„Jo sėkmės priežastis yra atsidavimas. Daug didžių muzikantų turi šią savybę. Jis niekada neieškojo išorinio blizgesio, jis nerdavo gilyn“, – išėjusį dirigentą Romualdą Gražinį LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ prisimena choro „Jauna muzika“ vadovas Vaclovas Augustinas.
Sekmadienį pranešta, kad R. Gražinis mirė, sulaukęs 64-erių metų. Su velioniu atsisveikinti galima M. K. Paco g. 4, Vilniuje, balandžio 29 d. 12:00–21:00 val. ir balandžio 30 d. 10:00–13:00 val. Karstas išnešamas ketvirtadienį 13:00 val., laidojamas Antakalnio kapinėse.
– Kokį R. Gražinį prisimenate jūs?
– Tiesą sakant, mes nebuvome labai artimi, tačiau buvome kolegos. Atidžiai sekiau visą jo kelią ir karjerą. Turėjome keletą kūrybinių susitikimų ir ilgą, netikėtą kelionę automobiliu, per ją pasikalbėjome daugiau. Mano akimis, jis buvo didis muzikas ir vaikų ugdytojas. Mano mokytojas Hermanas Perelšteinas man atrodė kaip muzikos pedagogas Nr. 1, bet R. Gražinį statyčiau greta jo.
– Kodėl jums kyla tokia asociacija, tokia rikiuotė?
– Dėl ištisos epochos išugdytų daugybės choro dirigentų. Kai kurie mano kolegos juokaudavo, kad R. Gražinis išmoko vaikus dainuoti, o tada galima pasiimti juos į savo chorą. Jis sukūrė stebuklą. Pažįstu labai daug žmonių, kurie mokėsi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje ir dainavo „Aidijos“ chore. Jie pasakodavo neįtikėtinus dalykus apie tai, kaip jis gebėdavo sukurti sektos atmosferą gerąja to žodžio prasme.
Jis niekada neieškojo išorinio blizgesio, jis nerdavo gilyn.
Jis pasiekdavo pačių keisčiausių vaikų širdis ir protus, jo ugdytiniai fantastiškai dainuodavo. Jis mokėjo sutvarkyti vokalo aparatą, puikiai tvarkėsi su dikcija ir intonacija. Kurį laiką pavydėjau jam šitų savybių ir diagnozavau, kad jų neturiu. Ačiū Dievui, kad Lietuva turėjo tokį didį muzikantą ir ugdytoją.
– Kur slypi R. Gražinio sėkmė?
– Jo sėkmės priežastis yra atsidavimas. Daug didžių muzikantų turi šią savybę. Jis niekada neieškojo išorinio blizgesio, jis nerdavo gilyn. Kelis kartus jis kartojo posakį, kad didelės žuvys plaukioja tik giliame vandenyje. Jis neieškojo pigaus efekto, jis kantriai ir metodiškai statė savo statinį. Jis buvo solidarus, rimtas, kartais net vengdavo svetimesnių žmonių ir turėjo įgimtą kuklumą, kuris kartais atrodė kaip arogancijos forma.
– Kaip R. Gražinis dirbo su choru, kas jam buvo svarbu?
– Jis kreipdavo ypatingą dėmesį į teisingą tartį ir teksto analizę net prieš pradėdamas dirbti su kūriniu. Prisimenu vieną nutikimą. Su choru „Jauna muzika“ buvome pakviesti į Prancūziją, kartu buvo pakviestas ir R. Gražinis. Likus kelioms dienoms iki koncerto, orkestras sustreikavo, teliko keli samdyti pūtikai, nesusiję su tuo orkestru. R. Gražinis sugebėjo per pusdienį ir naktį perorganizuoti kūrinį taip, kad koncertas nežlugtų. Tai rodo jo didžiulį muzikinį išmanymą ir gebėjimą išspręsti netikėtą uždavinį.
– Ar galėtume sakyti, kad R. Gražinis suformavo savo mokyklą, savo mokymo metodą?
– Jis išugdė daugybę muzikantų su tam tikru ženklu – čiurlioniukas. Daug metų man atrodė, kad tai labiausiai išsilavinę choro dainininkų klano atstovai. Kalbant apie tęsėjus, man neramu, nes iki šiol nemačiau, kad būtų kažkas, ką galėtume įtarti kaip R. Gražinio sekėją, galintį perimti vadovavimą chorams ir tęsti jo metodiką, darbą su vaikais. Bijau, kad sekėjo nematau.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Ryto allegro“ įraše.
Parengė Rugilė Ulytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
