„Neseniai pastebėjau, kad yra kai kas, ko jau dvylika metų neįgyvendinu. Galbūt atėjo laikas ir 2022-aisiais tas pokytis įvyks“, – portalui LRT.lt paslaptingai šypsosi LRT Radijo departamento vadovas bei nacionalinės eurovizinės atrankos „Pabandom iš naujo“ vedėjas Giedrius Masalskis.
– Į LRT TELEVIZIJOS eterį sugrįžo nacionalinė atranka „Pabandom iš naujo“, kurioje atlikėjai varžosi dėl galimybės pasirodyti tarptautiniame „Eurovizijos“ dainų konkurse. Po pertraukos į eterį grįžote ir jūs – kartu su Ieva Stasiulevičiūte tapote atrankos vedėjais.
– Maniau, kad metų pradžioje visi darbai įsivažiuos po truputį, tačiau nieko panašaus – tempas nemenkas. Vis dėlto džiaugiuosi sugrįžęs į nacionalinę atranką. Jau esu tokiame gyvenimo etape, kai galiu rinktis, kokius renginius ar laidas vesti.
Malonu, kai pasiūlo, tačiau vertinu savo laiką ir vesti bet ko nebenoriu – noriu prisidėti prie laidų, kurios man patinka, kuriose man gera būti ir kurioms galiu ką nors duoti, kur man seksis. Nesivaikau greito pinigo.
– Jau tapo įprasta, kad kalbėdami apie „Euroviziją“ žmonės dalijasi į dvi stovyklas: vieni giria, kiti sako, kad konkurse – daug kičo ir prastų pasirodymų. Ir vis dėlto prasidėjęs konkursas prie ekranų privilioja net ir skeptikus. Jums „Eurovizija“ įdomi?
– Žinoma. Reikia suprasti, kad, kaip ir visi konkursai, „Eurovizija“ perėjo įvairius etapus. Pavyzdžiui, San Remo muzikos festivalis, kurio pagrindu atsirado „Eurovizija“, taip pat išgyveno pakilimų ir nuopuolių. „Eurovizija“ visada buvo populiari, tačiau taip pat keitėsi.
Kiek kalbėjome su konkurso atstovais iš EBU, kiek pastebiu pats, pastaraisiais metais konkurse pristatomos dainos yra žymiai kokybiškesnės. Praėjo tie laikai, kai „Euroviziją“ galėjome vadinti Balkanų muzikos šou, kas taip pat nebūtinai buvo blogai. Vis dėlto dabar įdomu stebėti konkursą ir jame nemažai gerų pasirodymų. Galbūt todėl ir man smagu grįžti į atrankų vedėjo vietą, nes jei skeptiškai žiūrėčiau į konkursą, galbūt gerai pagalvočiau, ar verta.
Esu buvęs galybėje renginių ir švenčių, visokiausių kulminacijų gyvenime turėjęs, tad šiandien šventę galiu pasidaryti iš kiekvieno vakaro.
– Sakote, kad „Eurovizija“ išgyveno įvairių etapų ir dabar tapo tik kokybiškesnė. Ar neatrodo, kad ir nacionalinės atrankos „Pabandom iš naujo“ dalyvius stebėti kiekvienais metais vis įdomiau, vis daugiau kokybiškų pasirodymų galima išvysti?
– Mano galva, atrankos tapo įvairesnės, nes suaktyvėjo muzikinė veikla tarp jaunimo – atsirado daug skirtingų atlikėjų, kurie kuria, apgalvoja įvaizdį ir panašiai. Prieš kurį laiką ir pasirinkimo buvo mažiau, nes trūko atlikėjų.
Pastaraisiais metais ir nacionalinės atrankos išgyvena pakilimą. Kiekvienais metais yra iš ko pasirinkti ir tai džiugina. Galbūt įkvepia tai, kad laimi ne pūsti sijonai ar šou elementai, bet geri pasirodymai, muzika, geras pasirengimas. Dabar išsiskiria ir laurus skina „Maneskin“ ir panašiai.
Žinoma, pasitaiko tokių, kurie ant scenos lipa norėdami pasilinksminti ar tiesiog ateina kaip pokštas, tačiau ir tai nėra blogai, juk tai viešas konkursas, kuriame gali pasirodyti visi. Svarbiausia, kad pasirodymai nebūtų nekokybiški. Net jei kas nors ateina tik dėl pramogos ir sukuria pramogą kitiems, kodėl gi ne? Išmokau priimti skirtingus žmones ir vertinu kokybę.
– Prie nacionalinės atrankos vairo stojote metų pradžioje, kai dar gyvi kai kurie per Naujuosius dalijami pažadai ir sau keliami tikslai. Apgalvojate, ką sau pažadėti ar kokių siekių išsikelti?
– Neriboju savęs metais, mėnesiais, o kartais darbo turiu tiek, kad net pamirštu, kokia savaitės diena. Vis dėlto manau, kad mano darbo ir poilsio pusiausvyra yra gera – nors daug darbuojuosi, turiu laiko pailsėti. Tai svarbiausia. Tačiau tikrai nėra taip, kad užsibrėžiu ką nors nuveikti naujais metais. Kita vertus, nemanau, kad blogai pasirašyti vieną ar kitą siekį ir šalia nurodyti datą, iki kurios planuoji tai įgyvendinti. Tai galbūt prideda galimybių, kad taip ir nutiks. Tačiau tai nebūtinai turi būti susiję su metų ar mėnesio pradžia.
Turiu savotišką dienoraštį, kurį pats vadinu gyvenimo fotografija. Kartais jame ką nors užsirašau, tačiau nelaikau to nei pažadu, nei tikslu, veikiau priminimu, ką norėčiau pakeisti savo gyvenime. Tai priemonė mintims išgryninti. Kartais atsiverčiu užrašus ir paskaitau. Beje, kaip tik neseniai pastebėjau, kad yra kai kas, ko jau dvylika metų neįgyvendinu. Galbūt atėjo laikas ir 2022-aisiais tas pokytis įvyks. Turbūt ne veltui atsiverčiau ir perskaičiau būtent tą punktą...
– Minėjote, kad džiaugiatės darbo ir poilsio pusiausvyra, dažnas skundžiasi, kad nemoka pailsėti. Atrodo, kad jums praėjusių metų pabaigoje pailsėti pavyko: spalio mėnesį buvote ištrūkęs iš Lietuvos minėdamas jubiliejų, paskui – per žiemos šventes.
– Tiesa, gimtadienį ir Kalėdas sutikau svetur. Paprastai atostogų ilgai neplanuoju, tačiau jei turiu kelias laisvas dienas, keliauju ten, kur šilta. Ten gyventi nenoriu, tačiau smagu ten pabėgti, kai pas mus purvina ir niūru.
Lietuvoje pasitikau Naujuosius, bet šie man nebėra šventė. Ir tai nėra blogai. Gal kokį dešimtmetį man nepatinka fejerverkai – tai tas pats, kas klausytis seniai pabodusių estrados dainų, kurios buvo populiarios 93-iaisiais. Nieko prieš tai neturiu, tačiau norisi naujau ir įdomiau. Todėl labai džiugu, kad Vilnius fejerverkų atsisakė.
Taigi šiemet per Naujuosius žvilgtelėjęs pro langą pamaniau – fejerverkų matyti nenoriu. Mieliau įsijungiu LRT šventinę laidą, susėdu su artimiausiais ir vieni kitiems tiesiog palinkime gerų metų. Man patinka toks neįpareigojantis pasisėdėjimas. Kūčios su šeima man – kur kas didesnė šventė. Nors šiemet jas praleidau kitaip.
Iš esmės esu buvęs galybėje renginių ir švenčių, visokiausių kulminacijų gyvenime turėjęs, tad šiandien šventę galiu pasidaryti iš kiekvieno vakaro. Išmokau tam tikra prasme gyventi čia ir dabar – vakar jau nebėra, rytojaus ir ateities dar nėra, yra tik dabar. Tad jei jaučiu, kad noriu, galiu prisėsti pasikalbėti su mielu žmogumi ir man to užtenka. Šventė.
Malonu, kai pasiūlo, tačiau vertinu savo laiką ir vesti bet ko nebenoriu.
– Atostogaudamas per Kalėdas pasidalijote nuotrauka, kurioje – jūs ir paslaptingoji nepažįstamoji. Šis įrašas sulaukė nemažai reakcijų ir žiniasklaidos dėmesio. Galbūt jau atskleisite, kas toji paslaptingoji...
– Visos tos kalbos ir apkalbos man nelabai rūpi – veikiausiai mano įrašą kai kurie suprato per rimtai ir tai truputį juokinga. Feisbukas man yra priemonė, o kartais – pokštas. Nelaikau jo rimta saviraiškos priemone ar ginklu kovoje su kitais. Šioje platformoje galiu pokštauti ir įdėti pašėlusią savo nuotrauką.
O paslaptingoji nepažįstamoji tegul ir lieka paslaptingoji. Keldamas nuotrauką su drauge, tikrai nemaniau, kad taip pranešu visiems, jog turiu draugę ar panašiai. Ta fotografija buvo skirta mūsų bendriems bičiuliams, savotiškai pasiųsti linkėjimai. Net nepagalvojau, kad portalai skambins ir norės pasidalyti.
– Jūs pratęs prie žiniasklaidos ir sekėjų dėmesio, bet kartu įsiamžinusiai nepažįstamajai toks dėmesys galbūt ne prie širdies...
– Ji į tai rimtai nežiūri. Visiems, kas ją pažįsta, tas paslaptingosios nepažįstamosios žaidimas kelia šypseną. O aš, pajutęs, kad prasidėjo žaidimas, žaidžiu. Ir galbūt ateityje ją dar pamatysite – kartu praleidžiame daug laiko ir turime bendrų minčių, taigi panašių įrašų gali būti ir daugiau...
