„Gražu iš šalies, pavydu, kad negaliu su naujagimiu užmegzti tokio ryšio, kaip mama, bet su jau paaugusiu Emanueliu tėviškai ir sūniškai eksperimentuojame gamtoje“, – portalui LRT.lt apie pasikeitusią tvarką šeimoje pasakoja aktorius ir rašytojas Marius Povilas Elijas Martynenko, kuriam balandžio 27-ąją gimė antrasis sūnus.
Kūrėjas juokiasi, kad vyresnysis sūnus pirmaisiais savo metais juos su žmona jau ištreniravo taikytis prie naujų poreikių: „Anksčiau galvojau, kad vaikų auginimas – pragariškai sunkus dalykas. Dabar supratau, kad tai iš tiesų yra labai sunku, tačiau tikrai nėra nemalonu. Kai pasiimi vaiką ant rankų taip ir jauti, kaip gaminasi oksitocinas ir tos laimės atsiranda daugiau.
Praėjo daugiau nei pusantrų metų nuo pirmojo sūnaus gimimo ir kiek daug pasaulio jame jau pražydo. Nors antrasis sūnus gimė tik prieš savaitę, jau matau, kaip tas pasaulis skleidžiasi ir jame, o jis – pasaulyje. Tai tikras gyvybės stebuklas, prieš kurį tegaliu stovėti nuščiuvęs“, – sako M. P. E. Martynenko.
Jis šypsosi, kad dabar jam suteikta išimtinė teisė prižiūrėti pirmagimį, kuris yra ganėtinai judrus, o jo priežiūra ir pramogos reikalauja daug išteklių. A. Giedraitytė dabar daugiau dėmesio skiria naujagimiui.
„Jie turi savo burbulą, į kurį žiūrėdamas iš tėvo perspektyvos suvokiu, kad man su naujagimiu kol kas turėti tokio glaudaus savo burbulo dar nevisai įmanoma, nes negaliu patenkinti pagrindinių ir esminių jo poreikių, kaip pavyzdžiui, maistas.
Gražu iš šalies, pavydu, kad negaliu užmegzti tokio ryšio, bet su jau paaugusiu Emanueliu tėviškai ir sūniškai eksperimentuojame gamtoje“, – šypteli jis.
Tiesa, ir rugpjūtį antrąjį gimtadienį minėsiantis Emanuelis, ir prieš savaitę gimęs Rafaelis gavo ne tėčio pavardę, o mamos. „Manau, kad mūsų vardai, pavardės ir tėvavardžiai turi tam tikrą konotaciją, savo krūvį, turi savyje kažką užkoduoto. Galima tuo tikėti, galima netikėti, tačiau kiekvienas turi savo istoriją ir reikšmę. Hebrajų tradicijoje yra labai gražus suvokimas, interpretacija, kad tas kuris pavadina, turi galią tam, kas pavadinama. Pvz., Mozė prie degančio krūmo irgi klausė dievo vardo, kad galėtų jį perprasti. Arba pirmasis žmogus Adomas suteikė vardus gyvūnams ir turėjo jiems galią“, – svarstė M. P. E. Martynenko.
Jam Giedraičių pavardė atrodo gražesnė ir tinkamesnė vaikams, o ir vaikų vardų bei pavardės derinys jam atrodo skambesnis. Tiesa, jis sako, kad ir renkant vaikams vardus, jų reikšmės nebuvo paskutinėje vietoje.
„Pirmiausia atsižvelgėme į tai, kurie vardai mums gražūs, tačiau pasidomėjome ir jų reikšmėmis. Emanuelis hebrajiškai reiškia „Dievas su mumis“, o Rafaelis – „Dievas gydo“, – istoriją, kaip išrinko vardus vaikams pasakojo M. P. E. Martynenko.
