„Kai važiuoji padėti pasieniečiams, kad ir per migrantų krizę, pili kurą už savo pinigus. Tai mano indėlis į tėvynės saugumą. Jei kažkam atrodo kvaila rūpintis savo tėvyne, mums tikrai ne pakeliui“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Išpažinimai“ mintimis dalijasi dainininkas, šaulys Gabrielius Liaudanskas-Svaras. Jis žino, kad iššūkių akivaizdoje ramiai sėdėti negalėtų, tad yra pasirengęs ginti šalį ir ginklu.
– Kartais tenka išsitraukti trispalvę, apsisiausti ja pečius. Ką tada išgyvenate širdyje?
– Kiekvieną kartą, kai išsitraukiu trispalvę, pirmos mintys, jausmas visada nukelia į Sąjūdžio laikus. Tai yra pirmieji kartai, kai aš išsitraukdavau trispalvę, ja apsisiausdavau ir jausdavausi labai svarbus, nors tokių žmonių aplinkui buvo šimtai, tūkstančiai. Tačiau tuomet kiekvienas atributas, susijęs su trispalve, būdavo labai svarbus, o svarbiausia yra tai, kaip tu pats jautiesi minioje ir ką joje darai.
Aišku, tos patirties, istorinių žinių trūkumas tada buvo jaučiamas, bet visa tai generavo alkį, o ne kvailumą. Tai reikšdavosi alkiu sužinoti, tik duokit iš kur. Aš nesu iš tų, kuriems nuo lopšio pasakodavo apie partizanus. Ne – man nepasakojo apie partizanus, apie išsivadavimą. Gana vėlai sužinojau, kas yra trispalvė, mūsų herbas ir visa kita. Visa tai sužinojau per Atgimimą iš aplinkos.
– Norėjau pakalbėti apie laisvę per tris pjūvius: tikėjimą, hiphopo kultūrą ir šaulius. Kas jūsų gyvenime atsirado pirmiau – tikėjimas ar hiphopas?
– Tikėjimas į mano gyvenimą atėjo įdomiai. Aš iki mokyklos daug laiko praleidau Viekšniuose. Mano senelis buvo vargonininkas, o močiutė dirbo „Carite“. Automatiškai nuolat buvau tempiamas į bažnyčią. Kai vaikui kas nors tampa privalomu dalyku, labai greitai išsivysto gana stipri atmetimo reakcija. Be to, aš tikrai buvau vaikas, o juk santykis su savimi, tikėjimo tiesų suvokimas auga tik iškilus iššūkiams arba būtinybei priimti sprendimus. Kitaip tariant, reikalinga patirtis, o tai ateina vėliau. Sąžiningai pripažįstant, aš gana intensyviai priešinausi ir mano seneliai vienu metu jau buvo nusprendę, kad gal su manimi nieko gero ir nebus.
Buvau pankuojantis paaugliukas, alternatyvios kultūros mėgėjas čia, Vilniuje. Buvau įsitraukęs į kultūrą, kuri neigia didžiąją dalį autoritetų, kuri iš klasikinės pankiškos prigimties teigė, kad nėra jokios ateities. Tai gana liūdna kultūra, nes yra tik čia ir dabar. Būk, koks esi, pasaulis nevertas nieko, tu protestuok prieš viską, kas juda. Man tai labai patiko, bet, iš kitos pusės, žmogus yra daugialypis.
Vasarą atostogų važiuodavau pas senelius į Viekšnius. Šiaip visada tikėjau į Dievą, visada turėjau su savimi kryželį, nors niekada jo nerodydavau kitiems. Tačiau vieną dieną panūdau padaryti kažką gero seneliams. Ir tada nuėjau pas kunigą, užsirašiau Pirmajai Komunijai, kurios dar nebuvau priėjęs. Senelius pakviečiau tik į pačią ceremoniją. Šiandien jau nepaklausime, kaip jie jautėsi, tačiau manau, kad jiems buvo malonu. Taigi man buvo keturiolika, kai priėjau Pirmosios Komunijos.
Aš tikiu ir linkiu visiems niekada nevaidinti tikėjimo. Gerbiu tuos, kurie geba pripažinti, kad neturi tikėjimo. Tikėjimas nėra nei privalomas, nei būtinas – jis arba ateina, arba ne. Jis – kaip meilė tėvynei.
– Ar tikėjimas ir hiphopas yra du atskiri tapatybės dėmenys, ar tarp jų vis tik yra bendro?
– Repu susidomėjau ne visai taip, kaip įsivaizduojamas atėjimas į šią kultūrą. Man repas atsirado ne iš domėjimosi ta kultūra, o iš saviraiškos paieškos, kaip kūrybos galimybė. Rašydavau ilgus tekstus ir juos reikėjo kažkur sudėti. Su meile rokui ar kitiems muzikos stiliams, ilgų tekstų ten nereikia, o repuodamas gali šnekėti, kiek širdis liejasi. Supratau, kad tai yra ta muzika, į kurią aš galiu save sudėti taip, kaip noriu. Aš tikiu į muziką, tikiu į meną ir jo galią. „G&G Sindikatas“ yra gyvas to pavyzdys – tai buvo paauglių grupė, kuri niekad nesvajojo tapti žvaigždėmis.
– Tikėjimas ir laisvė.
– Tikras tikėjimas nėra apribotas nei valstybių, nei įstatymų ar ko nors. Tikėjimas gyvena žmoguje. Labai sudėtinga situacija, kai žmogus pradeda praradinėti pasitikėjimą, kai pradeda nebepasitikėti savo sprendimais, kai neberanda išeičių iš situacijų, kuriose atsidūrė. Turbūt tada ateina tikėjimo šlovės valanda, nes tai yra viena iš tų platformų, gebančių žmogų ištraukti sunkiose situacijose.
Labai geras posakis, kad apkasuose nebūna netikinčių. Žmogui vis tiek reikia į kažką atsiremti. Dažnai žmogus pradeda tikėti senatvėje. Kodėl? Tai mirties baimė. Tai ne tik pragmatiškas pasirinkimas, bet ir viltis. Tikėjimas yra labai didelė atrama, tačiau kitas tikėjimo lygis, kurį man kartais pavyksta pasiekti ir kurio linkiu visiems, kai į tikėjimą imama žvelgti ne tik kaip į atramą, tačiau ir kaip į džiaugsmą. Mes gi sakome „ačiū Dievui“. Tai irgi rodo mūsų pasąmoninį santykį su Dievu.
Aš tikiu ir linkiu visiems niekada nevaidinti tikėjimo. Gerbiu tuos, kurie geba pripažinti, kad neturi tikėjimo. Tikėjimas nėra nei privalomas, nei būtinas – jis arba ateina, arba ne. Jis – kaip meilė tėvynei.
– Ką reiškia būti šauliu šiandien?
– Šaulių organizacija yra labai daugialypė. Didžiąja dalimi tai visuomeninė organizacija, kurioje kiekvienas gali rasti, kaip išreikšti savo pilietiškumą, patriotiškumą, ir taip padėti savo valstybei – nuo meno kūrinių iki IT sprendimų, švietimo. Yra ir koviniai šauliai, kurie daugiau laiko skiria koviniam pasirengimui ir savo šalies gynybai su ginklu rankoje. Jie yra apsisprendę grėsmės akivaizdoje ginti šalį su ginklu rankoje.
Aš pats esu kovinis šaulys. Man patinka karyba, matau joje prasmę. Žinodamas savo būdą numanau, kad tiesiog negalėčiau nusėdėti iššūkių akivaizdoje. Tą dieną, kai daviau priesaiką, apsisprendžiau, kad, jei prireiks, eisiu ginti tėvynės ginklu. Nežinau, kaip man pavyktų, tačiau žinau, kad privalau būti kaip įmanoma geriausiai tam pasirengęs.
Tiek aš, tiek mano kolegos daug laiko skiriame mokslui, žinioms. Visa tai vienijantis dalykas yra meilė tėvynei ir savanorystė. Galbūt reikia ir tūkstantąjį kartą pakartoti – joks šaulys už jokį savo darbą nėra gavęs materialaus atlyginimo. Kai važiuoji padėti pasieniečiams, kad ir per migrantų krizę, pili kurą už savo pinigus. Jei kažkas mano, kad tai kvaila, tai yra mano pasirinkimas, indėlis į tėvynės saugumą. Jei kažkam atrodo kvaila rūpintis savo tėvyne, tai mums tikrai ne pakeliui. Manau, kad kiekvienas pilietis turi rūpintis savo tėvyne, o savanoris yra tas žmogus, kuris tikrąja tų žodžių prasme pradeda nuo savęs. Tu eini ir darai.
Plačiau – kovo 13 d. laidos „Išpažinimai“ įraše. Laidos vedėjas – Donatas Puslys.
Parengė Indrė Motuzienė.
