Laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė savo buvusiems vyrams pretenzijų neturi. „Gavau be galo daug gero, o „kliurkų“ esu pridariusi ir pati“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ sako ji. Nesuvestų sąskaitų nelikę ir su mama, be kurios prabėgo ilga paauglystė, tačiau neslepia: banano žievių periodiškai dar pasitaiko.
Keramikę N. Marčėnaitę pažįstame iš daugybės kitų įkvepiančių darbų, tad ją pavadinti tik keramike būtų per siaura. Ji yra plačiąja šio žodžio prasme menininkė. Dailės darbai, įspūdinga keramika, kūrybingumo pamokos, knygos – tai kūrybinė menininkės veiklos dalis, tačiau yra ir kita, ne mažiau svarbi – socialinė.
Televizijos laidų vedėja, aktualių socialinių temų ir skaudulių atvėrėja, žmogus, kuris moka klausytis, nė kiek ne menkesnį ryšį sukūrė ir su savo šeima, jau suaugusiais vaikais. N. Marčėnaitę kalbina laidos vedėja Edita Mildažytė.
– <...> Esu ne kartą apsibliovusi, kai apie mane kažkas gražiai kalbėjo. Kažkada buvau tokiose emocinio raštingumo paskaitose. Buvo labai paprasti namų darbai, sakė: surašyk dešimt savo gerų savybių. Prašiau ir Vyto, ir ko tik nori, nes žinojau tik dvi savo geras savybes – komunikabilumas ir kūrybingumas.
Šiaip ne taip parašiau dešimt ir sako: dabar garsiai visiems skaityk. Laimė, buvome suskirstyti nedidelėmis grupelėmis. Visa suprakaitavusi – labai nepatogu. Perskaitau ir man sako: palauk, nesėsk, dabar tie žmonės, su kuriais buvai tris dienas, sakys, kaip jie tave mato, bet pozityviai. Pradėjo pirma kalbėti ir jaučiu, kaip man akyse tyvuliuoja ašaros. Jas ryju, savęs tuo momentu nekenčiu, nes man atrodo, kad tai visiškas suskystėjimas. Taip mane kankino dar keturi žmonės, o tas moderatorius sako: Nomeda, o kaip jaustumėtės, jeigu jus būtų kritikavę? Prašom, kritikuokite.
Tai kaip tu pripratęs, kas tau yra tas iškreiptas normalumas, – ne tavęs motyvavimas, skatinimas. Ties 40-mečiu pirmą kartą susigaudžiau, kad turbūt vis dar kažkam įrodinėju, jog kažką galiu padaryti. Pradėjau atpažinti žmones, kuriems reikėjo įsitvirtinti, kuriems reikėjo kažkam kažką įrodyti, kurių negyrė. Tu pradedi atpažinti, kodėl jie taip daro.
– Nori pasakyti, kad dabar, sulaukusi 56-erių, dar vis plaukioji ta pačia valtimi iš savo paauglystės?
– Ne, aš tik galvoju, kad tai yra labai svarbu. Bet tos banano žievės periodiškai pasitaiko. Dabar antrus metus pas mane gyvena mama dėl taip susiklosčiusių aplinkybių. Kadangi aš jos vaikystėje neturėjau, mane augino močiutė, tai mes pirmą kartą kartu. Man kažkurį kartą sako: tu man nieko nesakai, kažkur išvažiuoji, išeini, kažko nepadarai... Staiga apeina visus mano apsaugos barjerus ir mamai išžviegiu, kad kai man buvo ir 11-a, ir 12-a, ir 13-a, ir 14-a, ir 15-a, man jos labai reikėjo, bet jos šalia nebuvo. Paskui jos pagailo, nes suprantu, kad jai ir demencija, ir kiti dalykai, o aš radau laiką, kada jai pasakyti...
Šiaip aš tikrai ant jos nepykstu, aš neturiu sąskaitų. Kol turi tėvams sąskaitų, kol tu vaikas, o kai jau nebeturi, tai jau užaugai. Tai kaip ir neturiu, bet kartais ima ir pramuša.
Yra labai didelių gyvūnų, kurie šoka ant savo šeimininkų kelių. Tas šeimininkas – triskart mažesnis, bet šuo galvoja, kad jis yra mažas: priglausk mane, mylėk. Labai dažnai būna, kad savo energijos nesupranti.
– Tu pati esi tokia, sakykime, esencija. Esenciją reikia normuoti lašais, ar ne? Bet tie, kurie gyvena su tavimi, tavo artimoji aplinka, guli tos esencijos vonioje. Ar tu esi tas žmogus, kuris jaučia aplinką, ar esi dirigentas, kuris negirdi orkestro?
– Tai tragedija, kai taip yra. Aš galvoju, kad turbūt yra šiokia tokia problemėlė. Yra labai didelių gyvūnų, kurie šoka ant savo šeimininkų kelių. Tas šeimininkas – triskart mažesnis, bet šuo galvoja, kad jis yra mažas: priglausk mane, mylėk. Jis nesuvokia. Labai dažnai būna, kad savo energijos nesupranti.
Užsiauginau vaikus, jie man pasako, ką galvoja. Nesu ta despotė, kurios niekas nedrįstų pakritikuoti. Ir sesuo mane pašpilkuoja, ir draugės. Ir ačiū jums už tai, nes galėtų būti visaip. Bet aš suprantu, kad mane reikia dozuoti, tačiau aš galiu neužsičiaupdama šnekėti, suktis, o po to tris dienas sėdėti savo sodyboje ir absoliučiai kaifuoti nuo to, kad esu viena. Ir visi žino, dėl to aš važiuoju lipdyti.
Bet vaikų gyvenime dalyvavau ne tik pozityviai. Pavyzdžiui, Čiurlionio menų mokykloje slėpiau, kad esu Dovo mama. Tada gatvėje būdavo neįmanoma praeiti. Aš slėpiau, kad tai kažkas kitokio, o kažkada Titas sako: bet tai kiek tu daug turi draugų. O tai – praeiviai gatvėje. O kai jau buvo kokių 15 metų, sako: klausyk, mama, tu čia kind of celebrity?
– Atsimenu iš mūsų vaikystės tokių dalykų, galvodavau, kad lyg ir tave pažįstu, o paskui galvojau – kažko nesuprantu. Man tavo išorinė raiška visą laiką buvo mįslė. Vieną kartą, atsimenu, eina Muziejaus gatve, apsirengusi tokį kombinezoną, kurio pusė – ryškiai violetinė, kita – ryškiai rožinė, ir sako: aš nesuprantu, ko tie žmonės į mane taip žiūri?
– Aš čia ironizavau.
– Ar tu turi tą poreikį provokuoti?
– Ne, tai yra mano saviraiška. Jeigu būčiau namuose visiškai viena, aš taip ir rengčiausi. Turbūt aš menininkė, tai atleistina. Aš visą laiką kaifuoju, kai reikia eiti į kokį oficialų renginį, o man sako: menininkams galima.
Aš turiu drabužių, kurie yra iš belekokių laikų. Tik po skyrybų buvau tiek sudžiūvusi, kad manęs buvo visiškai nebelikę, bet į kitus drabužius aš įlendu ir džiaugiuosi, kad yra tokių drabužių, kurie iš tų laikų man patinka.
– <...> Iš tikrųjų tai buvo labai drąsus žingsnis. Tu pastojai jauna, pasigimdei turbūt pirma iš visos mokyklos.
– 21-erių jau turėjau Dovuką. Aišku, kad niekada nesigailėjau, bet žinai – tai yra jaunystė. Kaip būtų buvę, jeigu mes būtume daug daugiau supratę apie tai, kas mes patys esame, kas yra tie kiti šalia...
– Mieloji, tai kartu nevaikšto. Aistra, jaunystė ir elegancija yra nesuderinami dalykai.
– Bet supranti, seksualinis potraukis ir gamtos tau į nugarą spiriamas pasidauginimo reikalas yra nebūtinai meilė. Tiesiog taip atsitiko. Tu atsirasdavai vienoje vietoje su visiškai tau svetimu žmogumi. Jeigu emocinio raštingumo būtų daugiau, tikėtina, kad būtų mažiau problemų. Aš norėčiau, kad šitos kalbos būtų mokomasi nuo mažens.
– Po to – nauja pradžia su Mariumi. Atsimenu, tokia gryčia be patogumų prie Neries... Bet pamenu, kad ir ten tu jau buvai spėjusi apdėti akmenukais visą gėlyną.
– Pamenu, kaimynė sakė: kodėl tu tai darai, tu gi nuomojiesi. Sakau: o jums negražu? Sakau, todėl, kad man gražu. Bet sako: ar tu čia žadi gyventi? Ne, aš tiesiog gyvenu. Aš nežinau, kaip bus rytoj, poryt, bet aš gyvenu. Ir tas principas nepasikeitė, nes lygiai taip pat ir dabartinė sodyba, kur mes su Vytu esame, irgi yra ne mano, aš ten esu viešnia, bet aš ir šitame pasaulyje esu viešnia. Aš tiesiog kaifuoju nuo proceso.
Aš galvoju, kad buvo taip, kaip buvo, tie mano vyrai buvo tokie, kokie buvo. Ačiū jiems už tai.
– <...> Tu niekados nesigailėjai, kad, pavyzdžiui, nepaprašei savo buvusio vyro palikti tavo buto, kur jis ilgai gyveno?
– Visų pirma, aš apie tai iš tikrųjų nekalbėsiu, nes tai liečia ne tik mane, būtų labai negražu man taip atvirauti, bet aš esu išsprendusi šitą reikalą. Aš galvoju, kad buvo taip, kaip buvo, tie mano vyrai buvo tokie, kokie buvo. Ačiū jiems už tai.
Su Mariumi – visi 20 metų, Liutaurui buvo jaunystė... Jis gražus, nuostabus, prie žaizdos dėk, bet su daug vaikystės traumų, Mariaus – vėlgi kažkokie dalykai. Aš be galo daug gero gavau, o tų kliurkų, manau, ir pati esu pridariusi visokiausių.
O kad prisodinau daug sodų, tai faktas. Ir toliau taip darysiu, nežadu sustoti. Kiek reikės, tiek darysiu.
– Ir dabar bandai susikurti dar vienus namus.
– Taip, bet statybų laikotarpis mane be proto džiugina. Man visiškai dzin, kad viskas vyksta žiauriai lėtai, nes tų pinigų trūksta, jų reikia uždirbti, bet tai yra faina. Dabar statybos sustojo, nes reikėjo užsimokėti už kelionę, su visais vaikais išvažiavome į Graikiją pabūti savaitę laiko, o kai yra septyni žmonės, tai yra brangu. Bet aš labai džiaugiuosi, man nė kiek negaila, nes aš nesuprantu, kam tada tie pinigai šiaip reikalingi. Jeigu spėsiu pastatyti tuos namus, tai bus puiku.
– Ką tu prarandi ir ką atrandi su metais?
– Aš tik atrandu, nieko aš neprarandu. Aš visą laiką, nuo mažens labai branginau laiką. Skamba kvailai, bet branginau laiką ir suvokiau, kad žmonės labai skirtingai gyvena, ta pati atkarpa gali būti labai skirtingai nugyventa.
Visas pokalbis – sausio 31 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
