Birželio 19 bei 20 d. 18.30 val. Vilniaus senajame teatre įvyks bendras „Operomanijos“ ir Vilniaus senojo teatro pastatymas – Georgo Friedricho Händelio pastoralinės operos „Acis ir Galatėja“ premjera. Spektaklyje susijungia operos žanre debiutuojančio režisieriaus Pauliaus Markevičiaus vizija ir legendinio britų klavesinininko bei dirigento Trevoro Pinnocko muzikinė interpretacija. Apie vizualinį spektaklio pasaulį, premjerines nuotaikas ir kūrybinius impulsus su scenografe, kostiumų dailininke Ugne Tamuliūnaite ir videomenininku Visvaldu Morkevičiumi kalbėjosi Kornelija Anelauskaitė, rašoma Vilniaus senojo teatro pranešime žiniasklaidai.
– Kokį sceninį ir vizualinį pasaulį kuriate Vilniaus senojo teatro scenoje? Ką jis pasakos, kokias nuotaikas ar patirtis perduos žiūrovui?
U. Tamuliūnaitė: Kuriame poetišką ir nuolat besikeičiantį kraštovaizdį, kuriame gamta tampa žmogaus vidinio pasaulio veidrodžiu. Scenoje atsiranda vandens telkiniai, organiškų formų uždangos, šviesos atspindžiai ir šešėliai, kurie nuolat transformuoja erdvę. Man svarbu, kad scenovaizdis nebūtų tik fonas veiksmui. Čia jis tampa savotišku gyvu organizmu, reaguojančiu į personažų būsenas. Žiūrovą kviečiame ne į konkrečią geografinę vietą, o į sapnišką pasaulį tarp mito, prisiminimo ir pasąmonės.
V. Morkevičius: Vienas pagrindinių video motyvų yra akmuo, tačiau jis nėra suvokiamas kaip konkretus objektas. Naudodamas fotogrametriją, jį paverčiau savotiška beribe teritorija, kurioje masteliai nuolat kinta. Kartais žiūrovas regi akmens fragmentą, o kartais atrodo, kad patenka į jo vidų ar keliauja jo paviršiumi lyg per kraštovaizdį ar visatą. Acio istorijoje žmogus tampa gamtos dalimi, jo kūnas pereina į kitą būvį. Vizualiniuose darbuose mane domino panašus procesas – kaip vienas objektas gali tapti daugybe skirtingų erdvių ir reikšmių. Kuriama aplinka kviečia patirti nuolatinį kismą, kelionę tarp skirtingų būsenų, tarp to, kas pažįstama, ir to, kas dar tik atsiveria.
– Kiek spektaklio rodymo erdvė diktuoja medžiagą scenovaizdžiui, lemia scenografinius, vizualinius sprendimus? Kiek ji leidžia įsikvėpti, atsispirti nuo vizijos iki įgyvendinimo?
U. Tamuliūnaitė: Erdvė visuomet tampa vienu iš kūrybos partnerių. Vilniaus senojo teatro scena pasiūlė galimybę kurti vertikaliai ir sluoksniuoti erdvę, todėl atsirado skirtingų aukščių uždangų sistema bei daugiaplanis scenovaizdis. Mane domina dialogas tarp pirminės vizijos ir techninių galimybių, todėl dažnai apribojimai skatina atrasti netikėčiausius sprendimus. Scenografija gimsta ne iš anksto užbaigtos idėjos pavidalu, o kaip nuolatinis pokalbis tarp vaizduotės ir realios teatro erdvės.
– Kur dažniausiai ieškote, atrandate pirmuosius kūrybinius impulsus? Kas šįkart buvo atspirties taškas kuriant operą „Acis & Galatea“?
V. Morkevičius: Anksčiau asmeniniuose projektuose esu dirbęs su vienu iš Ovidijaus „Metamorfozių“ mitų. Pats kūrinys yra svarbus atspirties taškas, todėl kontekstas, kuriame yra šis mitas, išlieka reikšmingas. Mane domino ne tiek romantinė mito pusė, kiek virsmo idėja. Ovidijus pasakoja apie Acį, kuris po mirties neišnyksta, bet transformuojasi į upę – į kitą egzistavimo formą. Ši mintis apie nuolatinį kismą tapo svarbiu kūrybiniu orientyru. Klausiau savęs, kaip šiandien būtų galima kalbėti apie metamorfozę? Kaip rasti jungties tašką tarp baroko muzikos, antikinio mito ir šiuolaikinės vizualinės kalbos? Šie klausimai skatino eksperimentuoti su postfotografiniu vaizdu ir fotogrametrija. Akmuo tapo pirmuoju objektu, nuo kurio pradėjome dialogą su kūrybine komanda.
U. Tamuliūnaitė: Įkvėpimo dažniausiai ieškau ne teatre ar operos pavyzdžiuose, o gamtoje, architektūroje, šiuolaikiniame mene, fotografijoje. Mane domina atmosferos ir būsenos, o ne tiesioginės iliustracijos. Kuriant operą „Acis ir Galatea“, vienu svarbiausių atspirties taškų tapo vandens motyvas, kuris čia egzistuoja ne tik kaip gamtos elementas, bet ir kaip atminties, laiko bei virsmo simbolis. Taip pat daug galvojome apie alter ego idėją – apie tai, kaip žmogaus vidinės būsenos gali įgauti fizinį pavidalą ir tapti matomos scenoje.
– Kaip sekasi darbuotis kartu su spektaklio režisieriumi ir kūrybine komanda? Ar daugiau intuityvaus susikalbėjimo, ar kūrybinių diskusijų, kompromisų paieškų?
V. Morkevičius: Bendras kūrybinis procesas prasidėjo nuo vaizdo, kurto spektaklio plakatui, ir išsivystė į judantį vaizdą, vizualizacijas. Darbas su komanda yra malonus, palaikantis, atviras eksperimentui – tai terpė kurti, ieškoti, rizikuoti, o ne tiesiog atlikti užduotį. Man malonu jaustis priimtam, ieškoti ir kartu atrasti netikėtus sprendimus.
U. Tamuliūnaitė: Labai džiaugiuosi kūrybine komanda. Su režisieriumi P. Markevičiumi dirbame ne pirmą kartą – mus sieja pasitikėjimas ir panašus estetinis pajautimas, todėl bendrą kūrybinę kryptį randame natūraliai, nuo pokalbių apie temas, atmosferas, vaizdinius iki konkrečių sceninių sprendimų. Prie scenografijos ir kostiumų kūrimo reikšmingai prisidėjo P. Turauskaitė. Kartu ieškojome sprendimų, plėtojome idėjas ir kūrėme galutinį spektaklio vaizdą. Taip pat džiaugiuosi bendradarbiavimu su vaizdo menininku V. Morkevičiumi, kurio vizualinė kalba organiškai įsiliejo į spektaklio pasaulį, bei šviesų dailininku Eugenijumi Sabaliausku, kuris nuo pat pradžių labai tiksliai pajuto mūsų siekius. Visa tai nebūtų įmanoma be prodiuserės Anos Ablamonovos, kuri inicijavo šį projektą ir subūrė komandą. Jos energija ir tikėjimas projektu buvo viena svarbiausių šio proceso atramų.
– Ar šiame spektaklyje naudojate netikėtus, netradicinius kūrybinius sprendimus? Ką galėtumėte atskleisti neišduodant visų premjeros paslapčių?
U. Tamuliūnaitė: Čia svarbus ne konkretus vaizdas, o atmosfera. Sceninį pasaulį kuriame per abstrakciją, šviesą, vandenį, projekcijas ir nuolat besikeičiančius erdvės sluoksnius. Norėjosi, kad žiūrovas ne stebėtų iliustruojamą mitą, o patektų į jo kuriamą jutiminę, sapnišką erdvę. Sąmoningai atsisakėme tiesioginių antikos detalių tiek scenografijoje, tiek kostiumuose. Vietoje jų ieškome universalesnės vizualinės kalbos, kuri perteiktų žmogaus būsenas, santykį su gamta ir vidines transformacijas.
V. Morkevičius: Vienas iš netradicinių sprendimų buvo atsisakyti tradicinės fotografinės reprezentacijos ir pasirinkti postfotografinį priėjimą. Vizualai kuriami naudojant fotogrametriją – technologiją, leidžiančią fizinį objektą paversti skaitmeniniu erdviniu kūnu. Man buvo svarbu, kaip sujungti šiandieną su baroku, graikų ir romėnų pasauliu. Ieškojau ne tiesioginių iliustracijų, o bendrų idėjų ir patirčių, kurios galėtų egzistuoti nepaisant laiko.
– Jei reikėtų vienu arba keliais žodžiais apibūdinti kuriamą estetinį operos „Acis & Galatea“ pasaulį premjeroje? Kokie tai būtų žodžiai?
U. Tamuliūnaitė: Vanduo, šviesa, atspindžiai, virsmas arba sapniškas peizažas tarp mito ir žmogaus pasąmonės.
– Spektaklyje skambės legendinio britų klavesinininko ir dirigento Trevoro Pinnocko muzikinė interpretacija. Kokią įtaką šis garsinis pasaulis daro jūsų vizualiniams sprendimams ir bendrai spektaklio atmosferai?
U. Tamuliūnaitė: Händelio muzika pasižymi ypatingu skaidrumu ir gyvumu. Klausantis labai aiškiai jaučiamas kvėpavimas, ritmas, judėjimas. Vizualiai norėjosi rasti panašų principą – ne kurti statišką paveikslą, o kintančią struktūrą. Kaip muzikoje viena tema virsta kita, taip ir scenovaizdyje šviesa, šešėliai, vandens atspindžiai ir uždangų formos transformuojasi ir kuria naujas erdves.
V. Morkevičius: Man buvo svarbu, kad vaizdas veiktų kaip atmosferinis sluoksnis, o ne savarankiškas pasakojimas. Vaizdai vystosi lėtai, kartais subtiliai reaguoja į muzikinę tėkmę ar ritmą, tačiau sąmoningai vengiau tiesioginės sinchronizacijos. Norėjosi, kad vaizdas papildytų muziką, o ne ją iliustruotų ar užgožtų. Todėl jis veikia kaip dar viena erdvė žiūrovo patirčiai, paliekanti vietos interpretacijai.
– Į kokius aspektus labiausiai koncentruojatės kurdami operą „Acis & Galatea“? Kokios kūrinio temos jums atrodo svarbios, aktualios?
V. Morkevičius: Labiausiai mane domina virsmo tema. Acio ir Galatėjos istorijoje mirtis nėra galutinis taškas – ji tampa transformacijos pradžia. Tai viena pagrindinių Ovidijaus „Metamorfozių“ minčių, kuri šiandien aktuali kiekvienam individualiame laike ir patirtyje.
U. Tamuliūnaitė: Man įdomiausia žmogaus ir stichijos tema. Čia gamta nėra tik aplinka – ji tampa veikėja, keičianti žmonių likimus ir emocijas. Taip pat aktuali alter ego idėja – kaip troškimai, pavydas, meilė ar baimės ima gyventi savarankišką gyvenimą ir pradeda mus valdyti. Nors kūrinys remiasi antikiniu mitu, jis kalba apie šiuolaikišką žmogų – trapų, ieškantį ryšio, nuolat balansuojantį tarp šviesos ir tamsos savyje.
Spektaklio „Acis ir Galatėja“ premjera – birželio 19 ir 20 d. 18.30 val. Vilniaus senajame teatre.
Trumpai apie spektaklį
Antikinis mitas apie Acį, Galatėją ir Polifemą čia virsta jausminga drama apie meilę, susiduriančią su brutalios jėgos pasauliu. Tai pasakojimas apie tyrumą, pavydą, netektį ir prigimtinį šviesos ilgesį, peržengiantį net mirties slenkstį. Šiame pastatyme Händelio pastoralė atsiveria kaip sapniškas ir vizualiai pulsuojantis pasaulis, kuriame susilieja baroko muzika, fizinis teatras bei metaforiškas scenos vyksmas.
Žaidžiant šviesos ir tamsos, judesio ir garso, mito ir tikrovės priešybėmis, kuriama erdvė, kurioje viskas nuolat kinta, o virsmas tampa esmine kūrinio ašimi. Premjeroje skamba originali Händelio orkestruotė ir istoriniai instrumentai, o tarptautinei atlikėjų komandai vadovauja baroko muzikos autoritetas T. Pinnockas. Tai reta galimybė patirti autentišką baroko muzikos skambesį ir iš naujo išgirsti istoriją, kurioje trapiausia meilė paaiškėja esanti stipresnė už bet kokią griaunančią jėgą.
Premjeroje dalyvaus tarptautinė atlikėjų komanda: solistai Lauryna Benžiūnaitė (Galatėja), Ilker Arcayürek (Acis, Austrija), Ruairi Bowen (Damonas, Jungtinė Karalystė), Tadas Girininkas (Polifemas), Vilniaus senojo teatro aktoriai, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, tarptautinė atlikėjų istoriniais pučiamaisiais instrumentais grupė bei Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“.
Prodiuseriai: „Operomanija“, Vilniaus senasis teatras. Projektą iš dalies finansuoja: LR kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
