Spalvoti kukurūzai, tomatilai, violetiniai brokoliai, violetinės, baltos, geltonos morkos, „Kiwano“, armėniški, Aleksandrijos agurkai – tiek išskirtinių daržovių šiemet užaugo Eglės darže. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyventi kaime gera“ ji paaiškina, kodėl save su vyru vadina „sofos ūkininkais“, ir pasakoja, kas paskatino šią dar vieną karštą vasarą įgyvendinti meksikietiško daržo projektą.
Kai kam gyvenimas vienkiemyje gali atrodyti romantiškas ir nerūpestingas. Taip, tokių akimirkų gyvenant kaime – daugybė. Tačiau prieš kelerius metus Vilnių į provinciją iškeitusi šeima sako, kad visi, norintys savo kailiu išmėginti gyvenimą kaime, turėtų apsišarvuoti kantrybe, įveikti įvairias baimes ir nusiteikti padirbėti. Įvairiausias egzotines daržoves auginanti Eglė Mikolaitytė tikina, kad laiko drybsojimui ant sofos beveik nelieka, tačiau save ji vis tiek vadina „sofos ūkininke“. Kodėl?
Abu gimę, užaugę ir visą savo gyvenimą praleidę mieste Eglė su savo vyru pirmiausia svajojo apie paprastą sodybą kaime, vietą, kur galėtų leisti laiką atostogų metu arba pabėgti čia atėjus vasaros karščiams. Šeima kurį laiką bandė prisipratinti kaimą ir patį ūkininkavimą, ieškojo jiems patinkančios sodybos, bet viskas baigėsi tuo, kad prieš penkerius metus rado vietą, kur pradėjo kurti naujus namus.
„Iš pradžių važiuodavome pas draugus į sodybą, ten pradėjome auginti kažką sau. Tie plotai buvo vis didesni ir didesni, likdavo labai daug daržovių. Pagalvojome, o kodėl to nepasiūlius kitiems žmonėms, kurie daržo neturi?
Mes kiekvieną dieną būdavome Vilniuje, o kai atsikraustėme čia, iš karto pasidarėme didelį daržą. Ir atsikraustėme su mintimi, kad būsime „sofos ūkininkai“ ir plėtosime tą veiklą“, – pasakoja ūkio šeimininkė.
Neturėkite iliuzijų, kad skaitysite knygą, pusę dienos gersite kavą ir vaikščiosite pievomis, bet reikia nebijoti to, kad vieną dieną turėsi pjauti žolę, kitą – kažką palaistyti.
E. Mikolaitytė
Kažkam galbūt kyla klausimas: ar tik ne „sofos ūkininkais“ vadinami žmonės, kurie ūkininkais tampa tik popieriuje, gauna Europos Sąjungos išmokas, bet realiai jokios žemės ūkio veiklos net nevykdo? Eglė sako, kad būtent dėl to jų šeima ir nusprendė mesti iššūkį šiam ne itin gerą reputaciją turinčiam „sofos ūkininkų“ apibūdinimui.
„Mes pakilome nuo sofos ir išėjome į daržą. Tai atspindi mūsų miestietišką gyvenimo būdą, mes su vyru esame miestiečiai, gimę ir užaugę Vilniuje. Kaip miestiečiams išmokti ūkininkauti? Tik per patirtį, nepavykusius arba pavykusius bandymus“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
O bandyti tikrai yra kur. Jokios patirties žemės ūkyje neturėjusi šeima įsigijo 10 hektarų žemės sklypą, daržui nusprendė skirti 30 arų, tačiau reikėjo pasirūpinti ir likusiais žemės plotais.
Eglės vyras dirba visiems miestiečiams įprastą darbą, todėl kasdien važiuoja keliasdešimt kilometrų į sostinę ir tokį patį atstumą atgal. Jis įprato tai daryti – pasak Eglės, nereikia turėti iliuzijų, kad gyvendamas kaime gali išsiversti be automobilio. Pro jų sodybą autobusas pravažiuoja du kartus per dieną: pirmą kartą – važiuodamas į sostinę, o antrą kartą – iš jos grįždamas. Pražiopsojai – pats kaltas.
Nors Eglei tenka padirbėti ir vairuotoja, suvežioti tris šeimos vaikus, moteris tiki, kad jos atžalų kasdienybė kaime yra kur kas spalvingesnė nei tų, kurie gyvena mieste.
„Kiti važiuoja į basakojų takus, ieško kitų pramogų, o mes viską turime kieme. Jie visą vasarą basi, kvėpuoja grynu oru, eina grybauti, nueina morką išsirauti... Manau, tai jiems – pats sveikiausias gyvenimo būdas“, – teigia laidos herojė.
Kaimišką gyvenimo būdą šeima ypač įvertino pastaraisiais metais, kai visa Lietuva gyveno karantino režimu.
„Mums karantinas nebuvo sunkus, – sako ūkio šeimininkas Evaldas Matuliauskas. – Tikrai galiu suprasti žmones, kurie gyvena mieste, butuose, galbūt mažuose. Jiems turėjo būti tikrai sunku. Viena iš priežasčių, kodėl išsiraustėme iš Vilniaus į kaimą, – kad turėtume savo didelį kiemą, šalia – mišką, kvėpuotume grynu oru. Turime viską, ko neturėjome gyvendami bute.“
Vienkiemis visiškai netinka bijantiems būti vieniems
Bet savas kiemas – savi darbai, pareigos bei atsakomybės. Laiko romantiškiems pasivaikščiojimams po pievas ar miškus beveik nelieka, o pagrindinė vyro atsakomybė šiltuoju metų sezonu yra žolės pjovimas. Šis darbas atima išties daug laiko.
„Kas ieško sodybos ir romantiškai įsivaizduoja, kad sėdės ant sofutės, tegul taip negalvoja. Žinokite, pjausite žolę. Arba gyvensite su mažesniu kiemu“, – pažymi Evaldas.
Eglė taip pat pritaria, kad šiais laikais socialiniuose tinkluose kuriamas įvaizdis apie nerūpestingą ir malonumų kupiną gyvenimą kaime gali daugelį suklaidinti. Anot jos, žmonės, nusprendę gyventi kaime, turėtų labai aiškiai suvokti, kas jų laukia.
„Neturėkite iliuzijų, kad skaitysite knygą, pusę dienos gersite kavą ir vaikščiosite pievomis, bet reikia nebijoti to, kad vieną dieną turėsi pjauti žolę, kitą – kažką palaistyti. Aišku, priklauso nuo to, kokius namus nusiperki. Jei viskas pastatyta, tada situacija keičiasi, bet jei renovuojate seną namą, prisideda remonto darbai. Jeigu žmogus nemėgsta būti vienas, bijo vienas būti namuose, šitas variantas irgi visiškai netinka. Be to, tau išalkus maisto kurjerių tarnyba neatveš“, – teigia Eglė.
Išties daugelį miesto žmonių, apsigyvenusių vienkiemyje, gali gluminti nuošalumas. „Prie to reikia priprasti. Ir dabar ne visąlaik drąsu vakare išeiti į kiemą arba kažkur pasivaikščioti tamsoje, nėra labai jauku. Dėl to, kad ir ta mūsų aplinka atrodo kaimiškai, mes turime daug miestietiškų dalykų: apšvietimą visame kieme, ko dažnai kaime žmonės neįsirengia, vaizdo stebėjimo kameras, daviklius, kad matytume, jei kieme kažkas vaikšto“, – pasakoja Eglė.
Spalvoti kukurūzai, tomatilai... Ieškai sėklų, domiesi, galvoji asortimentą. Grandinėlė taip nuvilnija, kad užaugini ir violetinį brokolį, ir violetinę morką, ir „Kiwano“ agurkų, kurie sulaukia daugiausiai dėmesio, nes labai įdomūs.
E. Mikolaitytė
Savo teritorijos saugumu šeima rūpinasi ne šiaip sau. Jų sodybą vagys apvogė jau du kartus. Pirmą kartą tai įvyko tada, kai šeima čia atvažiuodavo tik savaitgaliais, tačiau antrąjį kartą nusikaltėliai savo juodą darbą darė tada, kai visa šeima ramiai miegojo namuose: įsibrovė ketvirtą ryto ir išnešė dviračius.
Tačiau jeigu nuo blogų kėslų turinčių žmonių gali apsisaugoti vaizdo stebėjimo kameromis, tai nuo blogo oro priešnuodžių nėra. Eglė sako, kad gyvenant ir ūkininkaujant kaime būtent klimato sąlygos yra didžiausią įtaką kasdieniam gyvenimui darantis veiksnys.
„Visiems darbams įtaką daro gamta, gamtos veiksniai. Visą laiką žiūri į orų prognozę: naktį prognozuojamos šalnos, tai bėgi dangstyti, nuskinti, kas gali nušalti. Esi visiškai priklausomas nuo gamtos“, – atkreipia dėmesį ūkininkė.
Reikia su tuo susigyventi, priduria ji, kitaip visą laiką stresuosi ir keiksiesi, kad nešviečia saulė. Bet ką daryti, kai lietuviškos vasaros dovanoja tiek daug karštų dienų, kad pasijauti tarsi gyvendamas Pietų Amerikoje? Būtent ta itin kaitri lietuviška saulė ir įkvėpė Eglę savo lysvėse auginti meksikietiškos kilmės daržoves.
„Šių metų mūsų projektas buvo meksikietiškas daržas. Tai tiesiog daržovių grupė, kurią pavadinome meksikietišku daržu. Besidomint daržovių istorija ir kilme paaiškėjo, kad daug daržovių, kurias mėgstame ir auginame, yra kilę iš Meksikos. Tiesiog viską sujungus išėjo meksikietiškas daržas.
Spalvoti kukurūzai, tomatilai, tie patys pomidorai yra iš Meksikos, bulvės... Ieškai sėklų, domiesi, galvoji asortimentą. Grandinėlė taip nuvilnija, kad užaugini ir violetinį brokolį, ir violetinę morką, ir Kiwano agurkų, kurie sulaukia daugiausiai dėmesio, nes labai įdomūs ir savo išvaizda, ir skoniu. Dar kiti juos vadina Kiwano melionais“, – kalba ūkio šeimininkė.
Pasak Eglės, daržovių spalvų bei skonių įvairovė jai ir yra pats įdomiausias sodininkystės eksperimentas. „Jei auginame morkas, tai ir violetines, ir baltas, ir geltonas, ir oranžines, jei agurkus, šiemet buvo ir armėniškas, ir Kiwano, ir Aleksandrijos, ir paprasti“, – vardija ji.
Pasibaigus šiltajam sezonui kaime ateina laikas tikram poilsiui. Eglės šeima naudojasi kiekvienu gamtos turtu ir pamena: praėjusių metų žiemą, kai sniego buvo tiek daug, sodybos kieme pavyko sustumti kalną. Nuo jo vaikai galėjo važinėtis rogutėmis.
Plačiau – gruodžio 19 d. laidos „Gyventi kaime gera“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
