LRT TELEVIZIJOS muzikiniame projekte „Mano daina“ dalyvavęs muzikantas, dainų autorius, grupės „Bix“ lyderis, prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas prisiminė, kaip pats sako, gūdžius sovietinius laikus. Tada, būdamas dar mokinys, jis grojo Panevėžio mėsos kombinato ansamblyje. „Parnešdavau namo deficitinių medžiotojų dešrelių“, – juokiasi atlygį prisiminęs S. Urbonavičius-Samas.
Savo istoriją jis prisiminė grįždamas į sovietmetį, kai rokas buvo draudžiama muzika, kurios niekas negalėjo nei groti, nei klausyti, juo labiau oficialiai.
Būdamas 7–8 klasėje, S. Urbonavičius-Samas pramoko groti gitara, pamažu pradėjo rūpintis mokyklos šokiais. „Mano kaimynas vadinamąja jonika (klavišiniu instrumentu – LRT.lt) grojo Panevėžio mėsos kombinato ansamblyje. O mėsos kombinatas buvo turtingas, turėjo aparatūrą.
Mano gitara buvo baisi, sovietinė, septynių stygų. Turėdavau septintą stygą nurauti, kad galėčiau groti kažką normalaus. Taigi ta jų aparatūra buvo aukso vertės“, – prisiminė muzikantas.
Ansamblis neturėjo bosisto, tad pakvietė pagroti S. Urbonavičių-Samą. „Aš buvau pacanas, o visi jau seniai, tokie rimtesni. Jie groja, ką reikia – ansamblio vadovas, solistai, viskas panašiai kaip „Nerijoje“, visos baisios sovietinės estrados dainos. Visas jas reikėjo groti, išmokti iš natų. Natų aš nepažinojau, bet kažkaip susigaudžiau ir įsipaišiau į tą ansamblį“, – su šypsena pasakojo „Mano dainos“ svečias.
Pasibaigus repeticijoms, būdavo galima groti, ką nori. Taigi S. Urbonavičius-Samas iš juostų išmoko groti „Led Zeppelin“, „Deep Purple“ dainas – tokias, kurios tuo metu buvo draudžiamos.
„Led Zeppelin“ buvo viena iš svarbiausių įtaką jaunystėje man padariusių grupių. Stengiausi išmokti groti taip, kaip jie“, – kalbėjo muzikantas.
Su ansambliu jis vykdavo groti į partinius sovietinius susirinkimus. „Nuveža į kokį kaimą pagroti, aišku, vaišės, visi geria, valgo. O aš taigi negaliu“, – prisiminimais dalijosi S. Urbonavičius-Samas.
Tačiau už pasirodymus jis gaudavo atlygį, kuris tais laikais buvo nemenkas. Tai – medžiotojų dešrelės. „Jos buvo absoliutus deficitas, parduotuvėse pirkti jų nebuvo. Jas valgė tik partiniai ponai arba tie, kurie turėdavo kitokį priėjimą. Mes gaudavome arba dešrelių, arba 7,5 rublio. Tai buvo didelė kaina. Buvo labai juokinga, parnešdavau namo deficitinių medžiotojų dešrelių. Kai prisimeni tuos laikus – košmaras“, – dalijosi S. Urbonavičius-Samas.
Visas jo pasakojimas – laidos „Mano daina“ įraše.
