Kas nutinka, kai nustoji skubėti ir pasirenki keliauti 4 kilometrų per valandą greičiu? Keliautojų pora iš Lietuvos į šį klausimą atsako žygiuodami per Japoniją – jau įveikė daugiau nei tūkstantį kilometrų ir kasdien eina toliau. Tai ne tik kelionė per šalį, bet ir bandymas iš naujo atrasti paprastus dalykus, žmones ir save.
Ar kada esate galvoję pereiti šalį savomis kojomis? Keliautojams Dovilei Petkevičiūtei ir Juliui Masilioniui tokie žygiai jau beveik tampa gražia tradicija.
Pernai per penkis mėnesius perėję Jungtines Valstijas – nuo Meksikos iki Kanados sienos per aukščiausias kalnų viršūnes, šiuo metu jie bando pereiti Japoniją – nuo pietų pasiekti pačią šiaurę. Pora šioje svečioje šalyje jau įveikė trečdalį numatyto atstumo – nuėjo daugiau nei tūkstantį kilometrų, ėjo 61 dieną. Planuose – dar pusantro mėnesio kelyje.
Jų tikslas – lėtai skanauti gyvenimą ir šalį, per kurią keliauja, priversti save išeiti iš pažįstamos rutinos.
„Artėja mano trisdešimtasis gimtadienis, gyvenime atsirado labai didelis stabilumas ir pastovumas. Atrodo, kad kiekvieną dieną žinau, kas rytoj nutiks: žinau, kas bus, kai atsikelsiu, kas bus, kai nueisiu į darbą. Ir ta mintis, ar taip bus visą likusį gyvenimą, kažkaip gal pradėjo gąsdinti“, – mintimis dalijasi D. Petkevičiūtė.
Dieną, kai kalbėjome su keliautojais, jie jau buvo nuėję 30 kilometrų ir pasiekę viešbutį, kuriame nakvos.
„Esame Japonijoje, Tamagučio mieste. Ir nuo starto, nuo piečiausios Japonijos žemutinės dalies, esame nutolę apie 1 075 kilometrus“, – sako J. Masilionis.
Visas jų būtiniausias turtas telpa į dvi kuprines. Jau antroje kelionėje jie įspūdžiais dalijasi socialiniuose tinkluose.
Pernai per penkis mėnesius perėjusi Jungtines Valstijas vaikštūnų (kaip patys sako) pora labai greitai suprato, kad dabar pats geriausias metas ryžtis dar vienai gyvenimo kelionei.
„Gal atrodo keista, kad taip greitai, bet mes patys tarpusavyje pakalbėjom, kad jeigu mes sustosim ir nedarysim to dabar, tai antrą kartą vėl rasti įkvėpimą, galimybę bus labai sudėtinga“, – pažymi D. Petkevičiūtė.
Keliautojai juokauja, kad keliones pėsčiomis gali vadinti ir ilgai trunkančiu savo pasimatymu. O ėjimas 4 kilometrų per valandą greičiu leidžia iš tikrųjų pažinti šalį, pastebėti gamtos detales, fiksuoti vietinių gyventojų gyvenimo momentus.
„4 kilometrų per valandą greitis mane labiausiai žavi. Vieniems patinka skraidyti, kiti su mašinom važinėja, kiti dviračiais mina. O man ėjimas patinka tuo, kad aš tada spėju viską pamatyti. Lėtesnis pasaulis man labiau prie širdies“, – pasakoja Julius.
Dovilė pažymi, kad, bent kelioms dienoms tik su kuprine atsitraukusi nuo buities, į ją sugrįžta visai kitokios nuotaikos.
„Vėl sužadinti savyje paprastų dalykų norą – toks ir yra gyvenimas. Toks dėkingas tada esi, kad pagalvę tiesiog gali turėti“, – mintimis dalijasi lietuvė.
Kelionė per Japoniją ir dalijimasis įspūdžiais socialiniuose tinkluose atvedė ir prie netikėtų draugysčių. Keliautojai pasakoja, kad iš daug metų Japonijoje gyvenančios lietuvės jie gavo knygelę apie Lietuvą – apie jos maistą, tradicijas ir žmones – japonų kalba.
Pasak jų, dabar tai bene dažniausiai naudojamas daiktas kelionėje – vietiniams nebereikia pasakoti apie šaltibarščius ar cepelinus, užtenka parodyti dovanų gautą knygelę su receptais.
Ne paslaptis, kad ši kelionė vargina fiziškai, Dovilę buvo kiek sustabdžiusi ir kojos trauma. Tad idealus scenarijus, pasak keliautojų, yra 3–4 dienas eiti ir miegoti palapinėje, tada kelias dienas praleisti viešbutyje: pailsėti, nusiprausti, įkrauti įrangą, montuoti vaizdo dienoraščius. Šioje kelionėje juos itin džiugina karštosios versmės.
„Tikrai daug dažniau pasiseka nusiprausti Japonijoje nei Amerikoje, tai labai smagu“, – sako Julius.
Kelionė per Jungtines Valstijas ir kelionė per Japoniją panaši pačiu ėjimu, bet ne bendravimu su vietiniais, pasakoja Dovilė.
„Amerikoje mes absoliučiai atsiskyrėme nuo civilizacijos. <...> Į Japoniją mes leidomės su mintimi patirti šitą kultūrą, pažinti žmones, todėl mes norime eiti nuo miestelio iki miestelio“, – komentuoja pašnekovė.
Keliautojai pasakoja, kad dabar, kelyje praleidę jau du mėnesius, atrado puikų ritmą – per dieną nueina apie 30 kilometrų. Tai leidžia kitą dieną vėl keltis ir eiti tokį patį atstumą. O žengti į priekį skatina vietinių palaikymas ir pagalba, sako keliautojai.
„Atrodo, tas pasaulis toks skirtingas, toks didelis, čia tiek daug šalių: Japonija, Amerika, Lietuva. Bet kai jį supranti, tai visi žmonės yra vienodai geri“, – sako Dovilė.
„Būtent kiti žmonės įkvepia eiti. Nes labiausiai įkvepia eiti vien ta reakcija. <...> Japonijoje nėra normalu, nėra girdėta taip, nėra taip populiaru eiti per Japoniją. Tai kai mes sėdime kažkur restorane per pietus, susitinka mūsų žvilgsniai su vietinių japonų žvilgsniais, jie mūsų pradeda klausti, iš kur mes esame, ką mes veikiam. Ir kai mes pradedame pasakoti, ką mes čia darome, ir tu pamatai to žmogaus akis... O jis sako: „Geras“, – pasakoja Julius.
Keliautojai dalijasi, kad kelionė per Japoniją visai kitokia nei per Jungtines Valstijas. Japonijoje jiems teko susipažinti su taisyklėmis, dar prieš kelionę skaityti ir domėtis tam tikrais kelionės niuansais ir kultūriniais šalies aspektais.
„Kai sako, kad Japonija yra kitas pasaulis, tai taip ir yra turbūt. Ir mums labai įdomu jį pažinti“, – sako Dovilė.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ reportaže.
