„Ateina akimirka, kai esi priverstas sustoti ir suprasti, kad daugiau taip būti nebegali. Ir tai yra gerai, nes tai leidžia susimąstyti atsigręžti į save“, – LRT.lt sako atlikėja Agnė Šiaulytė-Petunija, besibaigiančius metus prisimenanti kaip vidinių atradimų metus. Kokias pamokas ji jau išmoko, o ko dar tik mokosi?
– Metai jau ritasi į pabaigą, galima pasidaryti ir tam tikrą suvestinę. Kokie jums buvo 2024-ieji?
– Man jie buvo savirealizacijos ir savęs supratimo metai. Visad maniau, kad esu labai stipri, nenugalima, viską spėju, pasidarau ir viskas pavyksta. Tačiau šiemet supratau, kad ilgą laiką neigiau savo jautriąją pusę, buvo sunku ją priimti. Dabar po truputį su ja susigyvenu ir įsileidžiu savo jautrumą. Be to, gyvename tokiais laikais, kai norisi džiaugtis mažais dalykais, pačiais mažiausiais, vertinti laiką su šeima. Banalu, bet reikia ir tai sau vis priminti.
– Kas paskatino pamatyti savo jautriąją pusę? Klausantis jūsų kūrybos atrodo, kad ji vėrėsi jau kurį laiką...
– Turbūt viskas susidėjo – ir savianalizės laikotarpis, ir sukapsėjęs 30-metis... Supratau, kad be meilės sau toli nenueisi.
– Kaip tą meilę sau parodote?
– Leidžiu sau daugiau atsipalaiduoti, dažniau pabūti vienai su savimi, ramiai, o ne įsisukus į bėgimą. Kažkuriuo metu atrodė, kad visi užsikrėtė liga kuo daugiau padaryti, aprėpti, apkabinti, tad dabar savęs nebespaudžiu ir neverčiu įsitraukti į veiklas, kai nejaučiu, kad man to tikrai reikia arba kai jaučiu, kad metas stabtelti.
Rūpinimasis savimi kartais yra ir labai paprasti, žmogiški dalykai – pagerti vitaminų ar laiku nueiti miegoti. Tiesa, nors tai rodos labai paprastas dalykas, ne visada pavyksta. Vis tik esame žmonės ir supratau, kokie trapūs kartais galime būti, tad reikia save saugoti.
Kalbant apie kūrybą, kaip tik užsibaigė didelis kūrybinis etapas, praėjo metai nuo mano paskutinio mini albumo. Taigi vėl pasineriu į kūrybą ir joje laidžiu sau daugiau jausti, savo muzikoje leidžiu gyventi visoms emocijoms, kurios yra manyje, taigi klausytojai galės išgirsti ir daugiau jautrių natų, galbūt net kažkokio nusivylimo ar pasipiktinimo. Juk tokios emocijos taip pat galimos. Tiesiog lioviausi save cenzūruoti emociškai.
– Sakėte supratusi, kokie trapūs galime būti, ką turėjote mintyje? Perdegimą?
– Tikrai balansavau ant ribos. Turbūt iš inercijos leki, atrodo, kad viską turi suspėti ir negali pavargti. Net kai visi ženklai rodo, kad reikia sustoti, jų neklausai. Bet ateina akimirka, kai esi priverstas sustoti ir suprasti, kad daugiau taip nebegali būti. Ir tai yra gerai, nes tai leidžia susimąstyti ir atsigręžti į save.
– Pramogų pasaulio paradoksas yra tai, kad dauguma kūrėjų yra jautrūs, tačiau turi išgyventi ir išlikti tame ganėtinai sudėtingame versle...
– Todėl džiaugiuosi būdama LRT. Man patinka, kai galiu tapti čia gimstančių projektų dalimi, nes jaučiu, kad čia daug šviesių žmonių, tarp kurių norisi būti. Šou versle taip būna ne visada. Tačiau pastaraisiais metais pasidariau tam tikras išvadas, žinau, kur noriu eiti, būti, kas man iš tiesų įdomu. Supratau, kad nebūtina leistis į kompromisus, galima rinktis tik tai, kas tikrai teikia malonumą.
– Turbūt tai taip pat yra didelė dovana, nes gyvenime neretai esame linkę tenkintis kompromisais, nors dažnai jie tik iš dalies patenkina mūsų norus ir poreikius...
– Sutinku, tai tikrai yra dovana. Pastaraisiais metais, rodos, siekiau užsitikrinti savo vietą kaip dainininkė, norėjau daugiau, stengiausi ir daug ką dariau iš inercijos, bet vidinė ramybė ateina, kai supranti, kad viso pasaulio neužkariausi, svarbiausia daryti tai, kas sklinda iš vidaus, ir surasi savo klausytoją. Man to visiškai pakanka.
– Už ką labiausiai mylite savo klausytojus?
– Už tai, kad man leidžia būti tokia, kokia esu. Už tai, kad mane priima. Tie žmonės turbūt, kaip ir aš, yra kažkur tarp žanrų gyvenime ir muzikoje, kažkur taip eilučių, todėl mes esame kažkuo panašūs ir vieni kitus surandame.
– Kalbant apie žanrus, projekte „Aš esu muzika“ galėjote save išbandyti skirtinguose amplua. Ką jums davė ši patirtis?
– Projektas man buvo ir šiltas, ir šaltas dušas. (Juokiasi.) Pamenu, dar prieš projektą kalbėjomės su jo choreografu Marijanu Staniulėnu, jis pasakė, kad čia dalyvaudama apie save atrasiu daugybę dalykų, kurių negalvojau turinti. Taip ir nutiko! Per tas 12 savaičių, kai tyrinėjome skirtingus žanrus ne kartą nustebau – žanrai, kurie man buvo didžiausiu iššūkiu, paprastai atverdavo man pačiai mažiau pažįstamas mano puses, neretai stipriąsias mano puses.
– Kuris žanras geriausiai atspindi jus kaip žmogų?
– Turbūt tas pats, kurį atlieku ir scenoje – kažkas tarp roko ir alternatyviosios popmuzikos. Būti kažkur tarp žanrų taip pat yra gerai.
– Akivaizdu, kad metai buvo pilni įvairių patirčių, ko tikitės iš ateinančių?
– Išmokti visavertiškai džiaugtis visomis pergalėmis ir nebijoti sėkmės. Kaip tik neseniai su drauge jaukiai leidome vakarą, žaisdamos traukėme taro kortas. Man krito korta, sakanti, kad bijau sėkmės. Nuoširdžiai priėmiau tai į širdį ir supratau, kad man iš tiesų reikia išmokti pamatyti savo sėkmę ir dalykus, kuriuose man tikrai sekasi, išmokti tuo pasidžiaugti.
