Šiokie tokie nesutarimai – gyvenimo druska ir būdas pažinti sutuoktinį, portalui LRT.lt sako garsus dirigentas Donatas Katkus, šešis dešimtmečius puoselėjantis ryšį su žmona, Vilniaus universiteto docente Laima Erika Katkuviene. Tokį tvirtą ryšį, anot dirigento, galima išlaikyti į šeimą ir santykius žvelgiant ne primityviai ar paviršutiniškai.
Ar egzistuoja laimingos santuokos formulė ir receptas? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą apie poras, drauge per gyvenimą žengiančias dešimtmečius, ir domisi, kas joms padeda išlaikyti tvirtus santykius bei įveikti krizes.
Žinomas altininkas, dirigentas, muzikologas, pedagogas, televizijos konkursų žiuri narys D. Katkus jau šešis dešimtmečius per gyvenimą eina su L. E. Katkuviene, buvusia dėstytoja, Anglų filologijos katedros vedėja, Vilniaus universiteto docente. Pasak D. Katkaus, jiedu susipažino dar 1961-aisiais, o susituokė po kelerių metų, drauge užaugino du sūnus: rašytoją Lauryną Katkų ir komunikacijos specialistą Mykolą Katkų.
Tiesa, D. Katkus ne kartą prisipažino, kad jis visuomet buvo pasinėręs į karjerą, o neseniai LRT TELEVIZIJOS laidai „Mano pasas meluoja“ rodytame reportaže L. E. Katkuvienė šyptelėjo, kad vyrą jai tekdavę dalytis su visa Lietuva – šis visur spėdavo: į koncertus, renginius, televizijos laidas ar net vakarėlius. D. Katkus savo žmonai žeria komplimentus už supratingumą ir visada apie ją atsiliepia itin šiltai. Laidoje „Istorijos detektyvai“ Virginijaus Savukyno paklaustas, kokia moteris, jo nuomone, yra pati svarbiausia Lietuvos istorijoje, jis šypsodamasis sakė: „Mano žmona!“
Tačiau kas iš tiesų, pasak D. Katkaus, padeda išlaikyti tvirtą ryšį, kuris nenutrūksta jau šešetą dešimtmečių?
– Skambūs žodžiai apie meilę iš pirmo žvilgsnio, rodos, jūsų istorijoje yra visiška tiesa – tikrai žmoną įsimylėjote išvydęs ją nuotraukoje?
– Tiesa! Įsimylėjau jos dar net nepažinodamas! Pamenu, jau buvau Lietuvos valstybinės konservatorijos studentu. Užsukau pas bičiulį, jis, sugrįžęs iš etnografinės ekspedicijos, pusrūsyje kaip tik ryškino nuotraukas.
Vienoje jų pamačiau labai gražią, tiesiog fantastišką merginą! Ji mane taip sužavėjo, kad paprašiau draugo mus supažindinti. Ir supažindino. Beje, toji nuotrauka, kurią pamatęs susižavėjau būsima žmona, dabar kabo mūsų namuose.
Tiesa, aš Laimutės ilgai siekiau – kelerius metus stengiausi, o ji vis išsisukinėjo. Kurį laiką nesimatėme, bet kai vėl susitikome, pakviečiau kavos ir taip pradėjome vaikščioti į pasimatymus. Kai pasiūliau tekėti, ji iš pradžių nesutiko ir vis man sakė „ne“. Bet aš nepasidaviau, galbūt net ašarą nubraukiau, kol ji galiausiai sutiko. Galbūt pagailo manęs? (Juokiasi.)
– O gal sužavėjote savo humoro jausmu?
– Nemanau, kai jos siekiau, buvau praradęs humoro jausmą. (Juokiasi.)
– Keletą metų draugavote, 1966-aisiais susituokėte ir taip jau šešis dešimtmečius per gyvenimą žingsniuojate drauge. Ar pavyko atsakyti į visus kamuojantį klausimą, koks yra tas laimingos ir tvirtos santuokos receptas?
– Pasakysiu taip – esu rimtas žmogus, ne popsininkas! Dabar visi taip supopsėję, klausosi primityvios muzikos, skaito lėkštus romanus apie neva meilę... Koks gyvenimo būdas dabar vyrauja? Popsas, baisus primityvas!
Dabar, rodos, vieni kitiems į akis pasižiūri ir jau lekia į lovą, gyvena kartu susimetę, bet nesituokia, lyg bijotų, kad paskui turtą dalytis reikės. Jei kas ne taip, žmonės suka į skirtingas puses, lyg su kitu bus geriau, įdomiau.
Tai yra egoizmas ir popsas, masinis dalykas, tai, ką priimame ne kritiškai. Kaip ir madą – pamatai, kad kas nors vaikšto su siauromis kelnėmis, ir tu jau nė nesusimąstydamas perki, nors jos tau net netinka. Aš ne toks, visą gyvenimą ieškau prasmės.
O šeima neturi būti popsinė! Tai yra per daug brangus dalykas, tai atsakomybė vienam prieš kitą, taip pat ir prieš vaikus – nesiskirti svarbu dėl jų psichologijos, emocinės laisvės, galimybės mylėti. Taip pat labai svarbi pagarba. Aš labai gerbiu savo žmoną, nors visko būna – kartais ir apsipykstame.
– Sakoma, kad humoro jausmas susipykus labai padeda. Jūs juokauti tikrai mokate, galbūt ir vieną kitą ginčą taip esate nugesinęs?
– Nereikia savęs sureikšminti, juk susireikšminimas ir manymas, kad esi neklystantis, – vienas baisiausių dalykų. Aš klystu, kitas žmogus – taip pat, taigi labai svarbus yra tarpusavio supratimas. O svarbiausia poroje – kalbėtis.
Tiesa, kartais ir barnių bijoti nereikia. Šiokie tokie nesutarimai yra gyvenimo druska, be jų šeimos gyvenimas būtų pilkas ir neįdomus. Be to, truputį pasipyksti ir žiūrėk, jau geriau pažįsti žmogų. Tai yra pamoka. Taip mes atsiskleidžiame – kas gi nori gyventi su apsimetėliu, su žmogumi, nešiojančiu kaukę?
Kartais susipykę vienas kitą išgirstame ir suprantame, bet, kaip sakiau, svarbiausia kalbėtis. Buvo, kad su žmona susipykę net porą savaičių nekalbėjome ir nieko iš to neišėjo. Geriau viską išsiaiškinti ir ieškoti kompromisų. Susitaikymas ir yra kompromisų, ko nors bendro ieškojimas.
– Ar niekada nebuvo minčių, kad jau viskas – reikia skirtis?
– Galbūt ir buvo, bet kaip sakiau, tai yra pamoka. Viską galima išsiaiškinti.
– Interviu žiniasklaidai savo žmonai negailite gražių žodžių ir komplimentų, kartą netgi pajuokavote, kad ji – svarbiausia moteris Lietuvos istorijoje. Vis tik veikiausiai būti kūrėjo ir garsaus dirigento žmona nėra lengva – repeticijos, koncertai, gastrolės... Už ką esate labiausiai jai dėkingas?
– Už jos lojalumą. Aš esu kiek blogesnis už ją – mano charakteris greit užsiplieskiantis, sproginėjantis, nervai dažnai nelaiko. (Juokiasi.) O ji labai kantri, labai lojali ir gerbia mane už tai, ką turiu gero. Ir gyvena su manimi jau 57 metus. Tikiuosi, kad ir dar tiek pat gyvens, nes aš labai noriu su ja gyventi ir gyventi.
