Pastaruoju metu Lietuvoje itin dažnai kalbame apie talentų ugdymą, lyderystę, verslumą ir gebėjimą prisitaikyti prie sparčiai kintančio pasaulio. Ilgą laiką atrodė savaime suprantama, kad jei žmogus yra gabus ir deda pakankamai pastangų, jis būtinai atskleis savo potencialą. Tačiau šiandien vis aiškiau matyti, kad vien to nepakanka.
Ne, tai nereiškia, kad talentas ar pastangos praranda reikšmę. Priešingai – jie išlieka esminiai. Tačiau vis dažniau matome, kad vien jų neužtenka paaiškinti, kodėl vieni žmonės auga greitai, o kiti – sustoja.
Kalbėdami apie talentą šiandien turime neišvengiamai kalbėti ir apie sąlygas, kuriose jis auga.
Kodėl vien gebėjimų nepakanka?
Tiek organizacinės psichologijos, tiek edukacijos tyrimai nuosekliai rodo, kad žmogaus elgesys ir pasirinkimai yra stipriai priklausomi nuo aplinkos. Pavyzdžiui, analizuojant jaunų žmonių karjeros pasirinkimus, matyti aiški tendencija: sprendimus lemia ne tik individualūs gebėjimai ar interesai, bet ir tai, kokius pavyzdžius jie mato aplink save, su kokiais žmonėmis susiduria ir kiek realiai „pasiekiamos“ jiems atrodo tam tikros galimybės.
Praktikoje tai matyti labai aiškiai. Tas pats jaunas žmogus vienoje aplinkoje gali dvejoti, nepasitikėti savo pasirinkimais ar net neįsivaizduoti tam tikros krypties kaip realios, o kitoje – pradėti aktyviai domėtis, klausti, ieškoti galimybių ir veikti. Tai nėra staigus „vidinis lūžis“. Dažniausiai tai yra aplinkos signalų rezultatas.
Galima būti smalsiam, iniciatyviam ir kūrybiškam, tačiau jei aplinka nuolat siunčia signalą, kad geriau nerizikuoti, neišsiskirti, neklysti ir nelįsti pirmam, ilgainiui net stipriausias vidinis impulsas pradeda slopti. Ir būtent čia dažniausiai padaroma klaida – tai priskiriama žmogaus asmeninėms savybėms, nors iš tikrųjų tai yra aplinkos pasekmė.
Būtent šioje vietoje tampa svarbu, kaip apskritai suprantame pačią aplinką.
Kokia aplinka iš tikrųjų augina žmogų?
Nors apie įgalinančią aplinką kalbame neretai, ją dažnai suvokiame kaip palaikymą, patogumą ar „gerą atmosferą“. Tarsi pakaktų būti draugiškais, vengti įtampos ir užtikrinti, kad žmogus jaustųsi komfortiškai.
Tačiau įgalinanti aplinka nėra apie komfortą. Veikiau tai yra aplinka, kuri kelia aiškius lūkesčius ir kartu suteikia erdvės juos atliepti.
Tyrimai rodo, kad žmogaus motyvacija ir įsitraukimas stiprėja tada, kai aplinka atliepia tris esminius dalykus: galimybę veikti savarankiškai, aiškų augimo pojūtį ir ryšį su kitais.
Tai ypač aiškiai atsiskleidžia kasdienėse situacijose. Ten, kur žmogus turi erdvės veikti savarankiškai, jis pradeda prisiimti daugiau atsakomybės, siūlyti idėjas, ieškoti sprendimų. Tuo tarpu aplinkose, kur kiekvienas žingsnis turi būti patvirtintas, iniciatyva pamažu nyksta. Ne todėl, kad jos nėra, o todėl, kad ji tiesiog nebereikalinga.
Tokiose aplinkose natūraliai silpsta ir augimo pojūtis. Jei žmogus nemato, kad jo pastangos virsta progresu, net ir didelis potencialas ilgainiui tampa tik rutina, be judėjimo į priekį.
Galiausiai viską sujungia santykis su kitais. Ne formalus buvimas komandoje ar auditorijoje, o reali patirtis, kad esi matomas, girdimas ir kad tavo indėlis turi reikšmę. Kai šio santykio nėra, įsitraukimas tampa paviršinis – žmogus tarsi yra sistemoje, bet realiai joje nedalyvauja.
Tai kaip užauginti talentą?
Šis klausimas atrodo gana sudėtingas, tačiau atsakymas nėra toks neapčiuopiamas, kaip gali pasirodyti. Svarbiausia koncentruotis į tai, ką daryti, kad tie talentai turėtų kur augti ir skleistis.
Ir čia jau kalbame apie skirtingas atsakomybes.
Tėvams tai pirmiausia reiškia ne tik rūpintis vaiko rezultatais ar sudaryti galimybes studijuoti ten, kur jis nori. Ne mažiau svarbu – kokioje aplinkoje jis atsiduria po mokyklos. Ar tai aplinka, kuri skatina bandyti, klysti, ieškoti ir veikti praktiškai, ar tokia, kurioje svarbiau prisitaikyti ir atitikti iš anksto nustatytus rėmus. Būtent tai dažnai lemia, ar jaunas žmogus pradeda nuosekliai augti, ar apsiriboja tuo, kas būtina.
Švietimo sistemai tai reiškia kurti ne tik žinių perdavimo, bet ir pasitikėjimo, santykio bei savarankiškumo erdves. Aplinkas, kuriose jaunas žmogus ne tik mokosi, bet ir pradeda suprasti, ką gali, kaip gali veikti ir kiek gali sau leisti galvoti plačiai.
Organizacijoms – atsisakyti iliuzijos, kad pakanka rasti „stiprius žmones“, nes net stipriausi žmonės ilgainiui prisitaiko prie aplinkos, kurią randa. Klausimas ne tik, ką samdome, bet ir kokias sąlygas sukuriame tam potencialui skleistis.
Ir galiausiai tai liečia patį žmogų. Būtina prisiimti atsakomybę ne tik už savo pastangas, bet ir už aplinką, kurią renkasi.
Nes įgalinanti aplinka retai būna atsitiktinė, dažniau ji yra sąmoningų pasirinkimų rezultatas.
