Praėjus kelioms savaitėms po to, kai jos vyras 2024‑aisiais laimėjo Belgijos parlamento rinkimus, Veerle Hegge atsidūrė ligoninėje dėl valgymo sutrikimo, kuris vos nekainavo jai gyvybės.
Beveik po dvejų metų – įskaitant šešis mėnesius intensyvaus gydymo – Belgijos ministro pirmininko Barto De Weverio žmona papasakojo AFP, kodėl nusprendė apie savo kovą su anoreksija parašyti knygą, drąsiai ir giliai atskleidžiančią jos asmeninį gyvenimą.
„Psichikos ligos vis dar yra tabu, – sakė 53 metų mokytoja interviu savo namuose Antverpeno uostamiestyje. – Žmonėms nejauku ir sunku apie tai kalbėti.“
„Labai svarbu susirgus kuo anksčiau kreiptis pagalbos, kad išvengtumėte grimzdimo vis giliau, – sako ji. – Tačiau tai galima padaryti tik su jus supančių žmonių pagalba.“
V. Hegge jau tris dešimtmečius yra B. De Weverio partnerė – per visą jo ilgametį darbą Antverpeno mero pareigose ir jam pernai tapus ministru pirmininku. Jie turi keturis vaikus, kurių amžius – nuo 18 iki 24 metų.
Knygoje, pavadintoje „Tylos našta“, daugiausia rašoma apie mėnesius, kuriuos ji praleido ligoninėje 2024-aisiais, – tą laiką, kurio jai reikėjo atsistoti ant kojų po beveik mirtinos kovos su anoreksija.
Viename sukrečiančiame epizode pasakojama apie jos valandą trukusią kelionę automobiliu į kliniką Belgijos rytuose – vairavo B. De Weveris, nepratardamas nė žodžio, – po to, kai tapo aišku, kad poreikis gauti nuolatinę specialisto pagalbą tapo „išlikimo“ klausimu.
B. De Weverio vadovaujami flamandų konservatoriai buvo ką tik laimėję nacionalinius rinkimus, ir jis buvo laikomas būsimu premjeru.
Jo žmona prisimena maniusi, kad jis tikriausiai ja „nusivylė“, bet nedrįso to paklausti. Namie, kaip ji pasakoja, visi „bandydavo išvengti“ klausimo apie jos ligą.
Ji pasakoja, kad į kliniką atvyko „paskubomis“ – ir patyrė šoką, kai liko viena, su psichiatrijos ligonio identifikacine apyranke ant riešo.
„Bartas negalėjo ilgai pasilikti – jam, kaip visada, reikėjo grįžti į darbą, – rašo ji pirmuosiuose knygos puslapiuose. – Mes trumpai apsikabinome ir sutarėme, kad susiskambinsime. Tai buvo viskas. Ir Bartas išėjo.“
V. Hegge atvirai pasakoja apie savo vienišumą ir kaltę dėl to, kad atsidūrė taip toli nuo namų, kur daugybę metų buvo atsakinga už šeimyninio gyvenimo tėkmę, kai B. De Weveris darė karjerą – nors gana greitai ji galėjo savaitgaliais išvykti iš ligoninės.
Toliau knygoje ji rašo, kad jos vyras atrodė „bejėgis“ jai tekusių išbandymų akivaizdoje, ir dėkoja jam už tai, kad buvo šalia.
Paslėpta trauma
Didelė V. Hegge pasakojimo dalis skiriama jos vaikystei – jos ankstyviausiuose prisiminimuose dominuoja gilios depresijos laikotarpius išgyvenusi motina, kurios pykčio priepuolių V. Hegge augdama bijojo ir nuolat bandė nuspėti.
Namuose dažnai tvyrojo tyla ir vyko konfliktai, tačiau tai nebuvo sunkiausia vaikystės dalis.
Pasak jos, nuo penkerių ar šešerių metų amžiaus ją kelerius metus seksualiai išnaudojo vyresnis berniukas – tai trauma, kurią, kaip dabar supranta, ji slopino ir pripažino jos buvimą tik prieš keletą metų.
„Pripažinus šią tiesą atėjo emocinis išsilaisvinimas, – rašo ji. – Tai padarė didžiulę įtaką mano kūnui, mano vidinės pusiausvyros pojūčiui.“
„Po aštuoniolikos mėnesių buvau paguldyta į intensyviosios terapijos skyrių dėl pažengusio valgymo sutrikimo“, – sako ji. Tai buvo pirmasis iš dviejų epizodų, kurie baigėsi jos hospitalizavimu rinkimų metais.
Priimdama AFP žurnalistus savo šeimos svetainėje, vilkėdama patogų megztinį ir avėdama sportbačius, V. Hegge sako, kad dabar jai jau geriau.
Nuo tada, kai jos knyga pasirodė lentynose (praėjusį mėnesį ji buvo išleista prancūzų kalba, o pirmasis leidimas pernai pasirodė olandiškai), ji sako sulaukusi daugybės palaikymo žinučių.
Tarp jai rašančių žmonių yra tokių, kurie patys kovoja su valgymo sutrikimais arba palaiko su jais kovojančius artimuosius ir dėkoja jai už tai, kad šią skausmingą tema nagrinėja atvirai.
„Kai kurie žmonės, kuriuos susitinku, priglunda prie manęs arba pradeda verkti, – sakė ji AFP. – Tiek daug yra skausmo ir kančios.“
