„Didieji Lietuvos istorijos mitai. Iki šiol Lietuvos sąmonę kaitinančios sąmokslo teorijos“ – taip Kauno muziejininkas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo laikų Lietuvos istorijos ekspertas Simonas Jazavita pavadino savo naująją knygą, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Knygos pavadinimas be jokios abejonės paaiškina turinį ir istoriko užmačias – pritraukti skaitytoją, kuris susidomėtų istorija. „Man visada atrodė svarbu su visuomene kalbėtis apie dalykus, kurie neramina, traukia, svarbu klausti, kaip jie mato situacijas, kurioms vienareikšmių paaiškinimų neužtenka“, – sako knygos autorius.
S. Jazavitos „Didieji Lietuvos istorijos mitai“ slepia net keliolika patraukliai suguldytų mitų, kurie kartais klaidina net giliau istorija besidominčius. Ar pagrįstai Vytautas vadinamas Didžiuoju? Ar Bonos Sforcos ir Barboros Radvilaitės konfliktas galėjo baigtis žmogžudyste? Ar buvo galima išvengti Abiejų Tautų Respublikos skyrybų? Ar dabar gyventume taip pat, kaip Žiemos kare didvyriškai atsilaikiusi Suomija?
Knygą „Didieji Lietuvos istorijos mitai“ išleido leidykla „Alma littera“. Knygos pristatyme S. Jazavitą kalbino Andrius Tapinas. Jiedu kartu veda tinklalaidę „Istorijos, istorijos“. Pokalbį užrašė Laisvė Radzevičienė.
A. Tapinas: Pamenu, kai buvome išvykę į „Misiją Sibiras“, amžinojo įšalo žemėje Simonas prie laužo pasakodavo įvairias Lietuvos istorijas. Bene tada ir kilo mintis, kad jam reikia ne tik pasakoti, bet ir užrašyti. Talentas paprastai rašyti apie sudėtingus dalykus šiandien yra ypač vertinamas. Nors, neabejoju, atsiras ir tokių, kurie sakys: „Ką tu čia, Jazavita, popsą varai...“
S. Jazavita: Gali taip būti, bet kartais reikia rizikuoti, eiti sunkesniu keliu, kuris kelia daugiau įtampų. Knyga būtų daug storesnė, jei įvykius pasakočiau plačiai, pasitelkdamas istorinius pagrindus, bet man norėjosi paprastai, trumpai išsakyti daug svarbių temų. Kolegos gal ir supyks, kad atsakymai lengvi, istorijos supaprastintos, tačiau rašydamas rėmiausi archyvų medžiaga, kolegų darbais ir atradimais.
A. Tapinas: Sakome, kad knyga lengvai parašyta, lengvai skaitoma, bet joje tuo pat metu – daugybė dokumentų, archyvų ir tvarkos. Suprantu, kad prigimtinis istorikas neleidžia pasileisti plaukų?
S. Jazavita: Varginantis reikalas! Galbūt kai kur citatos stipriai per ilgos, primena akademinius tekstus, tačiau ten, kur man atrodė, kad cituoti tikslinga, kur rasdavau gerą citatą, atspindinčią laikotarpio, apie kurį rašau, mąstyseną ar problemą, nesvarsčiau, ar verta trumpinti.
A. Tapinas: Autoriaus pasirinkimas ištraukti vieną ar kitą praeities įvykį visada bus subjektyvus. Kaip išsirinkai mitus, kuriuos norėjai aprašyti?
S. Jazavita: Knygoje daugiau temų, kurios atitinka mano mokslinę specializaciją – vėlyvasis tarpukaris, Antrojo pasaulinio karo laikai, pokaris. Žvelgiant iš kitos pusės, Lietuvos istorija negali talpinti tik 20 amžiaus, norėjosi atiduoti duoklę ir senesniems laikams, panagrinėti temas, kurios pačiam įdomios. Puikiai prisimenu studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, diskusijas su dėstytojais.
Nagrinėdamas kai kurias temas, nuo jų ir atsispyriau. Suprantu, kad skaitytojui nebus taip paprasta peršokti nuo Bonos ir Barboros prie 1791 metų gegužės konstitucijos. Tai didžiulis laiko tarpas, daugiau nei 200 metų, turiu papasakoti, kas nutiko. Pabandžiau išdėstyti subjektyvų požiūrį, bet jis skaitytojui pateikia kontekstą, kad žmogus nesijaustų tarsi nuogas į dilgėles įšokęs. Tada pereiname prie vėlesnės epochos, kalbama apie knygnešių laikus. Nuolat mėginau susieti knygos skyrius, o tai pareikalavo nemažai darbo.
A. Tapinas: Iš senųjų laikų turime tris svarbius mitus: Vytauto karūna, Bona su Barbora ir 1791 metų konstitucija. Apie Vytauto karūną faktologijos rasti sunku, Barboros ir Bonos istorija aprašyta šiek tiek daugiau, bet ji irgi skendi istorijos rūkuose. Istorikai visada atsitrenkia galva į sieną, jei neturi tvirtų, aiškių įrodymų, paneigiančių mitą...
S. Jazavita: Prieš aštuonerius metus minėjome moderniosios Lietuvos atkūrimo šimtmetį. Važinėjau po šalies mokyklas, norėjau išgirsti moksleivių nuomones. Klausdavau, kiek signatarų žinote? Antaną Smetoną ir Joną Basanavičių žino daugelis, o kitus – nebent pirmūnai. Jei pasako keturis, žinok, istorijos olimpiadoje dalyvauja.
Apie tai galvodamas, turi suprasti, kad negali knygoje pasakoti, ką savo dienoraščiuose manė Petras Klimas, nes jo žmonės nežino. Taigi, pradėjau nuo Vytauto Didžiojo, apie kurį žino turbūt visi. Keliavau per istorijas link mūsų laikų. 20 amžiaus istorijas daugelis atsimename, girdėjome iš tėvų, senelių, prosenelių. Mums tai artima epocha, užtat viešojoje erdvėje tiek daug apie ją ginčų ir visokių įtampų. O kur įtampos, ten ir mitai, politiniai išskaičiavimai, skirtingi naratyvai.
A. Tapinas: Istorinio mito apibrėžimas greičiausiai yra toks: net visiškai istorija nesidomintis žmogus „tikrai žino, kad taip buvo“. Kuris iš tavo pateiktų mitų mūsų, lietuvių, sąmonėje yra gajausias?
S. Jazavita: Galbūt Vytauto Didžiojo karūnos mįslė. O kitam įdomiau, ar Lietuvai grasino komunistinis perversmas. Vienas įdomesnių man pačiam – kad Kaunas yra lietuviškiausias miestas. Mėginau pasiaiškinti, kiek anuomet išvis buvo svarbus lietuviškumas. Ir kaip tame kontekste atrodė Kaunas.
A. Tapinas: Vienas gajausių mitų, kuris, be abejo, yra knygoje, – kad 1940 metais Lietuva pasidavė be šūvio. Šis mitas skausmingas visoms kartoms. Simonai, šitam laikotarpiui knygoje skyrei daug vietos. Ar šis mitas turi istorinį pagrindą, ar jį suformavo mūsų nedraugai?
S. Jazavita: Šiam mitui skyriau du paskutiniuosius knygos skyrius, juos man buvo psichologiškai sunkiausia rašyti, bet, manau, jie buvo ir patys prasmingiausi, labiausiai reikalingi.
Lengviau ir smagiau būtų buvę sustoti ties 1939 metais, kai Kaune pastatoma sporto halė, miestas atsigavęs, Lietuva yra moderni Europos valstybė, išsilaižiusi nemažai traumų, turinti modernią sostinę. Knyga tikrai būtų buvusi šiek tiek linksmesnė.
Vienas įdomesnių man pačiam – kad Kaunas yra lietuviškiausias miestas. Mėginau pasiaiškinti, kiek anuomet išvis buvo svarbus lietuviškumas. Ir kaip tame kontekste atrodė Kaunas.
Aš manau, kad šis mitas dažnai primenamas: nepasipriešino, nebuvo iššautas šūvis... Tačiau knygoje pamatysite, kad šūvių buvo daug, pradedant nuo birželio sukilimo ir baigiant partizaniniu karu. Analizuodamas žmonių biografijas, jų pasirinkimus, iškentėtas kančias ir sudėtas aukas, mėginau parodyti, kad šis mitas yra nepagrįstas ir dažnai valkiojamas nedraugų.
A. Tapinas: Koks mitas arba jo dalis tau pasirodė itin pikantiška?
S. Jazavita: Kas domisi Lietuvos istorija, turbūt girdėjo, kad Barbora Radvilaitė buvo nunuodyta Bonos Sforcos. Gal tokia mintis persikelia iš serialų ar šeimyninių dramų, kuriose piktoji anyta nudaigoja savo marčią. Akivaizdu, kad tikroji istorija gerokai sudėtingesnė, o kartais – ir paprastesnė, jei žvelgsime tos epochos akimis. Knygoje norėjau iškelti ir mažiau žinomas to laiko asmenybes, pavyzdžiui, Radvilas Rudąjį ir Juodąjį, pastebėti jų indėlį, šiek tiek palyginti.
A. Tapinas: Knygoje radau ir vieną dabartinei situacijai, kai didelėje korupcijos byloje figūruoja auksas, gryni pinigai ir kokainas, aktualų mitą. Nuostabus dalykas, kad ir tarpukario politikai bei kunigai be kokaino sunkiai apsieidavo...
S. Jazavita: Garsioji „Sacharino byla“. Keturi kilogramai kokaino, kuris anuomet buvo palaikytas smulkmena. Turint omeny tonas sacharino, kuris buvo įvežtas. Atradau ir daugiau pikantiškų dalykų, pavyzdžiui, kaip Vyriausias Tribunolas grįžta prie bylos, kaip teisininkai nori būti principingi, bet nelabai išeina, kaip spaudžiami politikai, kiek skirtingos politinės jėgos žiūri tiesos, o kiek – savų interesų suduoti smūgį oponentams.
Manau, visa tai prisidėjo prie įvykių, atvedusių į 1926 metų perversmą. Viena politinė jėga iškilo, kita revanšavo. Prieš 100 metų vykę įvykiai rodo, kad technologijos keičiasi, o žmogaus prigimtis visada išlieka tokia pati. Nuo Antikos laikų iki tarpukario ir iki 2026-ųjų.
A. Tapinas: Sustojai ties 1940 metais, specialiai nelietei sovietmečio ir atkurtos Lietuvos nepriklausomybės? Manai, kad turi praeiti šiek tiek daugiau laiko, kad mitai susiformuotų mūsų sąmonėje?
S. Jazavita: Paskutiniai du skyriai skiriami Vasario 16-osios tąsai, mėginimui išsaugoti, kas iškovota. Šiek tiek užsimenu apie tolesnes dvasinės rezistencijos formas, vėliau atvedusias link Sąjūdžio ir Nepriklausomybės 1990 metais. Pats tais metais gimęs, man ši istorija ne tokia sena. Istorija tampa istorija, kai nebelieka politikos.
A. Tapinas: Egzistuoja du idealūs mitai, kurie galėjo baigti knygą: „Prie ruso buvo geriau“ ir „Landsbergis išdraskė kolūkius“... Būtų labai tikę epilogui.
S. Jazavita: Maniau pabaigoje paliesti šiuos klausimus. Bent trumpai. Bet ir šitos temos – dar vienas skyrius. Nusprendžiau baigti ir pasilikti jėgų kitam projektui.
S. Jazavitos knygos „Didieji Lietuvos istorijos mitai” pristatymas Kauno miesto muziejuje – gegužės 21 dieną, 18 val. Renginį ves istorikė Kristina Petrauskė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
