičiau, bet „Eurovizija“ vis tik buvo savotiškas lūžio taškas, ir mano karjeroje, ir gyvenime sudėliojęs viską į vietas ir uždėjęs visus taškus ant „i“. Atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, savo balsu, sprendimais. Jaučiuosi labai stabiliai stovintis ant savo kojų.
– Įsibėgėjant jūsų euroviziniam nuotykiui sakėte, kad sunku suvokti, kas vyksta. Kaip viską matote prabėgus pusmečiui po konkurso?
– Tuo metu išties buvo sunku viską suvirškinti, buvo daug lėkimo, įtampos, bet dabar, praėjus kuriam laikui, viską prisimenu su tam tikra ramybe ir džiaugsmu. Vaikštant LRT koridoriais, užplūsta smagūs prisiminimai apie to laiko išgyvenimus ir emocijas.
Tiesą sakant, nieko panašaus nesitikėjau. Matant kitų Lietuvos atstovų kelią „Eurovizijoje“, atrodydavo, kad viskas vyksta daug paprasčiau – filmavimai, interviu, dalyvavimas konkurse. Tikrai nemaniau, kad ši patirtis taip paveikia, išmuša visus saugiklius, sudrebina psichologiškai ir visaip kaip. „Eurovizija“ tikrai pakeitė mano pasaulio matymą ir išjudino šaknis.
– Praėjusių metų konkursas buvo kitoks ir dėl jame virusių aistrų – Nyderlandų atstovo Joosto pašalinimo, dėmesio Izraelio atstovei dėl Artimuosiuose Rytuose tvyrojusios įtampos. Po finalo ir pats prisipažinote, kad nebuvo lengva žengti į sceną.
– Nebuvo lengva, įtampa buvo milžiniška, bet iš esmės visą patirtį atlaikiau ganėtinai stabiliai. Nepaisant vidinių išgyvenimų, atėjus laikui pavyko susitelkti ir susikoncentruoti į pasirodymą. Kiek teko kalbėtis su kitais Lietuvos ir užsienio atlikėjais, tikrai buvo tokių, kuriuos įtampa paveikė kur kas labiau, kilo didesnių psichologinių iššūkių. Pagalvojus, kaip viskas galėjo būti, tikrai džiaugiuosi, kad pavyko išlaikyti stabilumą.
– Kaip po tokio išbandymo atgavote jėgas?
– Nepadėjo nei trumpos atostogos, nei apsilankymai spa – emociškai tai buvo labai stipri patirtis, tarsi kažkoks didelis gyvenimo įvykis ar sukrėtimas, pvz., vestuvės, netektis ar pan. Po kiekvieno tokio stipraus potyrio reikia laiko sugrįžti į vėžias.
Nors nuo mano eurovizinės kelionės pradžios praėjo beveik metai, tik dabar galiu pasakyti, kad mano būsena stabilizavosi. Ir labiausiai prie to prisidėjo terapija, padėjusi viską iš lėto suvirškinti ir susidėlioti.
– Laimėjus atranką užgriuvo didžiulis žiniasklaidos dėmesys, pasipylė interviu, klausimai. Staiga teko gerokai praverti savo gyvenimo užkulisius, buvo sudėtinga?
– Niekada ir nebuvau labai uždaras. Turbūt vienintelis dalykas apie kurį kadaise bijojau prabilti, buvo mano orientacija. Tačiau visos kitos mano patirtys ir išgyvenimai, veikiausiai, tokie patys kaip ir visų, tad niekada nebuvo sudėtinga jais dalytis.
Kadangi esu prikaupęs įvairių patirčių, niekad nesijaučiau neįdomus ar neturintis ko pasakyti. Jaučiausi it sėdėdamas savose rogėse ir tas žiniasklaidos dėmesys buvo sudėtingas tik dėl nuovargio – teko bendrauti su daugiau žmonių nei esu pratęs.
– Atrodo, kad nuo pat atrankų pradžios jus lydėjo ir didžiulis žmonių palaikymas. Kokio žmonių atsako sulaukiate?
– Tą palaikymą tikrai jaučiau. Ypač sugrįžęs, turėjau kelis didesnius pasirodymus, atrodė, kad žmonės dėkoja už tai, kaip pasirodžiau konkurse, kaip atstovavau šalį. Ta grąža labai jaučiasi, tiesa, dabar viskas kiek nurimę, esu labiau pasinėręs į kūrybą.
– Kokie jums praėję metai kūrybos prasme?
– Šiuo požiūriu metai nebuvo labai lengvi – kartais aplankydavo mūzos, kartais atrodydavo, kad pastrigau ir nežinau, kaip save išreikšti. Atsirado kažkoks vidinis spaudimas – su „Luktelk“ atskleidžiau tam tikrą savo spalvą ir galbūt iš manęs tikimasi kažko panašaus.
Tačiau kūryba ne visada klausia ir telpa į tam tikrus rėmus, ji tiesiog išplaukia ir gali būti skirtinga. Tada galvoji, kaip ją priims, ar bus gerai... Vis tik bandymai pritempti ir išlankstyti kūrybą pagal tam tikrą standartą paprastai neveikia, geriausia paleisti mintis ir kurti kaip kuriasi. Tai padaryti turbūt yra didžiausias iššūkis.
– Sekantys jus socialiniame tinkle pasakytų, kad 2024-aisiais nemažai keliavote – tai buvo susiję su poilsiu ar su darbais?
– Visokių kelionių buvo – paprastai suderindavau ir viena, kita. Kai „Eurovizijos“ nugalėtojas Nemo pakvietė nusifilmuoti jo klipe, spėjau ir pasifilmuoti, ir smagiai praleisti laiką.
Panašiai buvo ir išsiruošus į Portugaliją – nors vykau pailsėti ir paklausyti mėgstamo atlikėjo koncerto, galiausiai labai produktyviai padirbėjau. Taigi viską galima suderinti ir atrasti balansą, juolab kad muzika man nėra tik darbas, tai – ir mano pomėgis, ir poilsis.
– Tokiu atveju išauga rizika persidirbti ir nepailsėti.
– Tiesa, kalbant apie poilsį, sunku prie savęs nesikabinėti. Kadangi atlikėjai neturi aiškių darbo valandų ir laisvų savaitgalių, dažniausiai mes patys ir sprendžiame, kiek laiko dirbsime, o kiek ilsėsimės. Kol nemanau, kad pavyko produktyviai padirbėti, padirbėti, tol nepavyksta produktyviai ir pailsėti.
Kartais būna situacijų, kai jauti, kad daugiau nebegali ir tenka stabtelti. Blogiausia, kad nieko neveikdamas graužiuosi ir kaltinu save, kad nieko nedarau. Norėtųsi sugebėti pasimėgauti ir nieko neveikimu ir sau nepriekaištauti.
– Ko tikitės iš atėjusių 2025–ųjų?
– Tas eurovizinis sprogimas man suteikė labai daug motyvacijos kūryboje ir darbuose, tačiau atnešė nestabilumo psichologiškai. Norėčiau, jog kitąmet susijungtų emocinis stabilumas su kūrybiniu įkvėpimu bei produktyvumu. Noriu daug kurti, dovanoti žmonėms muziką, o sau vidinį užpildymą.
