„Visos skambios frazės ir pasakojimai apie antrąją obuolio puselę tinka tik vestuvių tostams, gyvenime viskas yra gerokai kitaip“, – LRT.lt sako pramogų pasaulio rykliu tituluojamas Arūnas Valinskas, su atlikėja Inga Valinskiene bendru keliu žengiantis jau 35-erius metus. Jis sako, kad laimingos santuokos recepto nėra, tačiau yra eilėraštis, kuris gali padėti kilus nesutarimams.
Ar egzistuoja laimingos santuokos formulė ir receptas? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą apie poras, drauge per gyvenimą žengiančias dešimtmečius, ir domisi, kas joms padeda išlaikyti tvirtus santykius bei įveikti krizes.
– Ne kartą esate pasakojęs, kad žmoną pamilote vos ją išvydęs universiteto bibliotekoje ir jau pirmosiomis pažinties dienomis pasakėte, kad ji bus jūsų žmona. Taip tiksliai numatėte?
– Turiu gerą nuojautą. Pamenu, antrąją pažinties dieną vaikščiojome po tuometinį Lenino (dabar – Gedimino) prospektą, deklamavau jai Vinco Mykolaičio-Putino eiles „Būties valanda“ ir pasakiau, kad ji bus mano žmona. Inga nusijuokė, aš taip pat, o po poros metų viskas tapo realybe.
– Pirmieji treji jūsų draugystės metai, rodos, buvo labai romantiški – ji gyveno uostamiestyje, jūs – sostinėje, tad buvo ir laiškų, ir ilgesio...
– Ir kelionių naktimis tranzuojant, ir romantiškų laukimo minučių, kai važiuoji keliu, besibaigiančiu ties jūra, prie kurios laukia mylima moteris. Būdavo. Aišku, būdavo ir kitokių momentų, tačiau kaip juokais sakau – per tuos trejus metus vykusią atranką Valinskienė užėmė pirmą vietą. (Juokiasi.)
Reikia pakantumo, kurio jaunystėje trūksta labiausiai, o principai iškeliami aukščiau ne už kitą žmogų, bet už bendrą būtį kartu.
– Dažniausiai visi kalba apie pirmuosius trejus metus, nes neva tiek trunka meilė, rusena aistra, o santykiai būna patys saldžiausi. Tačiau smalsu, kas nutinka santuokoje pragyvenus 35-erius, kartu praėjus ugnį, vandenį, Seimą ir pramogų pasaulio platybes?
– Ko gero, praėjome tiek, kad užtektų dar bent 5 porų gyvenimams... Bet ar galime priekaištauti obeliai, kad gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje ant jos dar nėra obuolių? Ar galime priekaištauti, kad rudenį ji nokina vaisius, o ne žydi? Ne, viskam savas laikas. Šeimoje – taip pat.
Yra žmonių, sakančių, kad pavasarį savo žmoną įsimyli iš naujo. Aš tikriausiai vienas iš tokių. Tačiau su metais prie to, kas buvo, prisideda kiti dalykai, atsiranda kitų vertybių – patikimumas, tvirtumas, kantrybė...
Galiausiai, mūsų vaikams šiandien yra daugiau metų, nei buvo mums, kai susitikome, kai tuokėmės, taigi negalima lyginti savęs praeity ir savęs dabar. Labai daug kas gyvenime keičiasi ir labai gerai, kad tos pirmosios pažinties dienos, pirmieji santuokos metai, mėnesiai laukiant pirmagimio ir jam gimus, deda pagrindus ateities vertybėms, kuriomis dabar jau ir mėgaujamės.
– Laimingos santuokos receptai – amžina tema. Jūs ne kartą sakėte, kad jei turėtumėte universalų receptą, visi gyventų laimingai.
– Ir jei jį turėčiau, gaučiau Nobelio premiją. (Juokiasi.) Levas Tolstojus savo knygą „Ana Karenina“ pradeda sakiniu „Visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai, o kiekviena nelaiminga – nelaiminga savaip.“
Manau, jis klydo – kiekviena pora ir laiminga yra savaip, todėl universalus receptas neegzistuoja. Tačiau tikiu, kad norint gyventi santuokoje, žmogų, su kuriuo gyveni, reikia mylėti bent truputį labiau nei save.
– Puiki recepto pradžia, ką dar būtų galima pridėti?
– Tikriausiai visoms poroms pasitaiko akimirkų, kai ir vienam, ir kitam atrodo, jog viskas yra blogai, o ateitis su kitu žmogumi – juoda ir neįmanoma.
Tada reikia ne tarpusavyje draskytis besiaiškinant, o pačiam atsisėsti ir pagalvoti. Tik ne apie tai, koks tavo partneris blogas ir kaip su juo negerai, bet apie tai, ar ir jam su tavimi visada būna gera, paieškoti, kuo tu esi kaltas. Tada supranti, jog nugyventi metai nebuvo tokie jau blogi ir yra daug vertesni už tą trumpalaikę pykčio bangą.
Net ir persūdžius bendrą gyvenimo srėbalą, reikia sugalvoti, kaip dėl to neišsiskirti.
– Yra sakančių, kad šiokie tokie barniai kaip tik yra santykių druska, būdas pažinti žmogų ir pakurstyti aistras.
– Turbūt kiekviena šeima, šiuo dalyku papipirinusi ar paprieskoninusi savo gyvenimą, pasakytų, jog šis ir be to būtų labai gardus bei mielas, deja, taip neišeina. Tiesiog net ir persūdžius bendrą gyvenimo srėbalą, reikia sugalvoti, kaip dėl to neišsiskirti. Ir nereikia manyti, kad atsiras kažkas, kas išvirs geriau. Neatsiras...
– Kad jau citavome L. Tolstojų, galima pacituoti ir Antuaną de Sent-Egziuperi, sakiusį, kad meilė – tai ne žiūrėjimas vienam į kitą, tai žiūrėjimas ta pačia kryptimi. Jūsų beklausant susidarė įspūdis, kad ir šis rašytojas kažkiek klysta, kad kaip tik reikia žiūrėti į savo partnerį, labai nesavanaudiškai ir pastebint jo poreikius.
– Iš tiesų, visos tos skambios frazės ir pasakojimai apie antrąją obuolio puselę tinka tik vestuvių tostams, gyvenime viskas yra gerokai kitaip – realybė neprimena nei tosto, nei vestuvių dienos. Jei visi gyventų kaip toste, niekas ir nesiskirtų.
Kas baisiausia, nemažai šiuolaikinio jaunimo vestuves kelia tik tam, kad surengtų draugams gerą vakarušką, patektų ant žurnalo viršelio, o po pusmečio jau skiriasi. Jie nejaučia atsakomybės ne tik už savo partnerį, bet apskritai nėra subrandinę pagarbos tokiam institutui kaip šeima. Bet aš nekaltinu jaunų žmonių – kiekviena karta gyvena savaip. Mano tėvai į mus taip pat žiūrėjo su priekaištais, kartais galbūt ir labai dideliais.
Yra tam tikrų tendencijų, kurios manęs nedžiugina. Sakoma, kad per šimtmetį pasikeičia keturios kartos ir abejojama, kad galbūt pasikeitus dešimčiai kartų, iš viso bus toks institutas kaip šeima. Prie abejojančių prisidedu, bet džiaugiuosi, kad gyvenu šiais laikais.
– Per interviu kalbėdamas apie santuoką mėgstate pajuokauti. Ar tie pokštai nėra savotiški šarvai, tam tikra prasme padedantys pasilikti tą ryšį sau, pasaugoti jį nuo viešumo.
– Kažkiek yra. Kalbant apie humorą apskritai, žmonės, kurie jo nesupranta ir nesugeba pajuokauti, yra nuskriausti likimo. Jie, ko gero, neturi vieno iš didžiausių malonumų – suvokti paradoksą, juoktis, šypsotis ir linksmai, per humorą bendrauti su mylimu žmogumi. Juolab kad humoras, juokas neretai tampa tuo tilteliu, kuris išveda iš konflikto į bendrą gyvenimą ateityje.
Juk juokingai pasakytas dalykas, kuris porą galėtų išskirti, dažniau ją išgelbsti. Visa tai – apie vidinį šeimos gyvenimą, o kalbant apie šeimos santykį su visuomene, man tiesiog smagu taip pajuokauti ir paerzinti tuos, kurie komentuoja perskaitę tik antraštes ir pasijutę visažiniais, mano turintys teisę tokia forma kištis į kito žmogaus gyvenimą.
Norint gyventi santuokoje, žmogų, su kuriuo gyveni, reikia mylėti bent truputį labiau nei save.
– Kalbant apie pokštus ir avantiūras, jūsiškes būtų galima ilgai vardyti ir apie tai parengti atskirą interviu. Bet ar ką nors iškrėtus, nors kartą buvo nuoširdžiai persmelkusi mintis, jog pamatysite prie durų sukrautus lagaminus?
– Oi ne. Lagaminus nuo vestuvių dienos laikau sukrautus. (Juokiasi.) Iš tiesų taip nėra buvę, gyvendami kartu žmonės vienas kitą labiau priima, galbūt tampa pakantesni... Nors iš tiesų pakantumo labiausiai reikia santykių pradžioje, kai liepsnoja meilė, o ties ketvirtu mėnesiu ištinka situacija, kurioje taip ir norisi šaukti: „Ar aš už tokio tekėjau?“, „Ar aš tokią vedžiau?“
Tada reikia pakantumo, kurio jaunystėje trūksta labiausiai, o principai iškeliami aukščiau ne už kitą žmogų, bet už bendrą būtį kartu. Yra žmonių, nesuvokiančių, kad dažnai priekaištauja ne šalia esančiam žmogui, o bendrai būčiai. Tai yra problema. Žmonėms, kuriems taip nutinka, siūlau paskaityti minėtąjį eilėraštį „Būties valanda“, išmokti ir kartais pacituoti. Universaliai tinka, kai susipykstate su antrąja puse.
– Taigi, pabaigoje – kas jūsų porai labiausiai padėjo per tiek metų nepaleisti vienam kito?
– Gerai Inga pasakė, kad vedybinis gyvenimas yra nuolatinis darbas, kuriame nėra atostogų. Turbūt kartu esame todėl, kad tų atostogų dar nesinori.
Daugiau ciklo publikacijų rasite čia.
