Darbo santykiuose pasitaiko situacijų, kai darbuotojo veiksmai ar pareigų neatlikimas (neveikimas) lemia darbdaviui turtinę ar neturtinę žalą. Žala gali atsirasti tiek sugadinus ar praradus darbdavio turtą, neatlikus darbo, dėl kurio darbdaviui tenka mokėti baudas, tiek savo elgesiu diskredituojant darbdavį prieš jo klientus, atskleidus konfidencialią informaciją ir panašiai.
Nuo 2017 m. liepos 1 d. buvo atsisakyta visiškos materialinės atsakomybės sutarčių instituto, todėl tokios sutartys su darbuotojais nebesudaromos, o anksčiau sudarytos laikomos netekusiomis galios, tačiau tai nereiškia, kad darbuotojams jokiais atvejais nereikia atlyginti padarytos žalos.
Darbuotojo atsakomybės ribos ir žalos dydis – Darbo kodekse
Darbo kodeksas nustato bendrąją taisyklę, pagal kurią kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti kitai šaliai turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl jos kaltės padaryto darbo pareigų pažeidimo. Žalos atlyginimo pareiga kyla tada, kai nustatoma, kad žala atsirado dėl neteisėtų ir kaltų veiksmų ar neveikimo, susijusių su darbo funkcijų vykdymu.
Darbo kodeksas numato atlygintinos žalos dydžio ribojimus. Pagal Darbo kodekse nustatytas darbuotojo darbdaviui atlygintinos žalos dydžio ribas, darbuotojas privalo atlyginti padarytą turtinę žalą, tačiau jos dydis negali viršyti trijų darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių. Tais atvejais, kai žala atsiranda dėl didelio darbuotojo neatsargumo, maksimali atlygintinos žalos riba padidinama iki šešių vidutinių darbo užmokesčių. Teritorinė ar šakos kolektyvinė sutartis gali nustatyti didesnes žalos atlyginimo ribas, tačiau jos negali viršyti dvylikos darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas gėrė kavą darbo vietoje ir netyčia apliejo kompiuterį, jis turėtų atlyginti žalą, neviršijančią trijų darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių. Jeigu tokia pati situacija atsitiktų įmonėje, kurios vidaus darbo tvarkos taisyklės draudžia gerti kavą darbo vietoje – galima reikalauti žalos atlyginimo, kuris neviršija šešių darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių. O tais atvejais, kai darbuotojas susinervinęs tyčia meta kompiuterį į žemę, jis turėtų atlyginti visą žalą be jokių ribojimų.
Darbo kodeksas, nors ir numato visiško žalos atlygintinumo galimybę, netaikant įstatyme nustatytų ribojimų, tačiau tokia atsakomybė kyla tik tada, kai žala padaroma tyčia arba ji atsiranda dėl darbuotojo veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių. Visiškas žalos atlyginimas taikomas ir tais atvejais, kai žala padaroma darbuotojui esant neblaiviam ar apsvaigus nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, net jei žala padaryta ir netyčia. Pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją ar nekonkuravimo susitarimus, taip pat turi būti atlyginama visa žala. Atlyginama turi būti tiek turtinė, tiek neturtinė žala.
Darbo kodeksas numato galimybę darbo sutarties šalims tam tikrais atvejais nukrypti nuo imperatyvių darbo teisės normų ir susitarti dėl didesnio žalos atlyginimo. Tokia galimybė taikoma, kai darbuotojui nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažesnis kaip du paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai. Šios nuostatos leidžia susitarti dėl didesnės darbuotojo materialinės atsakomybės apimties, tačiau tik tuo atveju, jei darbo sutartimi pasiekiama reali darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra. Tai reiškia, kad darbuotojui turi būti suteikiamos papildomos garantijos ar palankesnės darbo sąlygos, kompensuojančios didesnę prisiimamą riziką. Nesant tokios pusiausvyros arba nustačius, kad sutarties sąlyga prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, tokia sąlyga laikoma negaliojančia ir netaikoma.
Nepaisant to, darbuotojo pareiga atlyginti žalą atsiranda tik tada, kai nustatomos visos būtinos žalos atlyginimo sąlygos, o tai reiškia, kad turi būti konstatuotas pats žalos faktas, neteisėta veika ar neveikimas, priežastinis ryšys tarp veikos ir žalos, darbuotojo kaltė, darbo teisinių santykių egzistavimas žalos padarymo metu ir žalos ryšys su darbo veikla.
Atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos. Vertinant žalos dydį atsižvelgiama į prarasto ar sugadinto turto vertę, įvertinus nusidėvėjimą, natūralų kainos sumažėjimą ir patirtas išlaidas, taip pat į abiejų darbo sutarties šalių kaltės laipsnį, jų veiksmus siekiant išvengti žalos, darbdavio veiklos pobūdį, jam tenkančią komercinę ir gamybinę riziką.
Darbdaviui ir darbuotojui nesutariant dėl žalos padarymo fakto ar jos dydžio, ginčas tarp darbdavio ir darbuotojo spręstinas Darbo ginčų komisijoje, o nesutinkant su jos sprendimu – teisme.
Siekiant išvengti žalos
Siekiant sumažinti galimų nuostolių atsiradimo riziką darbo santykiuose ir užtikrinti, kad žalos atveju sprendimai būtų proporcingi tiek darbdavio, tiek darbuotojo interesams, esminę reikšmę turi aiškus ir nuoseklus vidaus teisinis reguliavimas. Darbdavys privalo tiksliai apibrėžti darbuotojų pareigas ir elgesio standartus vidiniuose teisės aktuose, visų pirma darbo tvarkos taisyklėse, pareiginiuose nuostatuose ar kituose vidaus dokumentuose, tam, kad darbuotojas aiškiai žinotų darbdavio lūkesčius ir gerąją praktiką, kuri padeda išvengti žalos. Šie dokumentai turi ne tik formaliai egzistuoti, bet ir būti tinkamai pristatyti darbuotojams, užtikrinant, kad darbuotojai būtų su jais supažindinti raštu ir aiškiai suprastų, kokių veiksmų ar elgesio iš jų tikimasi vykdant darbo funkcijas.
Ne mažiau svarbu, kad darbdavys būtų iš anksto nustatęs aiškią žalos nustatymo ir tyrimo procedūrą, apimančią tiek žalos atsiradimo aplinkybių vertinimą, tiek tolimesnius veiksmus, susijusius su sprendimų priėmimu dėl atsakomybės taikymo. Toks procesas leidžia užtikrinti skaidrumą, nuoseklumą ir sumažina subjektyvaus vertinimo riziką kilus ginčui. Su tokia procedūra turėtų būti supažindintas darbuotojas.
Praktikoje reikšminga ir tai, kaip darbdavys faktiškai įgyvendina nustatytas pareigas. Net ir tinkamai įtvirtinus darbuotojų pareigas rašytiniuose dokumentuose, tačiau toleruojant jų nesilaikymą kasdienėje veikloje, vėlesnis reikalavimas atlyginti žalą gali būti vertinamas darbuotojo naudai. Darbdaviui tenka pareiga nuosekliai kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi nustatytų reikalavimų, ir reaguoti į pažeidimus nedelsiant, net ir tais atvejais, kai konkretus pažeidimas dar nesukėlė žalos. Tokia prevencinė kontrolė ir nuoseklus reagavimas yra būtina sąlyga siekiant pagrįstai taikyti atsakomybę ir išvengti ginčų dėl žalos atlyginimo teisėtumo.
Taigi, įstatymas riboja darbuotojo atsakomybę dėl žalos atlyginimo didesnę riziką priskirdamas darbdaviui, tačiau aiškus įmonės vidaus teisės aktų reguliavimas ir darbuotojų tikras supažindinimas su jais gali padėti sumažinti žalos atsiradimo rizikas bei ginčus dėl jos.
