„Kad ir kokie bebūtume lepšiai, kai ateina problemos, mes tampame stiprūs“, – drąsiai sako Gabrielius Liaudanskas-Svaras. LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ „G&G Sindikato” lyderis dalijasi įžvalgomis apie šiuolaikinio pasaulio ir jame egzistuojančio žmogaus ydas, baimes ir stiprybes, kurios padeda išlikti.
– Kas yra narcisizmas?
– Tai yra trauma. Narcisizmas, kaip ir bet kokia kita dominuojanti, nenormali psichologinė būsena, yra negerai. Bet tai nebūtinai galioja tik narcisizmui, taip galima pasakyti ir apie žmones, kurie perdėm rūpestingi. Kaip pastebėjai, žmonių, kuriems negerai su galva (nebūtinai tik blogąja prasme), – pasidarė labai daug. Yra labai daug žmonių, kurie turi, ką papasakoti.
– Kaip manai, kodėl mums sunku pamilti žmones?
– Aš manau, kad mes stengiamės mylėti žmones. Ne meilė ir ne nenoras mylėti yra problema, o abipusės meilės nebuvimas.
– O kodėl taip atsitinka?
– Dažniausiai nesusitinka tie, kurie nori vienas kitą mylėti. Dažniausiai susitinka tie, kurie vienas kitu susižavi, sugriūna, pasivarto ir ieško kitos aukos vėl sugriūti ir pasivartyti. Meilė yra ne tik seksas ir aistra, tai yra visos gyvenimiškos situacijos, rutina ir palaikymas – bendrumas. Aš esu tikintis žmogus, bažnyčioje per dažnai nebūnu, bet Dievą tikiu, tai dovana, kaip ir surasti gyvenime savo žmogų.
– Kaip jį atpažinti?
– Jo neįmanoma atpažinti, vis tiek viskas prasideda nuo susižavėjimo ir vis tiek kiekviena pradžia atrodo kaip ta, tikroji. Tik vėliau atsiskleidžia žmogiškosios savybės, kurių tu nematei, juk visuomet, kai susipažįstame, esame truputėlį geresni.
– O gal tame ir yra bėda?
– Bet mes norime patikti kitam žmogui. Tik vėliau norime, kad mus priimtų tokius, kokie esame. Vyrai iš pradžių taip pat šukuojasi, kvėpinasi, skutasi ir prisižiūri, tik po to po namus pradeda valkiotis su treningais ir tais pačiais marškinėliais dvi dienas iš eilės. <...> O vėliau pradedame gyventi gyvenimą tokį, kuriame esame tikraisiais savimi, vieni pasilieka, o kiti ieško kažko, ko nori. <...> Silpni žmonės negeba gyventi kartu, nes jie nemoka kovoti dėl laimės, jie pasiduoda.
– Ar jautiesi saugus būdamas silpnas?
– Man tai yra iššūkis ir normali būsena. Visi žmonės būna silpni, tai yra natūralu, klausimas, ką tu su tuo darai: ar tu bandai pasikeisti, ar bandai išmokti savo pamokas, ar bandai ieškoti problemos. Kai mes šnekame apie labai agresyvius arba labai gailestingus žmones, mes taip pat šnekame apie silpnumą. Didžiausi mušeikos būna tie, kurie yra labiausiai pažeidžiami. Turėjau ir aš tokį gyvenimo etapą. Nuo to recepto nėra.
Gyvenimas yra milijardas biocheminių reakcijų, kurios padaro žmogų it stebuklą, o jų visuma padaro arba nepadaro tavęs žmogumi. Šie laikai – tamsos laikai, nes žmonės yra silpni. Kuo žmonės stipresni, tuo viskas geriau. Bet kuo žmonės stipresni, tuo labiau jie nebeieško problemų ir tampa išlepę. Tačiau taip buvo per amžių amžius.
– Ar dėkingumas yra įkvėpimas tikėti žmogumi?
– Sąžiningai – neturiu priežasčių tikėti, bet tikiu. Keistas momentas.
– Ar tau sunku su žmonėmis?
– Vyrais, su kuriais ruošiuosi ginti tėvynę, aš tikiu. Žinau, kad tarp jų bus visokių, koks pats būsiu – nežinau. Kvailys tas, kuris sako, kad jis padarys viską – pamatysime. Kol mūsų nelaužė, nedaužė ir nesprogdino, kol neturime tokios patirties, galime sakyti, ką norime. Tačiau aš tais vaikinais tikiu.
– Ar nepastebėjai, kad pasaulyje vis dažniau pasigirsta lietuviška pavardė, vis dažniau atsiranda nusipelniusių žmonių?
– Mažos tautos privalo turėti tokių žmonių, nes mažoms tautoms reikia į kažką atsiremti. Mes esame genetiškai užkoduoti būti stiprūs. Tarp mūsų visuomet atsiras tų, kurie neš mūsų vėliavas, kitaip mes neišgyventume, tai mūsų duotybė. Mes neturime vergo geno, mus buvo užpuolę, bet mes priešinomės, mes sugriovėme Sovietų Sąjungą, Lietuva sugriovė Sovietų Sąjungą. Kai pagalvoji, kad turime 300 km valstybę – esame puikūs. Problemos mus visuomet suvienija. Kad ir kokie bebūtume išsitaškę lepšiai ar virtuviniai politikėliai, kai ateina problemos, mes tampame stiprūs, labai greitai apribojame savo išlepimus ir darome tai, ką reikia daryti.
Žmonės, kuriems neteko spręsti problemų, netiki pavojais. Jie netiki knygomis, kitų patirtimis. Jeigu pasaulis užsimiršta – vėl kišami pirštai į rozetę.
– Girdėjau apie tyrimą, kad smegenys nepriima žodžio „ne“, gal nesuprantame, kai mums sako „nedaryk“?
– Manau, kad žmonijos varomoji jėga yra smalsumas, žmonės visuomet nori išsiaiškinti, kas yra už horizonto, kas yra už borto ir kodėl taip yra, ar kodėl žvirbliai yra pilki, o šunys yra geresni už žmones.
– Kaip netapti priešu sau? Ar problemos yra išorėje, ar viduje?
– Viduje yra vienos problemos, išorėje yra kitos problemos. Išorinės problemos lengviau leidžia išspręsti vidines problemas, nes, kaip minėjau, – esant išorinėms problemoms tu susikoncentruoji ir neleidi sau būti liurbiu. Dėl to vyrai išėję į karą nebegrįžta iš jo. Ten yra išorės problemos, kurias reikia spręsti, o grįžus atgal – prasideda vidinės problemos: potrauminiai stresai, santykių lūžiai, vertybiniai pasikeitimai. Vienas mano draugas ukrainietis grįžo iš karo ir išsiskyrė su žmona. Jis sako, kai namuose pradeda kilti konfliktai, nes ne vietoje paliktas šaukštelis, jis tokių problemų nebesupranta, dauguma problemų yra ne problemos. Problemos yra ligos, išdavystės ir nelaimės, visa kita – išlepimas.
– Ar tavo gyvenime egzistuoja baimė?
– Ne.
– Ar kada buvo?
– Tikrai turėjo būti toks etapas. Kažkada ieškojau materialių baimių, bet baimių neturiu, man visko teko bandyti. Manau, kad vienintelė baimė yra visą gyvenimą būti vienam. <...> Žmogui reikia žmogaus, tai yra džiaugsmas. Žmogui reikia, kad kažkas sakytų labas, ačiū, labanaktis, kad grįžus namo jie kvepėtų kitu žmogumi.
– Koks pagrindinis žodis turi atsistoti tarp dviejų žmonių – pagarba?
– Meilė. Pagarba yra privaloma sąlyga meilei atsirasti.
– Kodėl mes bijome pasakyti savo nuomonę, kai ji nesutampa su kitų nuomone, nepaisant to, kad gyvename demokratinėje santvarkoje?
– Mes esame silpni, psichologiškai silpni. Nuomonės turėjimas reiškia atsakomybę – tau gali atsakyti, reikės pasiginčyti. Mes norime „patiktukų“, mes galvojame apie tai, kas jų pritrauks dar daugiau, bet negalvojame apie tai, ko norime patys. <...>
Gyvenime sekasi ne protingesniems ir talentingesniems, nors jie turi daugiau šansų, sekasi tiems, kas daro. Aš mėgstu kovas, aš mėgstu matyti, kad žmogus turi valią, discipliną, jis piešia, tapo, savanoriauja, sportuoja – daro darbus tam, kad jis pasveiktų ir rastų prasmę būti.
– <...> Ar tau grįžta geri darbai, kuriuos darai?
– Taip. Man užtenka „ačiū“, tai yra labai daug. Aš esu intravertas, visur, kur dalyvauju, man įteikia padėkas – kam jų reikia. Aš nevaikščiosiu ir nežiūrėsiu į jas ant sienos, nesikabinsiu jų.
– Kaip priimti tai, kas vyksta tavo gyvenime? Kaip susirinkti save?
– Buvo toks momentas mano gyvenime, kai keldavausi kiekvieną rytą ir neturėdavau atsakymo į klausimą: kam. Aš suprantu kam, bet viduje to atsakymo nebuvo. Vienas mano bičiulis savo vaikams yra pasakęs: „Jei kažko bijai, tai eik su baime.“ Aš gyvenau iš valios. Aš nenorėjau dirbti, bet viską dariau, nes neturėdamas atsakymo, turėjau viltį, kad viskas praeis, reikia tik iškentėti.
– <...> Ar tu ieškai kažko?
– Ne. Aš noriu, bet nededu specialių pastangų tam, aš per drovus. Aš galiu eiti muštis prieš tris, bet pakviesti merginos šokiui aš negaliu.
– Ar mergina tave turi pakviesti šokiui?
– Nesąmonė. Tai kažkaip įvyksta, bet ne taip paprastai. <...> Nenoriu žmonių rinktis pagal kriterijus, kartais žmonės man patinka dėl savo vidinės dvasios, jie gali būti panašūs į tave.
– Kokia tavo svajonė?
– Noriu pabaigti statyti namą. <...> Turiu nuostabius draugus, kurie man padeda tai daryti.
– Ką tau davė savanorystė?
– Širdį.
– Ar savanorystė lavina empatiją?
– Taip. Per pandemiją aš ligoninėje prabudėjau 67 dienas iš eilės. Mirė po 8 žmones per budėjimą. Vieni sako, kad tai nevyksta, kiti važiuoja į „Akropolį“ ir apsimeta, jog nieko nevyksta. Savanorystė duoda suvokimą, kas svarbu, kas nesvarbu, parodo, kaip skirtingai į situacijas gali reaguoti žmonės, o prie mirties tu pripranti.
