Sociologė apie užslėptą nepasitenkinimą Rusijoje: „Žmonės nebegali tylėti“

„Tai nėra liberalizmo ar žmogaus teisių kalba. Žmonės sako: „mums užkemšama burna“, „mus smaugia cenzūra“, „nenorime gyventi įtampoje“, – pažymi sociologė, „NEST Centre“ ekspertė Ela Panejach. 

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.

Pasak jos, Rusijoje palaipsniui formuojasi nauja socialinė aplinka – ilgą laiką save apolitiškais laikę žmonės pradeda atvirai reikšti nepasitenkinimą tuo, kas vyksta. Diskusijos kilo dėl buvusios gimnastės, olimpinės čempionės Margaritos Mamun antikarinio pareiškimo, tačiau, kaip teigia E. Panejach, tai tik vienas iš gilesnių pokyčių visuomenėje simptomų.

Interviu LRT.lt ji papasakojo apie naująją Rusijos visuomenės „apolitiškąją klasę“, apie paslėptą nepasitenkinimą karu ir apie tai, kodėl net atsargūs žvaigždžių pasisakymai prieš karą šiandien Rusijoje sulaukia tokio didelio atgarsio.

– Kalbant apie protestų nuotaikas Rusijoje, ar neatrodo keistas olimpinės čempionės M. Mamun antikarinis pareiškimas? Ypač turint omenyje, kad ji gyvena Maskvoje. Ir ar šiuo metu tokie pareiškimai apskritai skamba dažnai ir garsiai?

– Šiuo metu tokių pareiškimų girdime daug. Svarbu ne tai, kad jų padaugėjo, o tai, kad jie „plinta kaip virusas“: žmonės į juos reaguoja, dalijasi jais ir nebijo su tuo susijusių rizikų.

Žinoma, visi panašaus pobūdžio pasisakymai yra skirtingi, tačiau juos sieja kažkas bendro. Visų pirma – asmeninės laisvės trūkumo ir spaudimo asmeniniame gyvenime jausmas, kurį žmonės pradeda atvirai reikšti.

Gimnastė pasakė, kad ji nepalaiko karo ir norėtų, kad karas baigtųsi. Vieni tai sako atvirai, kiti – ne. Be to, pastebima ir kita tendencija: žmones pirmiausia pradeda jaudinti tai, kad politinė situacija šalyje veikia jų kasdienį gyvenimą.

– Ar tai reiškia, kad galima kalbėti apie rimtas ekonomines problemas, interneto ribojimą ir pan.?

– Aš pirmą vietą skirčiau ryšio sutrikimams ir apskritai infrastruktūros problemoms – plačiąja prasme. Tai tiesiog griauna kasdienį šiuolaikinio miestiečio gyvenimą. Ne tik profesoriaus, bet ir paprasto žmogaus.

Pavyzdžiui, manikiūro meistrė reklamuoja savo paslaugas instagrame ir ten pat žiūri vaizdo įrašus apie naujas technikas. Šiuolaikinės miesto profesijos yra neatsiejamos nuo nuolatinio mokymosi, informacijos mainų, telefono ir interneto. Mes griebiame telefoną kas dvidešimt minučių, ir toli gražu ne visada pramogai. Žmonėms tikrai labai daug dalykų reikia gyvenimui ir darbui.

Antroje vietoje įvardyčiau konservatyvios ir patriarchalinės valstybinės ideologijos spaudimą – net ne militarizmą kaip tokį. Spaudimas prieš abortus, apskritai biopolitika, ankstyvo gimdymo kaip normos primetimas visuomenei, kuri, atvirkščiai, yra įpratusi sąmoningai žiūrėti į šeimos kūrimą, siekti išsilavinimo, planuoti gyvenimą, ir tai net nereiškia sąmoningos bevaikystės (angl. child-free).

Ir čia staiga, kaip kažkas pasakė viename iš vaizdo įrašų, „į mokyklą ateina vyras su suknele ir pradeda aiškinti mergaitėms, kad jos negali dėvėti kelnių“.

– Kiek tokie žinomų žmonių siunčiami signalai yra svarbūs Rusijos visuomenei?

– Ne visai visuomenei. Yra didelė gyventojų grupė, kuri iš esmės lieka apolitiška, tačiau pastaruoju metu ji kasdieniame gyvenime ėmė jausti tiesioginį naujų draudimų ir apribojimų poveikį. Ir šie žmonės jau nebegali tylėti.

Tai didelė miesto gyventojų dalis, nesusijusi su stambiomis hierarchinėmis organizacijomis. Mes net nepastebėjome, kaip „vidutinis rusas“ skilo į dvi grupes.

Yra sąlyginė „senoji vidurinė klasė“ – pavyzdžiui, kvalifikuotas darbininkas ar slaugytoja valstybinėje poliklinikoje. Tačiau yra ir kita grupė – žmonės, kurie nedirba didelėse hierarchinėse struktūrose, nėra pririšti prie darbo vietos, dažnai dirba paslaugų srityje: pardavėjai mobiliojo ryšio salonuose, baldų parduotuvių darbuotojai, grožio salonų meistrai: kirpėjai, manikiūrininkės. Vieni turi aukštąjį išsilavinimą, kiti – ne, bet visi turi profesiją, reikalaujančią nuolatinio kvalifikacijos kėlimo.

Jiems nuolat tenka mokytis įvairių naujovių. Jei dirbi mobiliojo ryšio salone, kas porą savaičių turi susipažinti su nauju įrenginiu, kad galėtum paaiškinti jo veikimą pirkėjams.

Šie žmonės yra pakankamai mobilūs, lengvai keičia darbą, juos sunku kontroliuoti per darbdavį. Jie yra jaunesni, greičiausiai neturi vaikų. Juos sunku kontroliuoti per mokyklą, per darbą ar taikant administracinį spaudimą.

Be to, šiuo metu Rusijoje nedarbo lygis yra artimas nuliui, darbo jėgos netgi trūksta, todėl pakeisti darbą nėra sunku. Šie žmonės dažniausiai nebalsuoja – jie yra jaunesni už tradicinį elektoratą ir nepriklauso organizacijoms, kurios galėtų juos „priversti“ eiti balsuoti.

Jie ir toliau save vadina apolitiškais – ir būtent šių žmonių požiūris į Vladimirą Putiną, kaip rodo tyrimai, keičiasi į neigiamą pusę. Tai labai svarbus reiškinys.

– Ar šis „tylus pasipriešinimas“, nepritarimas, tam tikras protestas gali peraugti į kažką rimtesnio? Ar jie gali ateiti balsuoti, ar gali išeiti į gatves? Koks bus tolesnis jų elgesio modelis?

– Kol kas tai tik nepasitenkinimas. Sunku būtų jį pavadinti pasipriešinimu. Šis nepasitenkinimas pasireiškia tuo, kad žmonės įsiklauso į jų nuotaikas atspindinčius viešus asmenis.

Jie turi savų dievaičių – reperių, grožio tinklaraštininkių, o Viktorija Bonia yra šio reiškinio simbolis. Matyt, jie klausosi ir tos gimnastės.

Kitaip tariant, tai yra socialinė grupė, turinti savitų interesų, kurie tik dabar pradeda ryškėti. Kol kas šiuose „masiškai plintančiuose“ vaizdo įrašuose ar diskusijose nemačiau nė vieno atvejo, kai kas nors tiesiai šviesiai pasakytų: „Žmonės, eikime balsuoti.“ Rudenį artėja parlamento rinkimai, bet kol kas niekas apie tai nekalba.

Niekas nesako: „Išreikškime savo poziciją bent jau ateidami į rinkimus ir balsuodami – už bet ką, prieš ką nors, už „Naujuosius žmones“, už bet ką, bet prieš „Vieningąją Rusiją“. Tačiau kol kas nematau, kad tai reikštųsi per rinkėjų elgseną. Nors, atrodo, „Naujųjų žmonių“ reitingai pavasarį šiek tiek pakilo šios nepasitenkinimo atmosferos fone.

– Kai V. Bonia išplatino vaizdo įrašą, kuriame kreipėsi į valdžios institucijas, prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas sureagavo gana rimtai ir pasakė, kad prie šių klausimų „dirbama“. Ar iš tikrųjų nepasitenkinimas pasiekia valdžią ir ar į jį reaguojama?

– Dabar jau pasiekia, nes ši grupė yra pakankamai didelė, kad jos nepasitenkinimas atsispindėtų oficialiuose reitinguose, nors ir nedideliu procentiniu skirtumu. Tačiau reitingai krinta: tiek V. Putino, tiek „Vieningosios Rusijos“, tiek kitų. Pavyzdžiui, remiantis ganėtinai valdžiai palankios valstybinės visuomenės nuomonės tyrimo agentūros VCIOM duomenimis, „Naujieji žmonės“ per tris mėnesius pakilo keliais procentais. Vadinasi, nepasitenkinimas reiškiasi ir tokiu būdu ir yra fiksuojamas sistemos. Be to, esu įsitikinusi, kad valdžia atidžiai stebi internetą ir mato, kaip žmonės reaguoja.

Kartais sakoma: „Visa tai inicijavo prezidento administracija, norėdama pažiūrėti, kas nutiks.“ Tačiau kas realybėje gali „inicijuoti“ milijonų žmonių reakciją? Manau, kad čia labiau matomas beveik virusinis informacijos plitimo efektas.

Taip, valdžia gali paprašyti ko nors ką nors pasakyti, bet ji negali priversti dešimčių milijonų žmonių vienodai reaguoti ir dalintis šiuo pranešimu. Tai jau yra gyva socialinė dinamika.

Ir štai ši didelė grupė palaipsniui – per viešus savo atstovus – pradeda kurti savitą kalbą, leidžiančią kalbėti apie savo problemas. Tai nėra nei liberalizmo, nei žmogaus teisių kalba. Nors pavieniai žmonės, pavyzdžiui, gimnastė, gali vartoti tokius žodžius kaip „žodžio laisvė“.

Tačiau dauguma šią problemą formuluoja kiek kitaip: „mums užkemšama burna“, „mus smaugia cenzūra“, „mus bando įbauginti“, „nenorime gyventi įtampoje“. Kaip sociologė galiu pasakyti: Rusijoje šiuo metu iš tiesų didėja nerimo ir depresijos lygis. Ir šis fonas yra svarbus.

Tai nėra „sugniuždyta“ grupė, ne tie žmonės, kuriuos jau visiškai įbaugino. Jie turi savų lyderių, ir šie lyderiai kol kas nėra persekiojami. Interesai yra pasiskirstę, persipina, bet nėra vienodi. Nėra vienos Aleksejaus Navalno ar Alos Pugačiovos lygio figūros, kuri galėtų tapti konsolidacijos centru. Tokių figūrų yra daug, bet jos yra išsibarsčiusios, turi skirtingas auditorijas.

Kol kas nėra jokio susitelkimo taško – nei organizacinio, nei politinio. Todėl spaudimas ir bandymai įbauginti bus ilgalaikiai ir pakankamai sudėtingi.

– Pakalbėkime apie reitingus. Neseniai valstybinė visuomenės nuomonės tyrimo agentūra VCIOM paskelbė, kad V. Putino reitingas smuko. Paskui pasirodė pranešimas, kad buvo pakeista apklausos metodika: vietoj telefoninių interviu pradėta eiti į namus – „skambinti į duris“, jei taip galima pasakyti, akivaizdžiai siekiant užmegzti glaudesnį kontaktą su respondentais. Ir rezultatas – reitingas, kaip rodo paskelbti duomenys, pakilo. Ką tai reiškia?

– Tai rodo du dalykus. Pirma, kad VCIOM nepaišo reitingų iš galvos – jie tikrai atlieka apklausas ir skelbia rezultatus. O, norėdami pakeisti tendencijas, turėjo pakeisti tyrimo metodiką.

Svarbu tai, kad šiuo atveju kalbama ne apie duomenų klastojimą, o apie manipuliacijas matavimo instrumentais. Kiek žinau, tam prireikė net kelių savaičių pertraukos – kad būtų pertvarkytas pats informacijos rinkimo procesas.

Antra, ką jie darys toliau? Metodikos pakeitimas duoda vienkartinį efektą. Galima vieną kartą „pakelti“ arba „nuleisti“ rodiklius, bet vėliau prasideda nauja dinamika, ir ji jau priklausys nuo imties kokybės ir respondentų nuoširdumo lygio.

O atliekant apklausas namuose nuoširdumas paprastai yra mažesnis – ne todėl, kad žmonės kitokie, o todėl, kad pasikeitė bendravimo su jais būdas. Be to, tyrime dalyvauja tik tie, kurie atidarė duris, o tai jau yra tam tikra socialinė grupė.

Net jei formaliai imtis išlieka ta pati, iš tikrųjų dažniau apklausiami didesniu lojalumu ar kitokiu kasdienio gyvenimo ritmu pasižymintys žmonės. Žmogus, kuris dieną sėdi namuose, ir žmogus, kuris dirba smulkiajame versle ir nuolat būna kelyje, – tai skirtingi pasauliai, skirtingas požiūris į valdžią ir skirtingi lūkesčiai jos atžvilgiu.

Todėl apklausos einant iš buto į butą iš tiesų vidutiniškai duoda „palankesnius“ rezultatus. Tačiau tai nereiškia, kad jose visiškai neatsispindi pokyčiai, jei jie yra tęstiniai.

– Vis dėlto, kalbant apie reitingus, ar valdžia apskritai jais domisi? Ar jie turi įtakos politikai, įskaitant karą Ukrainoje?

– Man atrodo, kad visą laiką matėme, jog prezidento administracija atidžiai reaguoja į reitingų pokyčius. Be to, ne tik į savo, bet ir, pavyzdžiui, į gubernatorių reitingų pokyčius. Buvo laikotarpių, kai juos neramino tai, kad regioniniai reitingai augo sparčiau nei federaliniai, ir jie bandė į tai kažkaip reaguoti.

Kitaip tariant, jie reaguoja į sociologinius tyrimus, suprasdami, kad tai yra vienas iš paskutiniųjų likusių grįžtamojo ryšio kanalų.

Tačiau būtent dėl to atsiranda ir priešingas efektas – pagunda šį kanalą „pataisyti“. Viena vertus, norisi suvokti tikrąją padėtį. Kita vertus, jei valdžios veiksmingumas matuojamas reitingais, kyla noras, kad jie atrodytų geriau. Ir palaipsniui tai veda prie pačių grįžtamojo ryšio priemonių sunaikinimo – taip, kaip anksčiau buvo susilpninti rinkimai ir žiniasklaida.

– Pereikime prie platesnio klausimo, kuris šiuo metu rūpi daugeliui: galimų karo Ukrainoje pabaigos scenarijų. Kokius karo pabaigos scenarijus matote? Tyrimuose, įskaitant ir jūsiškį, buvo minimi įvairūs modeliai: „vokiškas“, „austriškas“, „afganistanietiškas“, netgi katastrofiškas. Kaip viskas atrodo dabar?

– Kalbant Rusijos visuomenės požiūriu, mano nuomone, jei Kremliaus vadovai yra sveiko proto, jie turėtų bijoti karo pabaigos. Ši rizika yra susijusi su trimis galimais karo padariniais.

Pirma – karo veteranų sugrįžimas. Tai žmonės, kurie įgijo saviorganizacijos patirties smurto sąlygomis. Ir aš kalbu ne tik apie potrauminį sindromą, kaip įprastai sakoma. Kalbu apie kitą dalyką – apie horizontalios saviorganizacijos, logistikos ir kolektyvinių veiksmų įgūdžius, kai nėra įprastų institucijų.

Ši patirtis apima lėšų rinkimą, padalinių aprūpinimą, tiekimą, savanorių tinklus ir bendradarbiavimą su įvairiomis grupėmis. Ir šis socialinis kapitalas gali būti perkeltas į civilinį gyvenimą.

Todėl grįžusieji gali būti kur kas labiau linkę savarankiškai organizuotis smurtui taikos metu, nei tai paprastai būna po karų.

Antras dalykas – ekonominis ir socialinis konfliktas. Manau, kad daugelis karių grįš nepatenkinti, nes labiausiai iš karo pelnosi ne kariaujantys, o tie, kurie dirba karui.

Kalbu ne tik apie kažkokius mitinius turtuolius, kurie praturtėja iš karinių užsakymų. Tai ir paprasti žmonės, dirbantys karo pramonėje: per pirmuosius karo metus jų atlyginimai pastebimai išaugo, jų specialybės tapo paklausios, todėl darbdaviai priversti juos išlaikyti – ypač esant beveik nuliniam nedarbo lygiui.

Šie žmonės nebuvo patyrę tokio gyvenimo. Jie pajuto ne tik augančią gerovę, bet ir savo svarbą. Daugelis pirmą kartą tapo pagrindiniais šeimos maitintojais, kur anksčiau šį vaidmenį, pavyzdžiui, atlikdavo žmona.

Ir štai iš fronto sugrįžę kariai pamatys šiuos pasiturinčius kaimynus, kurie visą tą laiką būdami užnugaryje sugebėjo pagerinti savo padėtį. Taip, kariai šiandien gauna didelius pinigus, bet didžiąją dalį jų išleidžia karui arba tiesiog padeda į banką, nes daugiau nėra ką su jais daryti. Ir čia kyla potencialus konfliktas tarp „karių“ ir „civilių“.

Yra ir trečia problema. Per šiuos metus šalyje susiformavo aktyvi karą remianti pilietinė bendruomenė – savanoriai, kurie aprūpina frontą, užmezga tiesioginius ryšius su kariniais daliniais, padeda konkretiems žmonėms, susiranda draugų ir pažįstamų tarp kariškių. Tai jau nebe abstrakti parama, o gyvi žmogiškieji santykiai, susiformavę per nuolatinį bendravimą.

Todėl ši bendruomenė vis dažniau piktinasi Rusijos kariuomenei būdingu neatsakingu elgesiu su savo karių gyvybėmis. Pasibaigus karui šie žmonės neišvengiamai užduos klausimą, koks buvo visų šių aukų tikslas, jeigu valdžia nesugebės jiems pademonstruoti tikrai įspūdingos ir akivaizdžios pergalės.

Tačiau tai padaryti bus sunku. Viena vertus, šie žmonės patys viešai formuoja darbotvarkę savo auditorijai, kita vertus – jie jau penktus metus kasdien stebi karo veiksmų eigą ir jų akyse, vadinasi, ir jų auditorijos akyse pateikti lygiąsias kaip pergalę bus nepaprastai sunku.

O kol kas toje „naujojoje vidurinėje klasėje“, kurią sudaro didelė dalis paprastų miesto gyventojų, toliau auga nepasitenkinimas.

– Jūsų straipsniuose buvo minimi ir radikalesni scenarijai, pavyzdžiui, revoliucinis arba visiško kriminalizavimosi scenarijus. Kiek jie tikėtini?

– Mano nuomone, revoliucija yra labai mažai tikėtina. Mes įvertinome jos tikimybę kaip labai menką – tam Kremlius turėtų labai pasistengti.

Tam reikia labai specifinių sąlygų, kurios savaime nesusidaro. Šį scenarijų nebūtų lengva įgyvendinti ar išprovokuoti iš išorės.

– Tačiau vis pasigirsta pamąstymų, kad Rusijos visuomenė yra „kantri“ ir sugeba ištverti ilgalaikius nepriteklius. Apie tai neseniai viename iš savo interviu kalbėjo ekonomistas Igoris Lipsicas. Ar jūs su tuo sutinkate?

– Visuomenė tikrai turi pakankamai kantrybės. Tačiau pagrindinis klausimas, ką žmonės apskritai gali daryti dabartinėje situacijoje. Tik pasitelkti kantrybę. Jei pažvelgtume į jėgos struktūrų ir gyventojų santykį, Rusijoje jis yra maždaug toks pats kaip Irane. Ten – apie du milijonai jėgos struktūrų atstovų ir 90 milijonų gyventojų. Rusijoje, priklausomai nuo skaičiavimo metodikos, – nuo trijų iki keturių milijonų žmonių jėgos struktūrose ir maždaug 140 milijonų gyventojų.

Tokioje situacijoje labai sunku įsivaizduoti scenarijų, pagal kurį valdžiai pritrūktų išteklių siekiant išlaikyti kontrolę. Mano nuomone, šiuo metu rimtą krizę galėtų sukelti tik kokios nors valdžios klaidos – naujos ir tikrai didelio masto. Bet toks scenarijus kol kas atrodo mažai tikėtinas.

– Vis dėlto ar kas nors galėtų radikaliai pakeisti padėtį? Pavyzdžiui, staigus posūkis kare ar smūgis simboliniams objektams, tarkim, Pergalės dieną?

– Mano nuomone, tokie įvykiai greičiau paskatintų mobilizaciją, o ne destabilizaciją. Sociologiniai duomenys rodo, kad, susidūrę su ekonominėmis ir buitinėmis problemomis – kainų kilimu, ryšio sutrikimais, kasdienio gyvenimo sąlygų blogėjimu, žmonės tampa mažiau lojalūs.

Tačiau situacija pasikeičia, jei žmogus pats tampa bombardavimų ar dronų atakų liudininku. Tuomet nuotaikos, atvirkščiai, tampa griežtesnės, labiau militaristinės. Kai priešas parodo, kad yra pasiruošęs tave nužudyti, tu, norėdamas to ar nenorėdamas, pradedi labiau remti karą.

Kol kas karą daugelis jaučia per jo poveikį kasdienybei – per kainų kilimą, apribojimus, sunkumus kasdieniame gyvenime. Tokiose situacijose žmonės nori, kad viskas greičiau baigtųsi.