Tęsiantis karui Irane, o energetikai dėl Hormuzo sąsiaurio blokados stipriai pabrangus, po pusmečio infliacija, situacijai nesikeičiant, galėtų pasiekti 9 proc. ribą, sako „Citadele“ banko vyriausiasis ekonomistas Aleksandras Izgorodinas. Tuo metu Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius pažymi, jog dabartinės prognozės verčia sunerimti.
„Jeigu energetika liks brangi 3 mėnesius, tai, kalbant apie patį svarbiausią rodiklį žmonėms – infliaciją, ji sieks 6 proc. Jeigu energetika liks brangi pusę metų, infliacija Lietuvoje sieks 9 proc.“ – tinklalaidėje politika.lt sakė ekonomistas.
„Ir pusė metų yra kritinis taškas, kai mes jau matysime tam tikras rizikas gyventojų perkamajai galiai. Mes galvojame, kad atlyginimai šiais metais padidės maždaug 7 proc., tai jeigu energetika bus brangi pusę metų – infliacija sieks 9 proc. Jeigu konfliktas užsitęs 9 mėnesius, infliacija paspartės iki 11 proc. Jeigu energetika pasaulyje liks brangi 12 mėnesių, infliacija Lietuvoje paspartėja iki 14 proc.“ – akcentuoja jis.
Tuo metu Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas V. Janulevičius tikina, jog dabartinė situacija rodo, kad artėja krizė, kuri gali būti net didesnė nei 2008–2009 m.
„Tie argumentai yra labai paprasti. Aš apeliavau į Daną Jorgenseną, Europos Sąjungos (ES) energetikos komisarą, kuris aiškiai pasisakė, kad gali būti, jog rudenį mums reikės ne tai kad kalbėti apie energijos išteklių kainą, jeigu Hormuzo sąsiauris ir toliau bus užblokuotas, bet reikės kalbėti apie energijos išteklių perskirstymą, nes gali trūkti degalų. Tą mes jau matome ir girdime. Jis prieš beveik mėnesį pasakė, kad aviacinių degalų atsargų visoje ES užteks mėnesiui. Tai iššaukė mano pastebėjimą, kad šiandien dienai mes turime problemą, daugiau susijusią ne su 2008–2009 metų krize, o su dar gilesne praeitimi“, – sakė V. Janulevičius.
– Vidmantai, jūs vienas pirmųjų garsiai pasisakėte apie tarsi neišvengiamai artėjančią naują krizę. Kas lėmė jūsų argumentus?
– V. Janulevičius: Tie argumentai yra labai paprasti. Aš apeliavau į Daną Jørgenseną, Europos Sąjungos (ES) energetikos komisarą, kuris aiškiai pasisakė, kad gali būti, jog rudenį mums reikės ne tai kad kalbėti apie energijos išteklių kainą, jeigu Hormuzo sąsiauris ir toliau bus užblokuotas, bet reikės kalbėti apie energijos išteklių perskirstymą, nes gali trūkti degalų. Tą mes jau matome ir girdime. Jis prieš beveik mėnesį pasakė, kad aviacinių degalų atsargų visoje ES užteks mėnesiui. Tai iššaukė mano pastebėjimą, kad šiandien dienai mes turime problemą, daugiau susijusią ne su 2008–2009 metų krize, o su dar gilesne praeitimi. Aišku, dabar situacija ir Europos, ir Lietuvos, ir visų kitų yra žymiai geresnė, bet yra ženklų, kad tai bus kaip 1973–1979 m. krizė. 1973 metai tai buvo susiję su arabų OPEC įsteigimu. Tada naftos kaina kilo nuo juokingų 4–8 dolerių už barelį iki 16–os dolerių, o 1979 metais, įvykus Irano revoliucijai, kaina kilo, jei neklystu, nuo 16 iki 40 USD, bet tiems laikams tai buvo didžiulė tragedija. Priminsiu, kad, pavyzdžiui, Japonijos ekonomika susitraukė beveik 6 proc. punktais, JAV ekonomika traukėsi 4 proc. punktais ir buvo krizė. Tai dabar aš matau, kad tos paralelės truputį panašios. Aišku, mes labiau diversifikavęsi, tokių dalykų nebus, bet jeigu ta krizė užtruks iki rudens...
Deja, matome, kad Donaldo Trumpo pasisakymai kartais skiriasi nuo faktinių dalykų. Jis teigė, kad viskas gali greitai baigtis, gal būti, Dievas duos – taip ir bus, ir mes išvengsime to dalyko, bet reikia suvokti, koks Iranas yra nejautrus ir fanatiškas skausmui pats iš savęs. Revoliucinė gvardija neieško ekonominės naudos. Jų skausmo lygis yra labai didelis ir mes tą matome jau dabar. Reikia suvokti, tai yra šimtamilijoninė šalis. Dėl to viskas gali užtrukti ir užsitęsti. Aišku, jeigu mes, ES ir Lietuva, gerai pasiruošime, mes sumažinsime savo nuostolius.
Kodėl aš tai įvardijau kaip krizę? Nes sutampa trys dalykai: pramonė, logistika ir visos kitos sudedamosios jų dalys – energetika. Ir čia krizė gali būti kitokia – jeigu bus energetikos trūkumas, ji gali būti skaudesnė negu tiesiog kainos atžvilgiu. Kainos atžvilgiu mes kažkaip galbūt ir išgyvensime, ir subalansuosime, bet jeigu bus gyvas energetikos išteklių trūkumas, chemijos pramonė, plastikų pramonė... Mes jau dabar matome 60 proc. pakilusias plastikų kainas, o plastikas, apsidairykime, yra kiekvienoje dalyje ir Lietuva su plastikais yra labai nemažai susijusi. Yra stambių pramonės šakų, kurios eksportuoja ir kurios iš tikrųjų išgyvena ne pačius lengviausius dalykus. Mano pareiškimas „Apie krizę“ išėjo po to, kai kelios draudimo bendrovės, kurios draudžia ateities sandorius ir apyvartinius kreditus, toms įmonėms pradėjo mažinti limitus. O jeigu mažina limitus, vadinasi, įmonei reikia daugiau papildomų finansinių išteklių nusipirkti žaliavas, kurios ir taip yra pabrangusios. O dar jei limitas – tai trūksta apyvartinių lėšų. Jeigu to nesutvarkysime, sustos gamyba, neįgyvendinsime sutarčių ir tada pradėsime paleidinėti žmones. Tam, kad to išvengtume, buvo ta proaktyvi reakcija, kad mes pasiruoštume tam galimam dalykui, kuris jau vyksta dabar.
– Pone Izgorodinai, ar matote tokią grėsmę, apie kurią kalba V. Janulevičius? Jeigu matote, tai kada ji galėtų būti savo aukščiausiame taške?
– A. Izgorodinas: Jeigu kalbame apie Europą, tai galima sakyti, kad mes jau matome tokį ryškų ekonomikos ciklo sulėtėjimą. Bet ekonomikos ciklas visose mūsų pagrindinėse rinkose dar yra virš recesijos ribos. Ekonomika kol kas auga, bet mūsų išankstiniai indeksai, kuriuos mes skaičiuojame, nerodo, kad matysime tolesnį augimą. Bet labai svarbu paminėti potencialias rizikas dėl ekonomikos sulėtėjimo, nes dabar ta krizė yra tikrai ne visuose sektoriuose. Krizė apima kol kas paslaugų sektorių, bet labiausiai – vartotojų sektorių, ir tas matosi taip pat ir Lietuvoje. Vartotojų lūkesčiai Europoje pradėjo pakankamai stipriai mažėti, nes žmonės baiminasi infliacijos, ekonomikos susitraukimo.
– Ką jie daro, jeigu jie bijo?
– A. Izgorodinas: Mažina vartojimą.
– Mažina vartojimą ilgesniam laikotarpiui ar iš karto mažina vartojimą?
– A. Izgorodinas: Kalbant apie Europą, ką labai svarbu paminėti (…) – pramonė kol kas yra vienintelis sektorius iš pagrindinių europinių sektorių, kuris visiškai nejaučia krizės, bet tai yra laikinas aspektas. Čia svarbus momentas, nes, pavyzdžiui, iš visų ES šalių imant Vokietiją, mūsų indeksas rodo, kad Vokietijos ekonomikos ciklas šiuo metu pagal dinamiką yra vienas iš sparčiausių dėl pramonės šuolių į viršų. Kodėl taip yra? Todėl, kad gamintojai baiminasi žaliavų kainų augimo ir žaliavų kainų trūkumo, gaminasi masiškai „į sandėlį avansu“. Tas puikiai matosi ir Lietuvos gamintojų apklausose, faktinėje statistikoje. Nepaisant to, kad karas Irane ir energetika teoriškai labiausiai turi liesti būtent pramonę, pramonė šiuo metu juda visiškai kita linkme, bet tai yra laikinas aspektas, nes gamyba „į sandėlį“ yra brangi. Sandėliai yra ne guminiai ir tu, kaip gamintojas, nežinai, ar tu po to tą produktą parduosi.
– Ir už kiek parduosi.
– A. Izgorodinas: Taip. Tai kai pasibaigs ta avansinė gamyba, mūsų laukia nauja sulėtėjimo banga, kurią ves pramonė, kuri šiuo metu kaip ir veda tą ekonomikos ciklą į viršų ir, panašu, taip bus ir Lietuvoje.
– V. Janulevičius: Aš šitoje vietoje pritariu. Nesinori eiti į konkrečias detales ir įmones, bet taip ir yra dabar.
– Galite paminėti, jeigu tai nėra komercinės paslaptys.
– V. Janulevičius: Nėra prasmės minėti, bet tai yra mūsų nariai, o daugelis mūsų narių dabar iš tikrųjų gamina „į sandėlį“, nes nemano, kad tas konfliktas išsispręs greitai. Visi tikisi, aišku, ateityje uždirbti, būkime atviri – kad galės produkciją parduoti brangiau negu ji egzistuoja dabar, nes bendras infliacijos lygis kils.
– Įmonės žaliavų buvo nusipirkusios jau anksčiau, pasiruošusios?
– V. Janulevičius: Taip, anksčiau, o kai kas staiga pirko dabar tam, kad subalansuotų galimas netektis ateityje. Aišku, blogiausia bus, jeigu viskas labai stipriai atpigs ir tada reikės pardavinėti į minusą. Bet jeigu dar kartą pabrangs, tarkime, jeigu konfliktas užsitęs iki rudens ir mes matysime kokius 150, o gal ir 190 dolerių už barelį (…), tai be abejo, visos tos įmonės išloš, nes galės savo produkciją pardavinėti brangiau. Produkcija pakilo net nesulaukus paskutinės naftos frakcijos. Benzolas, iš kurio gaminami visi plastikai, pakilo iš karto, kai kilo nafta, nes visi nežinojo, kas bus toliau. Taip pat šiandien dienai putų polistirolas, kurio jau dabar trūksta visose mūsų statybų parduotuvėse ir statybininkai jo negauna, pakilo 60 proc. Visi PET'ai, visi plastikai – viskas pakilo 60 proc. Dar prieš savaitę buvo 50 proc., dabar – 60 proc. Ir, aišku, tie komponentai, kurie įeina į kitus gaminius, į automobilių pramonę, į statybas ir visa kita, jau automatiškai brangs. Čia nėra jokios abejonės.
– Koks galėtų būti šių produktų brangimo ilgalaikis poveikis?
– V. Janulevičius: Klausimas, kas bus toliau ir kada pasibaigs Hormuzo problema.
– Jeigu nafta staiga atpigtų, stotų bent ties 100 dolerių už barelį riba?
– V. Janulevičius: 100 USD/bbl riba šiandien dienai mums nėra labai geras rodiklis, nes mes įpratę prie 50–60 USD/bbl. Be abejonės, jeigu bus 100 ir laikysis, tai aš manau, didelių sukrėtimų nebus. Bet jeigu viskas užsitęs ir riba kils iki 160 arba, neduok Dieve, 190 dolerių, tai bus 4 kartai arba 3,5 karto daugiau nuo bazinės kainos, kurią mes matėme pastaruosius trejetą metų po karo pradžios Ukrainoje. Tada gali būti niuansų – reikės daugiau apyvartinių lėšų, reikės visų kitų dalykų, kad būtų galima išlaikyti darbo vietas. Mes matome, kad tų darbo vietų skaičius apdirbamojoje pramonėje mažėja. Tai, aišku, yra ne vien tik Hormuzo sąsiaurio problema. Yra ir kitų pridėtinių verčių, nes ateina naujos kartos įranga. Aišku, ne visuose sektoriuose.
Lietuvos pramoninkų konfederacija atstovauja 50 skirtingų sektorių asocijuotų struktūrų. Ne visiems blogai sekasi, bet kalbėti, kad visiems viskas yra gerai – tikrai negalima. Kas dirba su plastikais, dalinai galbūt ir su mediena, tai kai kam geriau sekasi, kai kam blogiau, bet eksportas... Pirmą kartą nuo 2022 metų mes kovo mėnesį turėjome gerą eksporto rodiklį, kuris viršijo 50 proc. punktų. Tai atspindi tą laikiną pakilimą ir Lietuvoje. Po 4 metų mes turime gerą rodiklį, bet aš manau, kad vasarą tas rodiklis, užsitęsus konfliktui, pradės labai sparčiai mažėti ir mes turėsime niuansų. Blogiausiu atveju, ką aš kalbėjau, bet nesinori tikėti, nors jau 3 proc. pasiekėme to, ko blogiausia tikėjomės, tai, kad galime netekti apie 10 proc. darbo jėgos, kuri susijusi su Lietuvos pramonininkų konfederacija. Tai yra 330 tūkst. darbuotojų. Blogiausia, kas gali būti kitą pavasarį – kad neteksime 30 tūkst. darbuotojų. Šiandien mes turime tik 3 proc. nuo viso to kiekio atleistų žmonių. Juos reikia perkvalifikuoti ir surasti, nes mes turime didžiulį disbalansą.
– Čia kalbama apie 9 tūkst. darbuotojų atleidimą, taip?
– V. Janulevičius: Jų yra dabar tiek.
– Aleksandrai, ką reiškia tas laikinas pagerėjimas?
– A. Izgorodinas: Kalbant apie darbuotojų skaičių pramonėje, apie darbo rinką, yra du silpni sektoriai, t.y. pramonė, kur darbuotojų skaičius jau krenta ir jis pradėjo kristi dar iki Irano krizės. Ir aš manau, kad tikėtina, jog vasara gali prasidėti didesniu skaičiumi atleidimų, kadangi vasarą bus pripildyti sandėliai ir gamintojams tiek darbuotojų kurį laiką tiesiog nebereikės. Kitas sektorius yra IT, kuris kenčia nuo dirbtinio intelekto integracijos. Tai šitie sektoriai iš tiesų atrodo pakankamai įdomiai ir manyčiau, kad pramonėje darbuotojų skaičiaus kritimas, tikėtina, dar nėra pasibaigęs ir gali tęstis kurį laiką.
Bet kitas aspektas, kurį labai svarbu sekti, yra pensijų reformos. Aš gal šiek tiek surizikuosiu, bet aš kol kas nebūčiau linkęs pervertinti to poveikio. Kodėl? Todėl, kad, kaip ir minėjau, kalbant apie išankstinius Lietuvos ekonomikos indikatorius, mes didžiausią kritimą matome būtent vartotojų segmente. Žmonės vis prasčiau vertina ekonomikos perspektyvas, vis prasčiau vertina savo finansų perspektyvas ir kas atrodo įdomiai – kad žmonės nėra linkę masiškai leisti pinigų stambiems pirkiniams. Tai mūsų modeliai, kuriuos mes turime dabar, kalbant apie vartojimą, rodo, kad gegužę ir birželį mes matysime maždaug 5–6 proc. metinį vartojimo augimą, kas šiek tiek viršys tą rezultatą, kuris buvo metų pradžioje, bet viršys nestipriai. Kadangi dėl krentančių lūkesčių, matyt, dalis žmonių neskubės leisti tų pinigų, ypatingai, jeigu, kaip ir Vidmantas sakė, dar mes matysime darbuotojų skaičiaus karpymą eksporto srityje. Pramonė, beje, čia labai svarbus aspektas, nes, imant privatų sektorių, pramonė yra didžiausias darbdavys. Jeigu krenta darbuotojų skaičius pramonėje, automatiškai kyla nedarbo lygis ir tai dar labiau skatina vartotojų lūkesčių kritimą. Pensijų reforma yra parašiutas, bet aš nemanau, kad pensijų reforma mums parodys stebuklingą rezultatą, kalbant apie vartojimo augimą šiais metais.
Kalbant apie Lietuvą, nelabai gąsdinčiau bedarbyste, nes mes turime disbalansą.
V. Janulevičius
– Ar teisingai suprantu, kad jeigu bus mažinamas darbuotojų skaičius, pirmasis rimtesnis smūgis galėtų ateiti rudenį?
– V. Janulevičius: Taip, mes irgi taip skaičiuojame. Yra tokie pirmieji požymiai, jei Hormuzo sąsiaurio problema tęsis iki kokio birželio–liepos mėnesio. Bet sakau, tas skausmo lygis iraniečiams yra visai kitoks. Mes turime suvokti tą kultūrą. Čia kitoks lygis. Rusai jau gali kentėti labai daug. Jau žinome, kaip kenčia dabar per karą visą, bet Iraniečiai turi dalį fanatizmo.
– Turbūt panašus atvejis, kaip ir Rusijos Federacijoje.
– V. Janulevičius: Aš manau, kad galima gretinti šituos dalykus. Ir jeigu tai užsitęs iki liepos mėnesio, aš manau, mes rudenį tikrai pajausime tuos minėtus dalykus, bet galimai, jeigu taip ir bus, vis tiek tos problemos iki kitų metų pavasario niekaip neišsispręs. O kalbant apie Lietuvą, nelabai gąsdinčiau bedarbyste, nes mes turime disbalansą. Vienas dalykas – mes turime 220 tūkst. užsieniečių, dirbančių pas mus, ir turime 150 tūkst. bedarbių. Tai aš manau, kad čia yra mūsų paslėpti rezervai. Akivaizdu, kad kažkas yra ne taip, kad daugiausia pusė iš tų 150 tūkstančių žmonių juda – jie suranda darbą, padirba, išeina. Bet pusė dažniausiai nejuda. Tai ar tikrai mes ne per dosnūs esame su išmokomis? Aišku, socialinė politika privalo būti tam, kam yra būtina. Čia nėra jokios abejonės, bet tada galbūt mes galėsime mažinti tų atvykusių skaičių tam, kad įdarbintume savus.
Ir, aišku, perkvalifikavimas. Darbuotojų mažėjimas kai kuriuose sektoriuose dar nėra įrengimų su dirbtiniu intelektu (DI) pasekmė, bet 3 sektoriuose iš Lietuvos pramonininkų konfederacijos jau yra nauji įrengimai su DI, tai galiu drąsiai teigti, kad nauji įrengimai produktyvumą didina dvigubai – telpa į tą pačią vietą, kuri yra toje pačioje gamykloje, žmonių skaičių sumažina 30 proc., lankstumas įrengimų unifikuotiems darbams padidėja 50 proc. Tai reiškia, kad mes galime gaminti individualizuotus gaminius su DI labai atskiram poreikiui. Mes, deja, Kinijos su masine gamyba, kuri skirta milijonams, nenugalėsime, bet ES viduje mes galime gaminti unifikuotus dalykus. Tai dirbtinis intelektas šitoje vietoje darys didžiulę revoliuciją. Tai yra ir gerai, ir blogai. Gerai tai, kad mes išliksime pramonine valstybe arba Europa gali išlikti pramoniniu regionu, gamindama kokybiška produkcija, skirtą būtent tam asmeniui (…). Tai čia yra mūsų kryptis ir čia dirbtinis intelektas kurs ateitį. Blogas dalykas, kad mums reikės perkvalifikuoti daugelį žmonių, nes jiems kartais poreikio ir nebus. Tam, aišku, mes turime rezervą. Mes turime tuos atvykusius, kurie yra ekonominiai migrantai. Mes galėtume daugiau, bet čia jau reikia valstybės įtraukties – ne dalinti pinigus, o skirti konkretiems dalykams.
– Gerasis ir blogasis scenarijus rudeniui. Aleksandrai, kaip jie atrodo?
– A. Izgorodinas: Jeigu energetika liks brangi 3 mėnesius, tai, kalbant apie patį svarbiausią rodiklį žmonėms – infliaciją, ji sieks 6 proc. Jeigu energetika liks brangi pusę metų, infliacija Lietuvoje sieks 9 proc. Ir pusė metų yra kritinis taškas, kai mes jau matysime tam tikras rizikas gyventojų perkamajai galiai. Mes galvojame, kad atlyginimai šiais metais padidės maždaug 7 proc., tai jeigu energetika bus brangi pusę metų – infliacija sieks 9 proc. Jeigu konfliktas užsitęs 9 mėnesius, infliacija paspartės iki 11 proc. Jeigu energetika pasaulyje liks brangi 12 mėnesių, infliacija Lietuvoje paspartėja iki 14 proc.
– Ir tai jau tikrų tikriausia krizė.
– A. Izgorodinas: Euro zonoje kritinis laikotarpis yra 9 mėnesiai. Jeigu energetika liks brangi 9 mėnesius, euro zonos ekonomika pradeda stagnuoti. O jeigu energetika liks brangi 12 mėnesių – euro zona panirs į nedidelę recesiją, bet, bet kokiu atveju, tai jau nebebus ekonomikos augimas. Šiuo atveju, labai svarbu sekti, ką ateityje darys Centrinis bankas. Ir čia irgi labai svarbi tema, nes Europos centrinis bankas dabar yra pastatytas į ypatingai sudėtingą situaciją, nes tarsi visi modeliai ir mes prognozuojame, kad infliacija vasarą kils į viršų ne tik Lietuvoje, bet ir euro zonoje. Iš kitos pusės, euro zonos ekonomikos ciklas šiuo metu yra neįtikėtinai silpnas ir jis toliau silpnės. Atlyginimų augimas euro zonoje šiuo metu jau siekia 2 proc. Tarkime, 2022 metų rudenį jis viršijo 5 proc. Tai čia yra dar vienas aspektas, kuris gali arba paskatinti sulėtėjimą, arba jo nepaskatinti, priklausomai nuo to, ką darys Europos centrinis bankas. Jeigu jis pradės agresyviai kelti palūkanas, jis dar labiau sulėtins ir taip lėtėjančią ekonomiką ir mūsų gali laukti kainų kritimas paslaugų sektoriuje dėl vartojimo lėtėjimo. Tai Europos centrinio banko veiksmai irgi turės labai didžiulės įtakos, kaip mes atrodysime rudenį. Rinka šiuo metu mano, kad trijų mėnesių EURIBOR metų gale sieks maždaug 2,5–2,8 proc. – tai yra tarp 2 ir 3 padidinimo. Aš asmeniškai manau, kad bus tiktai 1 ir mano tokia atsargi nuomonė, kad dėl ekonomikos ciklo problemų Europos centrinis bankas, tikėtina, nesugebės padidinti daugiau negu vieną kartą. Bet praktika parodys, kas bus teisus.
– Jeigu tas energetikos kainų augimas užtruktų, laikytųsi 6 mėnesius, gal tai būtų gera proga peržiūrėti mūsų socialinę politiką?
– A. Izgorodinas: Aš manau, kad fokusas turi būti ne socialinė politika, o pagalba įmonėms. Mes jau turime 2022 metų energetikos krizės „know–how“. Žinome, ko reikia verslui (…). Žinome, ką reikėtų daryti, kai energetika kyla ir su kokiais iššūkiais susiduria verslas, nes kritinis aspektas yra darbo vietų išsaugojimas tam, kad tų darbo vietų nekarpytų pagrindiniai sektoriai, kurie veža visą ekonomiką, t.y. pramonė, transportas, mažmeninė prekyba ir statyba – čia turi būti prioritetas. Socialinė politika yra svarbu, bet aš manau, kad iš dviejų didelių problemų didesnė problema yra, kaip padėti verslui.
– Viskas skamba logiškai, bet šiuo metu turime valdžią, kuri orientuota būtent į socialinę politiką.
– V. Janulevičius: Aš tikiuosi, kad visi supranta, kad socialinė gerovė ateina per ekonominę gerovę. Ir čia mes turime būtent tai, ką sako Aleksandras. Čia ne tai kad mes tempiame antklodę į savo pusę. Išsaugoti darbo vietas – esmė. Pavyzdžiui, tos pačios apyvartinės lėšos. Negaliu sakyti, kad nieko nedaroma, bet mano tie pasisakymai buvo skirti tam, kad atkreipčiau dėmesį į tai, kas gali būti.
– Taip, yra, pavyzdžiui, ILTE priemonės.
– V. Janulevičius: Tikiuosi, jos įsivažiuos, bet faktas, kad mes pirmieji iš ES kreipiamės dėl pirmųjų 100 mln. eurų. Tik palyginimui galiu pasakyti, kad 4,3 mlrd. buvo skirti pandemijai, ir juos mes, sakyčiau, tinkamai investavome. Mūsų ekonomika paaugo 37 proc. per patį sunkiausią periodą, o pramonė išlaikė savo stuburą. Tai dažnai iš galimos krizės galime išeiti ir laimėtojais. Pasaulio mes nelaimėsime, bet ES mes galime būti lyderiai. Bet kiekvienai galimai krizei reikia ruoštis – ne gąsdinti žmones, bet jeigu gerai pasiruošėme, jeigu išsaugosime darbo vietas, jeigu skirsime tinkamus investicinius projektus, galime išeiti laimėtojais. Investicijos yra esmė. Kalbant apie reinvestuojamo pelno paskatas, aplinkinės šalys – Latvija, Estija, Lenkija – turi visus instrumentus. Mes vieninteliai, kurie esame kaip saloje, kurie neturi to. Ką tai duoda? Tai duoda galimybę.
– Tam tikra apimtimi mes tai turime.
– V. Janulevičius: Turime tam tikra apimtimi, kuria naudojasi aukštosios technologijos ir biotechnologai. Jiems tas labai tinka. Bet paprastai pramonei dažnai yra per sudėtinga pildyti, užpildyti tas paraiškas ir dažnai jos yra atmetamos, nes neįrodai, kad tai yra „know–how“. Jeigu labai tiksliai apsibrėžiant, kad nebūtų sukelti tam tikri praradimai biudžetui, kurie yra skirti socialiniams dalykams, mes turime rodyti paskatas, kad Lietuvos verslas savo kapitalo neišvestų kitur, nes dabar vilionių, ypač iš kaimyninės šalies, vienos didelės, kuri nori įsisavinti visą RRF‘ą – labai daug. Yra ir dar kelios šalys iš Centrinės Europos, kurios nori paskubėti ir įsisavinti RRF‘ą. Siūlymai perkelti inovatyvią gynybos gamybą ateina kiekvieną dieną. Tai reikia tam tikrų paskatų, kad investuotų Lietuvoje ir išlaikytų tas darbo vietas arba sukurtų naujas su gynybos pramone. Ir tai absoliučiai realu, bet tam reikia tam tikrų įstatyminių pokyčių.
– Aleksandrai, kalbant apie tą didelę šalį šalia, kokia yra Lenkijos ekonomikos situacija?
– A. Izgorodinas: Tiesą sakant, labai geras klausimas, nes mūsų naujausi indeksai, kuriuos mes padarėme, Lenkiją priskiria prie santykinai rizikingesnių šalių, kalbant apie ekonomikos ciklo perspektyvas 3 mėnesiams į priekį, nes ekonomikos ciklas jau dabar nebekyla. Jis yra pasiekęs ilgalaikį vidurkį, bet trajektorija yra akivaizdžiai žemyn ir tas žemėjimas yra santykinai spartesnis negu Baltijos regione.
Kitas labai svarbus aspektas, kalbant apie Lenkiją, yra laikotarpis, kai jie bus priversti mažinti biudžeto išlaidas. Pastaruosius keletą metų Lenkijos biudžeto deficitas siekė maždaug 7–6 proc. nuo BVP. Tai yra dvigubai daugiau negu leidžia Mastrichto kriterijus. Tikėtina, kad šiais metais Lenkijos valstybės skola jau pasieks 60 proc. nuo BVP. Tai reiškia, kad ateityje Lenkijos valdžia turės eiti prie didesnės fiskalinės drausmės. Paprastai kalbant, kuo mažiau pinigų įdedi į ekonomiką, tuo lėčiau ta ekonomika auga. Bet ilgainiui aš visgi būčiau labai didelis optimistas dėl Lenkijos ekonomikos. Aš manau, kad trumpu laikotarpiu jie gali šiek tiek sulėtėti, bet ilgainiui Lenkija taps antra Vokietija ir labai rimtu ekonominiu, politiniu konkurentu vokiečiams. Jie tikrai bus vienas iš Europos ekonomikos flagmanų. Jie tikrai viską turi tam, kad šitą tikslą pasiektų, ir aš manau, kad jie tą ir pasieks.
– V. Janulevičius: Taip, jų investicijos į infrastruktūrą šiandieną yra labai geros. Jie jas toliau didina ir akivaizdu, kad tai yra pagrindai, pamatai, ant kurių jie toliau viską statys. Taip, šiandien dienai 60 proc. nuo BVP yra labai daug, bet aš abejoju, kad jie pradės karpyti savo biudžeto pajamas. Manau, kad jie eis Rumunijos keliu todėl, kad kitais metais vyks Lenkijos parlamento rinkimai. O žinant realią priešpriešą tarp institucijų viduje, aš manau, tos paskatos toliau leisti pinigus bus iš abiejų pusių. Aš manau, kad jie leis pinigus, kad arba viena, arba kita pusė – arba prezidento, arba Vyriausybės, Tusko pusė – laimėtų.
Mums, aš manau, tai, kad jie ginkluojasi, yra labai gerai, bet, aišku, yra ir tam tikras pavojus, kad didelė dauguma rimtų verslų persikels ten. Lenkija jau dabar pradeda vilioti pas save, vilioja rinka, vilioja subsidijos iš RRF, kurios ten duodamos irgi nemenkos. Ir kiekvieną dieną mūsų nariai, LPK nariai, gauna siūlymus investuoti į vieną arba į kitą laisvąją ekonominę zoną. Ir galimai daug kas gali gundytis. Dėl to noras yra kiek įmanoma kapitalą išlaikyti čia. O jeigu jis brangs? Vėlgi, tarp EURIBOR ir realaus vertybinių popierių išleidimo Londone skirtumas šiandien yra 4–5 kartai. Tai aš taip pat laikausi tos nuomonės, kad Europos centrinis bankas labai stipriai palūkanų nedidins, nes kitu atveju, jeigu dabar EURIBOR yra, pavyzdžiui, 2,5, o įmonės bond‘us ar obligacijas išleidinėja nuo 8 iki 11 proc., tai skirtumas – 4 kartai. Verslui išlaikyti tokius kapitalo kaštus yra labai sudėtinga (…). O mes esame treti nuo galo su prieiga prie kapitalo – būkime nors per vidurį, niekas neprašo daugiau. Ir tada, aš manau, mes dar labiau stiprinsime Lietuvos ekonomika ir Baltijos šalys judės į priekį.
– Ačiū už pokalbį.
