„Lietuvoje yra nuostabių žmonių ir aš tikiuosi, kad tų žmonių mes nenuvylėme“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ sako menininkas Remigijus Gataveckas, prisiminęs, kaip per studijas jį su broliu Algirdu, neturinčius pinigų, gausiai rėmė aplinkiniai. Dalydamiesi savo sudėtingos vaikystės išgyvenimais jiedu pažymi – nepaisant nieko tėtį laikė autoritetu.
„Vienas pradeda sakinį, kitas pabaigia. Iki ne taip seniai jie dar gyveno drauge, nors abiejų metus sudėjus į viena išeitų 8-asis dešimtmetis. Jie kuria bendrus projektus, dalyvauja tose pačiose socialinėse akcijose ir dar neseniai jų profilis socialiniame tinkle buvo bendras. Vaikystėje sakė, kad bus garsiausi pasaulio futbolininkai ir važinės po Ameriką. Šiandien jie neabejotinai yra vieni garsiausių Lietuvos menininkų.
Su Algirdu ir Remigijumi susipažinau Alytaus vaikų globos namuose, į kuriuos jie grįždavo net tada, kai studijavo Dailės akademijoje. Ogi todėl, kad ten gyveno žmonės, kuriuos jie vadino šeima“, – brolius Gataveckus pristato LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
<...> A. Gataveckas: Mes kartu praleidžiame daug laiko. Kai susitinkame su kai kuriais žmonėmis, jiems atrodo: dar neatsikalbėjote? Vieni žavisi mūsų tandemu, o kitiems tai, atrodo, trukdo. Toks faktas. Aš nežinau – gal žmonės neturėję tokio artimo ryšio, jiems sunku suprasti, kaip galima taip gerai sutarti, kalbėti nesustojant bet kokiomis temomis.
– Tai vienas pradeda, kitas pabaigia? Iš principo galėtumėte vienas kitą pavaduoti? Spėju, kad Algirdas pradeda, o Remigijus galėtų baigti?
R. Gataveckas: Dažnai taip ir būna. Algirdas iškalbingesnis, aš jam leidžiu visada pašnekėti, o kai jau jam pritrūksta žodžių, tada aš jau pratęsiu mintį.
A. Gataveckas: Tada mažiau nusišnekam.
R. Gataveckas: Aš tikrai mažiau nusišneku, nes mažiau šneku.
– Važiuojame per Vilnių. Kiek metų jūs čia gyvenate?
A. Gataveckas: Nuo 2004-ųjų. Buvo gerąja prasme kultūrinis šokas. Pirmiausia atvežė pavaduotoja Jūratė Žvaliauskienė. Mes neturėjome progos ieškoti kelio, nes atvežė į vietą. Bet vėliau, kai atvažiavome patys, išlipome stotyje ir kaip kokie žemių atradėjai apsidairėme: turbūt centras ten. Taip ir ėjome net neklausdami, kur daugiau senesnių pastatų. Ir nuvarėme iki Saulėtekio.
– <...> Koks buvo jūsų tėtis? Girdėjau, kad jis buvo auksarankis.
A. Gataveckas: Taip, jį vadindavo auksarankiu, nes jis nuo raktų...
R. Gataveckas: Nuo pamatų iki raktų pastatydavo namus.
A. Gataveckas: Didžiąją laiko dalį dirbdavo tam, kas pasamdydavo. Jis nuolatinio darbo neturėjo. Kiek prisimenu, jį išnaudojo. Jis buvo geraširdis, o juo žmonės naudojosi.
Aš niekados šito nesuprasdavau: mes alkani, valgyti nėra, tėvas visą dieną veža, mama ravi, o vakare pastato butelį ir išgeria. Tas, kam veža, geria, tas, kas padėjo, – visi geria.
R. Gataveckas: Mes dar, būdavo, padėdavome trypti tą šieną, bet nieko negaudavome.
A. Gataveckas: Padėta užkandos, kokių lašinukų ir duonos. Pakapoji tos duonos ir lašinukų ir toks jausmas, kad atsiskaitė.
– O tą jausmą, kad neturite ką valgyti, tą alkio jausmą prisimenate?
A. Gataveckas: Taip, bet kaime tas gerai, kad gali nueiti pas kaimyną. Daugelis turi pieno, o pieną mėgdavome.
R. Gataveckas: Rudenį, vasarą valgydavome ir valgydavome gamtos gėrybes. Vitaminų – visai žiemai.
– O grybauti mokate?
A. Gataveckas: Taip, tėvas labai mėgdavo, vesdavosi grybauti. Mes eidavome po Dzūkijos miškus – gi mes dzūkai. Kas įdomu, kad būti su tėvu miške būdavo faina.
R. Gataveckas: Atsimenu, kažkada mišku ėjome, ėjome, tėvas sustabdė ir sako: matai? Sakau: o kas ten? Sako: mina.
A. Gataveckas: Tėvas yra sakęs, kad kariavo Afganistane. Kai išgerdavo, tapdavo labai agresyvus ir nuolatos kalbėdavo apie Afganistaną. Išgėręs verkdavo, rėkdavo, jam akyse – vaizdai, kas dabar dedasi Ukrainoje.
<...> Nuo tada, kai iškritau iš 5 aukšto, kaimynai mane vadindavo kosmonautu.
– Sakyčiau, kad dzūkai yra beveik britiško humoro puoselėtojai.
R. Gataveckas: Bet jie nepiktybiškai.
A. Gataveckas: Paskui vadindavo fricukais. Dėl to, kad mes švepluodavome, tėtę vadindavome trėte. Atsimenu, mes tą darėme specialiai. Aš taip apsidžiaugdavau jį pamatęs, kai jis grįždavo iš darbo, dažniausiai parnešdavo duonos ar dar ko nors. Man jau maistas, tėtis... Aš jo labai laukdavau. Sakydavome: trėtė grįžo! O jis sakydavo: baikite su savo trėte…
<...> Mus labai prižiūrėdavo močiutė.
R. Gataveckas: Kai Dalia Grybauskaitė pradėjo kampaniją „Už saugią Lietuvą“, mes labai pabrėžėme: jeigu sistema veiktų gerai, vaikui atsidūrus vaikų namuose, kad jis ten nebūtų, pirmiausia reikėtų ieškoti giminių, kurie galėtų jį priimti.
– Bet ta statistika labai keista. Nežiūrint į tai, kad vaikai turi gausybę giminių, jau tai yra siūloma, nėra norinčių pasiimti. Mes kalbame apie tai, ko norėtume, ir realybę.
A. Gataveckas: Taip, tai neveikia.
– Ar buvo mintis, kad gal kažkas būtų pasiėmęs jus globoti nuolat?
A. Gataveckas: Aš matydavau, kaip vaikai važiuodavo į Prancūziją, Italiją, juos dažnai įsivaikindavo. Truputį pavydėdavau.
R. Gataveckas: Aš į tas šalis žiūrėdavau kaip į kažkokią viltį. Kai išvykdavo kiti, jausdavau gerumą. Arba kai pas mus atvažiuodavo amerikiečiai – aš taip džiaugdavausi, visada visur dalyvaudavau, su tais amerikiečiais labai draugaudavome. Bandydavome įsivaizduoti tą gyvenimą, kokį jie gyvena, kaip jiems gerai. Dabar suvokiu, kad gyvenu taip pat, apie ką galvojau.
– Klausykite, jūs turėjote Dailės akademijoje gauti bendrabučio kambarį. Gavote?
A. Gataveckas: Gavome, bet ne iš karto. Sužinojo Butrimas...
– O iš kur jis sužinojo?
A. Gataveckas: Aš neįsivaizduoju.
– Su kuo jūs važiavote tada į Vilnių? Su Jūrate. Kaip jūs manote, kas galėjo eiti pakalbėti su Butrimu?
A. Gataveckas: Tai Jūratė, kaip kitaip.
R. Gataveckas: Aš neabejoju, kad ne šiaip tie dalykai atsiranda. Daug dalykų tuo metu vyko. Mus žmonės, sužinoję, kad visai neturime pinigų, rėmė, atnešdavo pinigų per dukras, kad tik nesužinotume, kas atnešė... Iki šiol nežinau. Tikrai Lietuvoje yra nuostabių žmonių ir aš tikiuosi, kad tų žmonių mes nenuvylėme.
– <...> Kamiliui [R. Gatavecko sūnui – LRT.lt] dabar pusė metų. Tu domėjaisi tokiais dalykais, kaip svarbu, kiek su vaikais, kūdikiais kalbama, kaip svarbu, kiek jis girdi žodžių, koks svarbus kalbinis fonas, esantis aplinkui, kaip tai ugdo jo kalbinius gebėjimus? Ar buvo, kas ugdė jūsų kalbinius gebėjimus? Ar jūs labiau bendravote vienas su kitu?
R. Gataveckas: Geras klausimas – niekada nesusimąsčiau.
– Tada kas buvo pats artimiausias žmogus, kai jums buvo treji?
A. Gataveckas: Turbūt mes labiau į tėtį.
R. Gataveckas: Taip, tėtis visada buvo autoritetas.
– Bet bendravimo gi daugiausia buvo tarpusavyje.
R. Gataveckas: Taip, daugiausia kalbėdavome tarpusavyje.
A. Gataveckas: Tėtis buvo mūsų autoritetas, kad ir kaip ten buvo. Jis visą laiką mums akcentuodavo: tu kareivis, tu Gataveckas, nepasiduok, tu Gataveckas. Padarydavo net kvailų dalykų su tuo „tu Gataveckas, turi nebijoti“. Išneša į balkoną, iškiša iš penkto aukšto – tu turi nebijoti. „Lipk ant stogo“, – tokių bajerių.
R. Gataveckas: Mes su broliu nuo mažumės ne kartą esame pasakę: mūsų vaikai tikrai taip negyvens. Kiekvieną kartą, kai būdavome morališkai, psichologiškai nukankinti dėl nemiego ir pan., mes su ta neapykanta pasakydavome: kai mūsų vaikai augs, tikrai taip nebus. Dėl to mes negeriame, nerūkome.
Visas pokalbis – kovo 8 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
