Šiemet sukanka 45 metai nuo pirmųjų programavimo uždavinių paskelbimo Lietuvos spaudoje ir Jaunųjų programuotojų mokyklos įkūrimo, o nuo sistemingo informatikos mokymo mokyklose pradžios praėjo 40 metų. Vienas kompiuterijos pirmeivių Lietuvoje, informatikos mokymo pradininkas ir vadovėlių autorius doc. dr. Gintautas Grigas, sausį šventęs 90-ąjį jubiliejų, neabejoja: jei studijas rinktųsi šiemet, stotų į informatiką ir gilintųsi į dirbtinį intelektą.
Žymaus informatiko ir pedagogo istorija rodo, kad technologinė pažanga prasideda ne nuo infrastruktūros, o nuo smalsumo, užsispyrimo ir noro būti naudingam.
G. Grigo parašyti vadovėliai, programavimo metodikos plėtojimas ir programinės įrangos pritaikymas lietuvių kalbai reikšmingai sustiprino programavimo dėstymą ir prisidėjo prie platesnės informatikos kultūros susiformavimo Lietuvoje.
Dar mokyklos laikais, šeštajame dešimtmetyje, Utenoje G. Grigas kartu su bičiuliais sukonstravo radiją, kad galėtų klausytis „Amerikos balso“.
„Buvau stiprus radijo mėgėjas, – prisimena informatikas. – Radijo aparatų beveik nebuvo, o tie, kurie buvo parduodami, turėjo specialiai susiaurintą vidurinių bangų diapazoną, prasidedantį ne nuo 200 m, o nuo 300 m, nes „Amerikos balsas“ transliavo 251 m banga. Radiją pasidarėme beveik iš nieko – iš rankų darbo detalių. Reikėjo dirbti ne pagal instrukciją, o pačiam sugalvoti.“
Netrukus vaikinai galėjo taisyti radijo imtuvus draugams ir kaimynams, kartais net sėkmingiau nei profesionalai: „Rasdavome ir gilesnių defektų, kurių meistrai nesugebėdavo pamatyti.“
Studijos ir pirmieji kompiuteriai
Įstoti į radijo specialybę tuomečiame Kauno politechnikos institute galimybių buvo mažai: radijas viliojo daugelį, o stojančiųjų, 1954 metais 12 klasių mokyklą pertvarkant į vienuolikmetę, susidarė dvigubas skaičius.
G. Grigas pasirinko Elektros stočių, tinklų ir sistemų programos inžinieriaus elektriko specialybę. Netrukus Kauno politechnikos institute atsirado nauja artimesnė programa – „Elektros prietaisai“, kurią ir baigė. Tačiau, mokslininko žodžiais, tikrasis lūžis įvyko penktame kurse: „Išgirdau, kad yra toks dalykas – kompiuteris. Lietuvoje jų dar nebuvo. Sudomino!“
Kompiuterių temą diplominiam darbui pasirinkęs G. Grigas Lietuvoje buvo tarp pirmeivių – nebuvo nei dėstytojų, nei ekspertų. Rašė pats, sudomino ir kitus, išsiprašė atlikti praktiką kompiuterių gamykloje Maskvoje, ten pirmą kartą iš arti pamatė kompiuterį – dviejų spintų dydžio įrenginį.
Ginantis darbą, recenzentas buvo pakviestas iš Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos, kur jau buvo porą darbuotojų, susipažinusių su kompiuteriais, o paskyrimą gavo į Specialųjį konstravimo biurą prie Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos.
Dvi spintos ir 2 000 lempų
Ką tik pastatyta Vilniaus kasos aparatų gamykla 1959 m. pakeitė kryptį ir tapo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla. Joje buvo įkurtas Skaičiavimo mašinų specialus konstravimo biuras. Tuo metu duomenys automatizuotoms sistemoms buvo pateikiami perfokortomis – kortelėmis, kuriose informacija buvo užrašoma išmušant skylutes. Jaunojo specialisto ir jo kolegų laukė negirdėta užduotis – pagerinti kompiuterį.
„Maskviečiai buvo nukopijavę nuo amerikiečių nedidelę skaičiavimo mašiną, norėjo ją modernizuoti. Skaičiavimo mašina turėjo apie 2 000 elektroninių lempų, lempos amžius – apie 1 000 valandų. Per dieną maždaug viena lempa išeina iš rikiuotės, – prisimena G. Grigas, – nuolat reikia ieškoti, kuri nusilpusi, ir ją pakeisti. Kompiuterio dienotvarkė būdavo tokia: dieną dirba darbą, o po darbo per naktį sėdi technikai, daro profilaktiką, kad kitą dieną kompiuteris gerai veiktų.“
Kompiuterį, kuris užėmė 25 kvadratinių metrų plotą, sudarė du įrenginiai – centrinis procesorius ir perforatorius.
Amerikietiškojo IBM 604 sovietinės kopijos EV80-3M lietuviškasis variantas buvo pažangesnis. „Tranzistoriai tada buvo dar tik užgimę, labai nepatikimi, o diodai buvo geri. Lempas, kurios atlikdavo jų funkciją, pakeitėme diodais. Lempų sumažėjo perpus, vadinasi, ir patikimumas turėjo padidėti dvigubai, – naujovę prisimena G. Grigas. – Bet mums atrodė – to neužtenka, pradėjome daryti kitą kompiuterį, visai be lempų.“
Lietuviškas atsakas – „Rūta“
Vietoj kompiuterio atnaujinimo lietuviai pasirinko ambicingesnį kelią – kurti naują kompiuterį.
1961–1962 m. G. Grigas vadovavo pirmojo lietuviško kompiuterio „Rūta“ projektui.
„Inžinierius Steponas Janušonis sugalvojo naudoti feritus, sagos dydžio. Kompiuterį, kurį buvome modernizavę, atidėjome į šalį. Darėme viską iš naujo. Tai smarkiai nepatiko užsakovams Maskvoje, – prisimena G. Grigas. – Prasidėjo trukdymai, mums siūlė kurti didelį skaičiuotuvą, kad tai būtų tik aritmetinis įrenginys, ne kompiuteris. Niekas netiko – tai mūsų kompiuterio atmintis jiems per maža, tai vėl kas. Ir lietuviškas vardas netiko.“
Tačiau vietinė valdyba, kuravusi skaičiavimo technikos ir matavimo prietaisų gamybą, projektą rėmė, darbai tęsėsi.
G. Grigas su šypsena prisimena, kai po poros metų darbo sėkmingai įvyko naujojo kompiuterio bandymai atvykus komisijai iš Maskvos.
„Šiek tiek ir pasimuliavome. Buvo formalus reikalavimas, kad prietaisai turi veikti temperatūrai esant nuo +5 iki +30 °C. Nekreipėme dėmesio – mūsų kompiuteris bus naudojamas kambaryje, ne lauke. Tačiau per bandymus pareikalauta, kad kompiuteris tenkintų formalius, jam nebūdingus reikalavimus. Buvo žiema, atidarėme langus, temperatūra nukrito gal iki +10 °C, apsirengę kailiniais pavaizdavome, kad labai šalta. Termometrą „nugaravusį“ buvome atsinešę – jis rodė mums naudingą žemesnę temperatūrą. Parodėme, kad ir šaltyje kompiuteris veikia.“
Netrukus Lietuvos specialistai buvo pakviesti į Maskvą dalyvauti ten sukonstruoto panašaus tipo kompiuterio bandymuose ir buvo rimčiausi oponentai. G. Grigo teigimu, „Rūta“ buvo eksportuojama į kitas socialistinio bloko šalis, o Maskvos analogas buvo naudojamas tik Rusijoje: „Mūsų kompiuteris buvo mažesnių galimybių, bet patikimesnis ir pigesnis. Taip mes juos pralenkėme.“
„Programavimo pradmenys“ – devintojo dešimtmečio bestseleris
Norėdamas tęsti mokslinę veiklą G. Grigas turėjo susirasti kompiuterių temą suprantantį disertacijos vadovą. Visoje Sovietų Sąjungoje septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje tai buvo sunkiai įmanoma. Net komandiruotė Taikomosios matematikos institute Maskvoje rezultatų nedavė, bet suteikė pažinčių, kurios pravertė ateityje.
Sužinojęs, kad kompiuteriais domisi mokslininkai, dirbantys mokslininkų miestelyje prie Novosibirsko, G. Grigas siekė gauti į ten disertacijos studijų siuntimą, bet negavo, nes Maskvoje išgirdo, kad mokslo tarybos, kuri reikalinga ginant disertaciją, Novosibirske dar nėra.
Atkaklus informatikas į mokslininkų miestelį nuvyko savarankiškai. „Išbandžiau –46 °C“, – prisimena G. Grigas. Atokiai nuo centro dirbantys mokslininkai buvo pažangesni ir laisvesni nei Maskvoje, bendravimas tęsėsi, novosibirskiečiai organizavo G. Grigo knygos „Programavimo pradmenys“ vertimą į rusų kalbą ir leidybą.
Knygos tiražas siekė ketvirtį milijono, ją skaitė visoje Sovietų Sąjungoje. „Mes tuo metu jau buvome pasidarę dideli“, – šypsosi G. Grigas.
Informatikas prisimena, kad išleidžiant dar kitų dviejų knygų vertimus su Rusijos leidyklomis reikėjo pakovoti už lietuvišką puslapį knygos atvarte. Viena leidykla siūlė neminėti fakto, kad knyga į rusų kalbą išversta iš lietuvių kalbos, ir pateikti esą G. Grigas ją pirmiausia parašęs rusiškai. „Tais laikais buvo norima sukurti įspūdį, kad viskas išrasta Rusijoje“, – prisimena autorius.
Jaunųjų programuotojų mokykla: ne naudoti, o programuoti
Siekis supažindinti Lietuvos moksleivius su kibernetika ir programavimu gimė aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. G. Grigo teigimu, pirmasis ją, grįžęs iš susitikimo profesinėje-techninėje mokykloje, pasiūlė akademikas prof. Laimutis Telksnys, lietuviškų rašto ženklų atpažinimo įrangos kūrėjas, vėliau – interneto plėtros Lietuvoje pradininkas.
„Jis man tokią idėją pasakė: „Būtų gerai, kad tie jauni vyrai, užuot gėrę, pasimokytų ko nors ir užsiimtų naudinga veikla.“ Galvojau, ką jiems pasiūlyti. Gal uždavinių? Pavyzdžiui, faktorialą [visų natūraliųjų skaičių nuo n iki 1 sandauga – LRT.lt]. Ne suskaičiuoti jį – tą visi moka, bet suprogramuoti – rasti tokį didžiausią skaičių, kurio faktorialas dar telpa į kompiuterio ląstelę. Tai uždavinys, kurį sprendžiant reikia galvoti „iš kitos pusės“, – pasakojo G. Grigas.
Jaunųjų programuotojų mokykla gimė iš paprastos, bet pažangios ir radikalios minties: reikia mokyti žmones ne naudotis kompiuteriais, kurių tuo metu jie ir neturėjo, o kurti programas. Šiandien sakytume – būti technologijų kūrėjais ir valdytojais. Tuo metu ne tik Lietuvoje, bet ir kitur Sovietų Sąjungoje informatika mokyklose dar nebuvo sistemingai dėstoma.
1976 m. prasidėję svarstymai apie poreikį mokiniams duoti įdomesnių uždavinių, kuriems spręsti reikėtų kompiuterio, virto plačia diskusija apie neakivaizdinę programavimo mokyklą. Kursas turėjo susidėti iš dviejų dalių – algoritmavimo pagrindų ir programavimo kalbos.
Iniciatyvinėje grupėje 1977 m. dalyvavo tuomečio Matematikos ir kibernetikos instituto (dabar Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų institutas), Vilniaus universiteto, Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas, KTU) ir Vilniaus inžinerinės statybos instituto (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas, VGTU) atstovai.
Užvirė ginčai
Diskusijos dėl mokymo metodų kuriant Jaunųjų programuotojų mokyklą buvo intensyvios.
G. Grigas prisimena, kaip aštuntajame dešimtmetyje įprastas metodas – pradėti nuo blokinių schemų – buvo atmestas. Vietoje jo pasirinktas G. Grigo siūlymas mokyti iš karto rašyti programos tekstą. Išsiskyrus nuomonėms, išsiskyrė ir iniciatyvinės grupės informatikai – dalis jų pasitraukė iš Jaunųjų programuotojų mokyklos kūrimo projekto.
Ginčų kilo ir dėl programavimo kalbos. Pirmuosius uždavinius informatikas prisimena parengęs tuo metu populiariausia PL/1 kalba, kurią 1964 m. sukūrė kompanija IBM. Tačiau pamatęs, kad nors programavimui PL/1 yra tinkama, išaiškinti ją moksleiviams sudėtinga, G. Grigas užduotis pradėjo rašyti iš naujo, pasirinkęs Paskalio kalbą. Lietuvoje, kaip ir kitur Sovietų Sąjungoje, ji tuo metu buvo nežinoma – nebuvo nei šios kalbos transliatoriaus, skirto tuo metu Lietuvoje paplitusioms rusiškoms operacinėms sistemoms, nei metodinės literatūros.
Paskalio kalbą, pavadintą prancūzų matematiko Blaise Pascalio vardu, 1970 m. sukūrė šveicarų kompiuterių mokslininkas Niklausas Wirthas. Jis parengė ir supaprastintą mokymui skirtą Paskalio kalbos variantą.
Su N. Wirthu susirašinėdamas, G. Grigas padarė Paskalio lietuvišką versiją. „Tai buvo mokyklinė versija, ne visas Paskalis. Gavome ją tiesiai iš N. Wirtho, pasiūlėme pridėti daugiau ir įmantresnių duomenų tipų. N. Wirthas tam pritarė. Palaikėme ryšius“, –
prisimena informatikas.
G. Grigo kartu su kolegomis – pirmiausia su Alma Petrauskiene (Baliūnaite) ir Valentina Dagiene (Piekaite) – sukurtas Paskalio poaibio transliatorius, skirtas pradedantiems programuotojams mokyti, leido Jaunųjų programuotojų mokyklos dalyviams rašyti, tikrinti ir vykdyti programas tarptautiniu mastu pripažinta kalba, nepaisant riboto priėjimo prie Vakarų programinės įrangos.
G. Grigo pasirinkimas buvo teisingas – Paskalis tapo svarbiu programavimo įrankiu ir paklojo struktūrinio programavimo pagrindus. Bandomasis neakivaizdinis programavimo mokymas 10 Lietuvos mokyklų pradėtas 1980 m., o 1981 m. sausio 27 d. pradėjo veikti Jaunųjų programuotojų mokykla.
Programavimo kalba – kaip mąstymo forma
Tuo metu gausiu tiražu leistame laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ pasirodė pirmieji uždaviniai. Redakcija uždavinių iš pradžių spausdinti nenorėjo ir nesitikėjo tokios sėkmės – šimtų laiškų, kurie plūdo iš visos Lietuvos. Dalyvių skaičius siekė tūkstančius.
Nors Jaunųjų programuotojų mokykla buvo skirta moksleiviams, G. Grigas sako žinojęs, kad kartais uždavinius spręsdavo ir suaugusieji, kai kurie pasirašydami savo vaikų vardais.
Nuo pat pradžių Jaunųjų programuotojų mokykla siekė mokyti mąstyti. Uždavinius kūrusio informatikos mokymo pradininko tikslas buvo ugdyti loginį mąstymą, išradingumą, tikslų uždavinių sprendimą, formuoti programavimo stilių, kuris aiškus ir suprantamas ne tik mašinoms, bet ir žmonėms. Mokinio darbo rezultatas – programos tekstas, ne kompiuterio išspausdinti programos rezultatai.
Du dešimtmečius gyvavusios Jaunųjų programuotojų mokyklos istorijos etapai atspindi technologijų pažangą ir švietimo kaitą Lietuvoje. 1981 m. pirmą kartą per laikraštį supažindinus moksleivius su programavimu, 1986 m. prasidėjo informatikos integracija vidurinėje mokykloje. 1986–1987 m. per Lietuvos televiziją transliuotos mokomosios informatikos laidos. Jaunųjų programuotojų mokykla prisitaikė – orientavosi į sėkmingiausiųjų atranką ir sudėtingesnes užduotis. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Jaunųjų programuotojų mokykla prisidėjo prie programų ir vadovėlių atnaujinimo, darė įtaką nacionalinėms informatikos olimpiadoms.
Sėkmės paslaptis
Paklaustas, kaip nedidelė okupuota šalis, kur pokariu į aukštąsias mokyklas stojo sunkiomis sąlygomis augę jauni žmonės, galėjo tapti informatikos lydere, lenkiančia daug didesnius išteklius ir galią turintį sovietinės imperijos centrą, G. Grigas sako, kad atsakymas slypi klausime – „koks mano tikslas?“.
Informatikas įsitikinęs, kad tokia pasaulėjauta susiformavusi dar vaikystėje, padedant tėvams ūkyje ir nuo mažumės savarankiškai dirbant jo atsakomybei pavestus darbus. „Mano tikslas visada buvo padaryti ką nors naudingo. Vėliau gyvenime rinkausi darbus ne ten, kur alga didesnė, o kur įdomiau ir naudingiau. Du kartus sąmoningai perėjau į pareigas su žemesniu atlyginimu – ten jaučiausi reikalingesnis.“
Įprotį ne tik savarankiškai galvoti, bet ir nuolatos domėtis, tyrinėti, studijuoti G. Grigas sako perėmęs iš tėvo. Iki šiol prisimena, kaip dar besimokydamas pradinėje mokykloje laikraštyje pamatė skelbimą apie knygą „Pėdsakai akmenyje“ iš serijos „Pažinkime visatą“, pasakojančią apie gyvybės žemėje atsiradimą. „Susidomėjau, ir tėvas susidomėjo – reikia mums tos knygos. Utenos knygyne jos nebuvo. Tai pirmas prisiminimas, kai ne tėvas mane ko nors moko, bet mes abu domimės kartu.“
Taip atsirado ir susidomėjimas kompiuteriais: „Todėl, kad jaučiau, kad šitas naujas dalykas bus naudingas.“
Vienu iš savo mokytojų G. Grigas vadina akademiką L. Telksnį: „Jis man buvo ne specialybės, bet požiūrio mokytojas. Rašydamas apie dirbtinį intelektą ir kitus dalykus, visada prašydavo peržiūrėti ir kritikuoti, sakyti pasiūlymus. Sakydavo – nesvarbu, ar jie bus kvaili, ar kritika neteisinga, jam svarbu žinoti.“
Geru žodžiu informatikas mini Matematikos ir kibernetikos instituto (dabar Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų institutas) direktorius – prof. Vytautą Statulevičių ir prof. Mifodijų Sapagovą, pasitikėjusius juo: „Jie nenurodydavo, ką turiu daryti, bet pritardavo mano veiklai ir padėdavo įgyvendinti.“
Institute įkurtam Sisteminio programavimo sektoriui, vėliau tapusiam Programavimo metodologijos skyriumi, vadovavęs G. Grigas jau tais laikais sudarydavo sąlygas darbuotojams dirbti nuotoliniu būdu, susirenkant institute kartą per savaitę. Priežastis – darbo efektyvumas. „Esu parašęs daugiau nei 20 knygų, faktiškai visas – namie. Ir uždavinius ten kurdavau“, – sako informatikas.
Technologijos prasideda nuo žmogaus ir klausimo
G. Grigo pasakojimas leidžia pamatyti informatikos raidą Lietuvoje ne kaip planuotą sistemą, o kaip gyvą ir save auginantį entuziastų, idėjų ir objektų tinklą, kuriame technologijų plėtra prasideda ne nuo įrankių, o nuo žmogaus ir klausimo – kas šiuo metu būtų visiems naudingiausia? Nuo savadarbių radijo imtuvų iki eksportuojamų kompiuterių, nuo laikraštyje spausdintų uždavinių iki programavimo mokyklos – tai istorija apie iniciatyvą, kuri nepriklausė nuo infrastruktūros, bet kūrė ją.
Savo darbo kabinete G. Grigas išlieka informatikos pasaulio centre. Skamba telefonas – prof. habil. dr. Valentina Dagienė dalijasi įspūdžiais iš moksleivių olimpiados. Kita kolegė konsultuojasi dėl rašomo mokslinio straipsnio. Paklaustas, kokias studijas rinktųsi dabar, jei būtų abiturientas, G. Grigas neabejoja – tik informatiką. Vis užmeta akį į universiteto programas – ar informatikai gauna pakankamai programavimo įgūdžių. Svarstymai, ar studijos reikalingos laikais, kai programuoti gali robotai-agentai, G. Grigui kelia šypseną: „Manote, kad gerų programuotojų nereikės? Negi skaičiuotuvai išstūmė finansininkus ar matematikus?“
Rašydamas tekstus spaudai, G. Grigas kartais pasitelkia dirbtinį intelektą – patikrina, kaip smarkiai šis gali suklysti. Jei studijuotų šiandien, tikriausiai gilintųsi į dirbtinio intelekto kūrimą ir naudojimą, ir – kaip ir studijų laikais – būtų tarp pirmeivių.
„Taip ir būtų“, – linksmai patvirtina informatikas. Dabar jo planuose – autobiografinė knyga, į kurią žada įtraukti mažai kam žinomų nuotykių iš informatikos aušros Lietuvoje.
„O apie dirbtinį intelektą turiu fantastinės novelės idėją!“
Ar jos pabaiga gera?
„Taip, – G. Grigas reikšmingai mirkteli. – Kai kuriems.“
