„Net kai manai, kad esi pasiruošęs, tu klysti. Noras yra svarbiau už pasiruošimą“, – portalui LRT.lt sako režisierius Tadas Vidmantas, kiek daugiau negu prieš mėnesį su žmona Lina Vidmante susilaukęs sūnaus Beno. 14 metų santuokoje gyvenanti pora anksčiau sakė, kad vaikų jiedu galbūt neturės, tačiau savo nuomonę pakeitė. Kas privertė juos apsigalvoti ir kaip teka jų kasdienybė gimus pirmagimiui?
– Prieš porą metų žadėjote pailsėti nuo kūrybos, tačiau pažadą netrukus sulaužėte ir pristatėte juostą „Naktinė žvejyba“. Galbūt pasikeitusios šeiminės aplinkybės ir maždaug prieš mėnesį gimęs sūnus Benas privers jus kiek stabtelti ar bent prilėtinti? Tiesa, klausdama jau mačiau naują, jūsų su žmona kuriamos tinklalaidės seriją...
– Ne tik nesulėtėjau, bet dirbu dar daugiau. Kartą per mėnesį paleidžiam po naują savo tinklalaidės epizodą. Ji vadinasi „Čiučiut Lėčiau“, ją leidžiam tik savo rėmėjams platformoje „Contribee“.
Dar šiuo metu rašau spektaklį, ruošiuosi rašyti vaidybinį filmą ir užbaiginėjam animacinį filmą vaikams „Babaužiukai“. Jo premjera kinuose bus rugpjūčio 5 d. Kaip ir sūnus, šis kūrinys yra bendras mūsų su Lina. Tai bus toks filmukas, kurį atėjus laikui galėsim ramiai rodyti ir Benui.
Lietuviškos animacijos vaikams beveik nėra, todėl šią spragą užpildysim įdomiais, spalvingais personažais ir linksmomis, įtraukiančiomis istorijomis. Kol kas tai daugiausiai mūsų laiko ir širdies pareikalavęs projektas.
Dabar tikrai trūksta miego ir esam pavargę. Bet net ir tokios būsenos stengiamės išlikti draugais ir partneriais, kokie buvom visą laiką.
– Šiemet pirmoji Tėvo diena, kai ir jūs esate tėtis. Ar jaučiate, kad ši diena šiemet jums kitokia, įgijusi naujų reikšmių ir prasmių?
– Iš visų švenčių ir progų, tiksliai žinau, tik kada būna Kalėdos ir Naujieji metai. Net savo gimtadienio nešvenčiu, o vestuvių metines abu su Lina pamirštam. Kažkada sveikinau tėtį su Tėvo diena ir rašiau, kad jeigu kada pats būsiu tėvas, norėčiau būti toks, kaip jis. Jis man atrašė, kad dar nevėlu. Buvo teisus.
– Pasakodamas apie vaikelio laukimą, apgailestavote, kad dėl karantino suvaržymų ne visada galėdavote būti kartu su žmona apžiūrose ar pan. Dėl ko labiausiai apmaudu?
– Labiausiai apmaudu buvo, kai buvau pavadintas „pašaliniu asmeniu“ ir neįleistas į pirmą apžiūrą. Kaip vaiko tėvas gali būti pašalinis asmuo? Manau, kad dabar jau galima drąsiai sakyti, kad nemažai tų suvaržymų buvo skuboti, neapgalvoti ir neretai nepagrįsti sveiku protu.
Dar buvo nesmagu, kai kelias dienas kaip kalėjime gyvenom uždaryti ligoninės palatoj.
Negalėjau išeiti iš ligoninės net maisto parsinešti, nes būčiau neįleistas atgal. Manęs ten nemaitino, nes turbūt vis dar pašalinis asmuo buvau (Šypteli). Praėjus porai dienų po mūsų išrašymo, šį apribojimą panaikino.
Tiesa, pirmą kartą gyvenime Covid-19 testą darė būtent prieš gimdymą. Dvejus metus gyvenau nė karto nesitestavęs ir nesirgęs.
– Vieni prieš tapdami tėvais labai daug skaito, ieško informacijos, lanko kursus, domisi skirtingais auklėjimo metodais ir panašiai, kiti į viską žiūriu paprasčiau ir tikisi, kad vaikui gimus pajaus, ką daryti. Kuriems greičiau save priskirtumėte jūs?
– Pasidomiu ir paskaitau tik tada, kai turiu konkretų klausimą ar kyla problema. Lina skaitė, nemažai man pasakojo, bet šiaip tik pasitvirtinom teorijas, kad viską darom ir darysim teisingai – vaiką svarbiausia mylėti, išklausyti, pamaitinti, nuprausti ir, kai norės, palikti ramybėj.
Tiesa, norim, kad jis užaugtų turėdamas fantaziją, gebėtų išlaikyti dėmesį ir būtų smalsus. Todėl kiek tik galėsim, neduosim jam jokių ekranų ir ribosim TV laiką. Duoti mažam vaikui telefoną yra tas pats, kas jam duoti narkotikų.
Mus, kaip ir daugelį mūsų amžiaus žmonių, augino jauni ir ne iki galo subrendę tėvai.
– Beje, juokaujama, kada besilaukiančios moterys naktimis siunčia vyrus pirkti braškių ar apelsinų, galbūt ir jums teko naktį keltis išpildyti žmonos norų?
– Esu ir aš tokių istorijų girdėjęs. Braškės ar apelsinai nėra gyvybės ar mirties klausimas, tad nemanau, kad būčiau važiavęs. Lina buvo rami, linksma ir maloni nėščioji.
– Kartu su žmona esate jau 14 metų, atrodo, kad per tiek laiko jau spėjote vienas kitą puikiausiai pažinti. Bet ar tikrai? Ar sužinoję, kad šeimoje bus dar vienas narys, jo laukdami, jam gimus, neatradote naujų vienas kito pusių ir briaunų?
– Na, dabar tikrai trūksta miego ir esam pavargę. Bet net ir tokios būsenos stengiamės išlikti draugais ir partneriais, kokie buvom visą laiką. Ką tiksliai supratau, tai kad ji kantrybės turi daugiau už mane. Esame pasidalinę pareigas ir atsakomybes, tai irgi padeda nepervargti ir išlikti sveiko proto.
– Dažnai kalbama apie tai, kad gimus vaikeliui mamos emocinė būsena gali pasikeisti, jai gali būti sudėtinga ir pan. Apie tėčių emocinę būseną kalbama rečiau, turbūt ir jiems tenka nemažai emocijų patirti, minčių į stalčiukus susidėlioti. Koks buvo pirmasis jūsų tėvystės mėnuo? Ar buvo daug pasvarstymo ir suvokimų, kaip dabar pasikeis jūsų kasdienybė?
– Sunkiausia dalis yra ta, kad reikia ir būti tėčiu, ir toliau dirbti. Esu labai dėkingas Linai, kad naktys yra jos. Aš bent po 7 valandas pamiegu. Nelabai yra prasmės man keltis, nes Lina jį maitina krūtimi, o nuplauti užpakalį ir pakeisti sauskelnes irgi moka.
Kitą dieną aš jai duodu pamiegoti, pabūnu su Benu. Pirmiausia teko atsisakyti laiko sau. Nebeliko nuėjimų į baseiną, sporto, nebėra kada skraidyti (turiu piloto licenciją). Yra darbas ir sūnus. Laisvas kelias minutes per dieną stengiamės praleisti kalbėdamiesi.
Galutinai nuomonę į kitą pusę pakeičiau, kai išgirdau frazę „niekada iki galo nesubręsi, kol neturėsi savo vaikų“.
– Panašu, kad, kalbant apie jūsų ir Linos šeimą, neišvengiamai kalbama ir apie tai, kad abu turite savitą humoro jausmą. Galbūt jau pastebite, kad šis labai padeda ir auginant pirmagimį? Galbūt ypač pirmąjį mėnesį, kai viskas atrodo neaišku ir nedrąsu...
– Tikrai taip! Esu kartą Linos klausęs, ką darytume, jei mūsų katinai Micė su Stasiuku suvalgytų Beną. Lina sako, kad tektų užmigdyti juos. O aš sakau, kad tuomet nieko nebeturėtume, nei vaiko, nei katinų. Lina susimąstė ir pasakė, kad „jo, tada nemigdytume, šiaip ar taip mes su katinais ilgiau gyvenam“. Tokie ir panašūs pokalbiai ir pokštai padeda atsikratyti susikaupusios įtampos. Neseniai abu supratom, kad gerai paverkti ir gerai pasijuokti vienodai svarbu, kai sunku.
– Kai socialiniame tinkle pasidžiaugėte, jog susilaukėte sūnaus, rašėte: „Daug metų to vengę, priešinęsi ir sakę, kad vaikų mums nereikia (nes tiesiog bijojom, buvom nesubrendę, nesusitvarkę galvų), penktadienį vis dėlto susilaukėm sūnaus.“ Kas labiausiai gąsdino tada ir kas labiausiai gąsdina dabar, gimus vaikeliui?
– Labiausiai gąsdino laisvės praradimas. Bet kai per pandemiją šiaip ar taip ją iš mūsų atėmė, supratom, kad labiau jau jos iš savęs neatimsim. Gimus vaikui pamatėm, kad jos dar labai daug turėjom... Aš esu vyresnis brolis ir ne kartą vaikystėje teko dirbti aukle. Manau, kad būtent ši patirtis mane ir atgrasė nuo savo vaikų turėjimo.
Bet galutinai nuomonę į kitą pusę pakeičiau, kai išgirdau frazę „niekada iki galo nesubręsi, kol neturėsi savo vaikų“. Visad maniau, kad esu gana brandus žmogus, bet išgirdęs, kad yra dar kiti brandos lygiai, privalėjau pabandyti.
Neseniai abu supratom, kad gerai paverkti ir gerai pasijuokti vienodai svarbu kai sunku.
– Tai vis dėlto, ar tikrai įmanoma pasiruošti būti tėvais ir kaip žinoti, kad jau esi pasiruošęs?
– Neįmanoma. Ir niekad nežinosi. Net kai manai, kad esi visiškai pasiruošęs, tu klysti. Manau, svarbiausia yra abiejų partnerių noras. Jeigu nė vienas nenori, negalima turėti vaikų. Net jei bent vienas nenori, turbūt nereiktų jų turėti. Turi norėti abu ir turi norėti labai. Noras yra svarbiau už pasiruošimą.
Žinoma, jei tas noras ateis per vėlai, gali ir nebepavykti. Mes sau davėm metus. Sakėm, kad jei per metus nepavyks, daugiau nebandysim. Pavyko iš pačio pirmo karto. Pasirodo, abu labai vaisingi esam.
– Dažnas kartoja, kad savo vaikų tikrai neauklės taip, kaip patys buvo auklėti ir tikrai neims pavyzdžio iš savo tėvų. Ar ir jūs turėjote tokių pasvarstymų, o galbūt atvirkščiai – jų auklėjime įžvelgiate dalykų, kuriuos norėtumėte daryti taip, kaip jie?
– Nė vienas neužaugom tobulose šeimose. Mus, kaip ir daugelį mūsų amžiaus žmonių, augino jauni ir ne iki galo subrendę tėvai. Dabar mums lengva kalbėti apie emocijas, psichologinę sveikatą ir t. t. Turim laiko pasigilinti į save, suprasti, kas esam, ko norim. Mūsų tėvai šios privilegijos neturėjo. Bet stengėsi ir darė, ką galėjo geriausiai.
Kai ko tikrai nekartosim, o kai ką kartosim. Pavyzdžiui, leisim Benui klysti, leisim pargriūti, paragauti smėlio. Nesaugosim jo nuo pasaulio, nes anksčiau ar vėliau teks išeiti gyventi savo gyvenimą. Mes auginam žmogų. Vaiku jis pabus labai trumpai.
Labiausiai apmaudu buvo, kai buvau pavadintas „pašaliniu asmeniu“ ir neįleistas į pirmą apžiūrą.
– Kokį patarimą ar pamoką, gautą iš savo tėvo, vertinate labiausiai? Už ką jam labiausiai dėkingas?
– Man buvo apie 14–15 metų. Su juo penktadienį sutarėm, kad šeštadienio rytą genėsim medžius, bet aš penktadienį vakare pirmą kartą gyvenime su draugais prisigėriau. Pirmos pagirios buvo tokios sunkios, kad net pirmadienį mokykloj bloga buvo.
Labiausiai man įstrigo momentas, kai jis šeštadienio rytą užėjo į kambarį, suprato, kodėl man bloga, paklausė, ar labai bloga, ir ramiai leido toliau sirgti. Aš po pietų šiaip ne taip išsiropščiau iš lovos ir atėjau jam padėti. Sąžinė užgraužė. Nebuvo jokio pakelto balso, jokių bausmių, apie kurias buvau girdėjęs iš klasės draugų. Man buvo leidžiama daryti klaidas ir iš jų mokytis. Už tai esu labai dėkingas.
Dar esu dėkingas už palaikymą, kad ir ką besugalvočiau daryti. Ir už humoro jausmo išlavinimą. Aš mėgstu prajuokinti žmones, kad pakelčiau jiems nuotaiką. Ne todėl, kad patikčiau arba apsiginčiau.
– O galbūt tėvystė kiek vyresniame amžiuje turi savų pliusų, pavyzdžiui, save realizuojate, galbūt nereikės savo neišpildytų svajonių pildyti per savo vaiką, jo veiklas ir realizacijas. Ar pritartumėte tokiam pasvarstymui ar veikiau paprieštarautumėte?
– Dar nežinau. Turiu šiek tiek ilgiau tėvu pabūti, kad galėčiau atsakyti į šį klausimą.
