Humanitarinių mokslų daktarė, docentė, Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Loreta Mačianskaitė LRT KLASIKAI sako, kad šiandien dėl rusų karių vykdomų baisumų Ukrainoje yra kaltos ir Vakarų visuomenės, kurios nuolat nuolaidžiavo ir teisindavo Rusiją. „Tai ką, jie tikėjosi, kad jeigu du milijonus jų moterų išprievartavo atėję rusų kariai, kad po kažkiek dešimtmečių tų karių anūkai nedarys to paties, kai jų niekas nebaudė?“ – retoriškai klausia rusų darytų nusikaltimų Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Rytprūsiuose tęstinumą šiandien Ukrainoje matanti L. Mačianskaitė.
Lapkričio 25-ąją pasaulyje yra minima tarptautinė prievartos prieš moteris diena.
L. Mačianskaitė yra parašiusi studiją „Užkariauta moteris: karo metų seksualinės prievartos tema lietuvių literatūroje“. Humanitarinių mokslų daktarei jautrūs ir įdomūs vadinamieji baltieji istorijos puslapiai, kaip nuslėpti ir nutylėti nusikaltimai žmoniškumui prieš Rytprūsių moteris Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.
Literatūros specialistė įsitikinusi, kad prie dabartinių rusų žiaurumų Ukrainoje didele dalimi prisidėjo ir Vakarų visuomenės, įtikėjusios rusiška politine-kultūrine propaganda, nuolat teisinusios Rusijos darytus nusikaltimus bei piešusios Rusijos paveikslą priešingomis nei realybėje spalvomis.
Nuo plataus masto Rusijos įsiveržimo į Ukrainą šių metų pavasarį vis daugiau ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse diskutuojama apie rusų literatūrą ir, reikia pripažinti, gana kontroversiškais diskursais. Lietuvoje ilgus metus apie rusų literatūrą buvo kalbama kaip apie didžiarusišką, be galo dvasingą literatūrą. Mintyse iškart sušmėžuoja Dostojevskio ir Tolstojaus portretai.
O štai Česlovas Milošas prieš daugelį metų savotiškai atrakino tą „dvasingą“ Dostojevskio literatūrą ir kalbėjo apie tai, kad toje literatūroje tikrai yra be galo daug nesąmoningo žiaurumo, narcisizmo, nacionalizmo, nuolankumo stipresniajam ir t. t. Kaip tos literatūros idėjos ar siužetai veikia žmonių mąstymą? Visas pasaulis dabar mato, ką veikia Rusijos kariai Ukrainoje...
Neseniai „Scanoramos“ kino festivalyje buvo rodomas ilgametražiu filmu debiutavusio ukrainiečių režisieriaus Maksymo Nakonechnyi filmas „Drugelio žvilgsniu“. Filme tragiškai atskleidžiama, kokius žiaurumus ir prievartą patiria kare dalyvaujančios moterys. Paklausta, kaip apskritai literatūra veikia tautos sąmonę ir identitetą, L. Mačianskaitė prisipažįsta esanti literatūros skeptikė. „Nemanau, kad literatūra labai jau taip stipriai veikia rusų tautos sąmonę ir identitetą“, – sako knygų apie Antaną Škėmą, Icchoką Merą, Kostą Ostrauską sudarytoją.
„Mes turime labai daug mitų apie tą pačią literatūrą. Buvo daroma tokia literatūros apklausa. Ir štai eina tokie, kaip dabar sakytume, buduliai, kurių buvo paklausta apie Dostojevskį. Jie patikino nelabai tokio atsimenantys, sako, kad lyg ir poetas buvo. Tai čia patys rusai. Beje, tie sutikti vyrukai buvo apsimaukšlinę kepures su rusiška „Z“ simbolika. Tai jiems tas Dostojevskis... buvęs nebuvęs! – pasakoja L. Mačianskaitė. – Man atrodo, kad tie sluoksniai vis dėlto nėra taip giliai vienas į kitą įsismelkę, kaip kad mes kartais įsivaizduojame.“
Kitas dalykas, kas yra iš tikrųjų aktualu, kad tas vadinamasis didžiosios Rusijos kultūros ar didžiosios Rusijos literatūros mitas ir yra tik mitas, sako pašnekovė. Pasak jos, tai yra tikslingai į užsienio auditoriją nukreiptos propagandos, politinės kultūros dalis.
„Ta propaganda labai smarkiai veikė ir veikia Vakarų intelektualus, formuodama tam tikrą, palankų požiūrį į Rusiją. Čia aš matau didžiulį blogį. Ir iš to paskui atsiranda kažkoks nuolaidžiavimas, netaikymas bendrų europietiškų bendrakultūrių standartų Rusijai. Ją reikia kažkaip ypatingai suprasti, kažkaip kitaip bendrauti. Pirmiausia, aišku, aš kalbu apie Vokietiją. Tada atsiskiria politinė tikrovė ir kultūra, o kultūra pradeda veikti, deformuodama būtent šitą santykį.
Apie jokią kitą literatūrą mes nesakome, pavyzdžiui, didžioji Vokietijos literatūra ar didžioji Norvegijos, ar didžioji Anglijos literatūra. Taip sakome tik apie rusų literatūrą. Kodėl? Todėl, kad tai buvo diegiama sistemiškai per įvairias poveikio priemones, įjungiant visas galimybes, turbūt nuo Šaltojo karo laikų, per Vakarų universitetus, per spaudą ir t. t. sukurtas toksai štai mitas“, – dėsto Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja.
Humanitarinių mokslų daktarė net neabejoja, kad tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, yra Vakarų visuomenių nuolaidžiavimo Rusijai pasekmė. Dabar, kai ir Vokietija galų gale praregėjo, labai daug dalykų pradės matytis visai kitaip, tikina L. Mačianskaitė.
„Kalbant apie tuos prievartavimus, kurie vyksta Ukrainoje, iš karto iškils, bent jau aš taip įsivaizduoju, kad taip turėtų būti, klausimas apie prievartavimus Antrojo pasaulinio karo metais. Turės būti pamatytas tęstinumas, kad tas nuolaidžiavimas ir nebaudžiamumas yra pavojingas, nes jisai pasikartoja. Tai ką, jie tikėjosi, kad jeigu du milijonus jų (Rytprūsių – LRT.lt) moterų išprievartavo atėję rusų kariai, kad po kažkiek dešimtmečių tų karių anūkai nedarys to paties, kai jų niekas nebaudė? Tai buvo užglaistyta ir toliau palaikomas pergalės diskursas.
Tai aišku, kad pasikartos... Ir pasikartojo! Antras dublis... Ir man atrodo, kad Vakarai turėtų prisiimti didžiulę atsakomybę. Pirmiausia Vokietija. Manau, kad tas Antrojo pasaulinio karo pabaigos prievartos klausimas turės būti visu garsumu nagrinėjamas, lyginant kontekstus ir matant tęstinumą“, – LRT KLASIKAI sako humanitarinių mokslų daktarė, docentė, Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Loreta Mačianskaitė.
Viso išsamaus ir įdomaus pokalbio su L. Mačianskaite apie moterų prievartą literatūroje, sovietų ir rusų darytus nusikaltimus ir kodėl iki šiol nėra nė vieno memorialo Vokietijos ar Rytų Europos moterims, klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Laikas kultūrai“ radiotekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
