Kristinos ir Remigijaus Usonių kasdienybėje netrūksta žaismingumo. Jie – jau trejus metus Pakruojyje veikiančio žaidimų kambario įkūrėjai. Vaikus auginančioms šeimoms laisvalaikį mieste paįvairinę sutuoktiniai čia grįžo po 11 Londone praleistų metų.
Į JK išvyko užklupus krizei
Svetur pora išvyko Lietuvoje prasidėjus ekonominei krizei. Kristina dirbo kineziterapeute, Remigijus rinko baldus, tačiau šio darbo neteko ir nusprendė daugiau galimybių paieškoti Londone. Netrukus jo pavyzdžiu pasekė ir žmona.
„Iš pradžių buvo labai sunku, niekas tavęs nežino, niekas nepažįsta. Bet laikui bėgant kuo daugiau pažinčių, kuo daugiau žmonių pažįsti, darbdavių, tai tuo daugiau darbo ir skambučių sulauki“, – sako Remigijus.
Statybose įsidarbinusiam lietuviui užsakymų netrūko. Tačiau vyrą vargino ne tik sunkus darbas, bet ir ilgos kelionės.
Jeigu darbų nėra Londone tam kartui, tai tu važiuoji už Londono apie 160 mylių į vieną pusę. Aišku, kiekvieną dieną važinėdavau, tai gaudavosi taip, kad pirmyn atgal 320 mylių pravažiuodavau.
Esu važiavęs ir tiek miego norėjau, kad stabtelėjau kelkraštyje ir kokias 10 minučių snūstelėjau, kad nepadaryčiau avarijos. Baigdavau vieną objektą, keliaudavau į kitą ir taip visas laikas ėjo. Ir net nesupratau, kaip 11 metų praėjo“, – pripažįsta Remigijus.
Kristinos patirtis Londone kiek kitokia. Ji į didmiestį vyko pas jos laukiantį vyrą. Ten taip pat gyveno ir jos sesuo, kuri padėjo susirasti darbą. Tad pradžia buvo paprastesnė. Londone gimė abu poros sūnūs – Nojus ir Matas. Kristina džiaugiasi, kad galėjo koncentruotis į vaikų auginimą.
„Vyras perėmė visus finansus, daug dirbo. Esu dėkinga už tai, kad nereikėjo man sukt galvos ir niekada jaudintis dėl to, galėjau atsiduoti motinystei“, – kalba pašnekovė.
Nors Remigijus ir buvo pagrindinis šeimos maitintojas, be darbo nesėdėjo ir Kristina. Ne tik namie prižiūrėjo vaikus, bet ir įgyvendino įvairiausius sumanymus.
„Kad nebūtų nuobodu, ir gėles gamindavau, ir parduotuvę internetinę turėjau. Prekes iš Anglijos siųsdavau į Lietuvą“, – sako moteris.
Nesijautė atitolę nuo gimtinės
Gyvendami Londone sutuoktiniai nuolat galvojo apie grįžimą į Lietuvą. Todėl dar būdami svetur Pakruojyje nusipirko seną namą, jį renovavo. Pirmoji į gimtinę nusprendė grįžti Kristina.
„Čia ir dabar sugalvojau, kad tiesiog pavargau, noriu į Lietuvą ir viskas. Tai grįžau pirma su lagaminais ir dviem vaikais. Remigijus prisijungė už kokių trijų mėnesių. Pabandėme aštuonis mėnesius išbūti be plano. Tiesiog grįžom, bet supratome, kad trūksta dar ir to, ir to. Buvo per anksti tas grįžimas. Ir atlyginimai maži buvo, tai nusprendėme dar metams grįžti“, – pasakoja lietuvė.
Usoniai tikina – Londone tiek juos, tiek jų vaikus supo lietuviai, lietuviška aplinka. Todėl nuo gimtinės niekada nesijautė atitolę. Čia ir norėjo kurti savo ir vaikų ateitį.
„Tas grįžimas gal dar ir dėl vaikų buvo, kad pradėtų lankyti pirmą klasę“, – pažymi Remigijus.
Ugniagesio kelias ir nuosavas verslas
Grįžęs į Lietuvą Remigijus nusprendė užsiimti kilnia, tačiau gyvybei pavojinga veikla – dirba ugniagesiu gelbėtoju. Nors į šią profesiją jį pastūmėjo aplinkiniai, vyras pasirinkimo nesigaili. Remigijus prisimena – įstoti ir išbandyti šią profesiją buvo likę ne tiek daug laiko. Ugniagesiams gelbėtojams taikomi amžiaus ribojimai. Todėl į egzaminus teko vykti net iš kitos šalies.
„Iki 35 metų galėjai įstoti. Man buvo 34-eri, bet netoli 35-eri. Tai žmona padrąsino, sako: „Pabandyk.“ Tai aš kokius 2 kartus suskraidžiau, nes dėl sveikatos reikėjo pasitikrinti. Ir paskui bėgimai, fizinis pasiruošimas. Pasakė, kad įstojau, ir nuo rugsėjo pradėjau mokytis šešis mėnesius“, – pasakoja Remigijus.
Savo vietą Lietuvoje greitai atrado ir Kristina. Jos iniciatyva gimė vaikų žaidimų kambarys. Į jį dabar užsuka ne tik du poros sūnūs, bet laisvą laiką čia dažnai leidžia ir patys azartiški sutuoktiniai. Kristina ir Remigijus juokiasi, kad prie žaidimų stalo neretai išsprendžia buities dilemas, pavyzdžiui, pralaimėjęs turi sukrauti į indaplovę indus.
„Ta vaikų pramogų studija – mano svajonė. Bet darbas yra visų keturių. Aš sugalvoju, o vyras įgyvendina mano norus. Kartais sako: „Gal tu lėčiau galvok.“ Taip, būna visko čia. O vaikai... Būtent nuo vaikų ir kilo idėja atidaryti žaidimų kambarį. Dėl to, kad jiems trūko, nebuvo čia jokio“, – komentuoja Kristina.
Sutuoktiniai pamena – norėdami savo sūnums pasiūlyti įvairesnį laisvalaikį, anksčiau juos veždavo į žaidimų kambarius Šiauliuose. O dabar į Usonių sukurtą žaidimų ir pramogų erdvę atvyksta ir patys šiauliečiai. Pora siekia, kad kambarys nuolat keistųsi ir neatsibostų.
„Dabar ta pramogų studija auga kartu su mūsų vaikais, nes, kai mes atidarinėjom, tai jau treti metai eina – vieni poreikiai buvo, o dabar jau kiti poreikiai“, – sako Kristina.
Dabar išsiplėtusioje žaidimų erdvėje yra ne tik batutai, čiuožynės, kamuoliukų baseinas, bet veikia ir įvairūs žaidimų automatai. Atskirose patalpose vyksta gimtadieniai, rengiamos įvairios edukacijos.
„Populiariausi yra moksliniai eksperimentai su sausu ledu, su skystu azotu. (...) Mergaitėms gaminame, o ir pačios lankelius pasigamina. Ant puodelių piešiame, lipdome iš molio. Ant tekstilės piešiame su specialiais dažais“, – pasakoja pašnekovė.
Džiaugiasi gyvenimu Pakruojyje
Usoniai tikina: Lietuvoje turi ne tik patinkančius darbus, bet ir pakankamai laisvo laiko. O jį stengiasi išnaudoti turiningai – geriau pažinti savo šalį ir mėgautis buvimu kartu.
Gyvenant Anglijoje iš tikrųjų daug laiko Remigijus dirbo, o aš viena su vaikais, tai taip mažai laiko buvo kartu. Dabar norisi atsigriebti, būti visiems kartu kuo daugiau“, – sako Kristina.
Lygindami gyvenimo kokybę Londone ir Pakruojyje, Usoniai randa daugiau pranašumų gimtinėje.
„Gera čia, iš tikrųjų, mažas miestelis, vaikus auginti tobula, mokyklos šalia. Meno mokyklą turime Pakruojo Juozo Paukštelio Pakalnio, sporto centras šalia, didžioji dalis būrelių net nemokami čia“, – komentuoja lietuvė.
„Paleisti vaiką saugu, ramu, nebijom, nes to Anglijoje tikrai nedarytum. Vaiką ten visą laiką kaip su kamera stebi, nes labai daug pagrobimų“, – priduria Remigijus.
Kristina ir Remigijus džiaugiasi, kad gimtinėje viskas sava, pažįstama, o atstumai – itin maži. Todėl netenka gaišti laiko ilgoms kelionėms į darbus kaip Londone. Taip pat džiugina tai, kad ne tik patys Lietuvoje rado įdomios veiklos, bet čia puikiai jaučiasi ir jų vaikai.
„Sukūrėme puikų gyvenimą. Vaikams puikiai sekasi mokyklose, menų mokykloje, sporto. Iš tikrųjų ir vaikai, ir patys gerai jaučiamės“, – teigia Kristina.
Tačiau sutuoktiniai Lietuvoje pastebi ne tik gražių dalykų, bet ir trūkumų. Ir nori aplinkiniams palinkėti nesileisti į apkalbas, o skubantiems – rasti laiko kasdienybėje dažniau pastebėti gražius dalykus. Usoniai tikina: tą išmokus lengviau mėgautis gyvenimu.
