„Kartą Lietuvos futbolo rinktinės spaudos konferencijoje pasakiau: „Mano inicialai yra JC, bet aš nesu Jėzus Kristus, vienas pats nieko nenuveiksiu“, – interviu LRT šypsodamasis prisiminė legendinis Lietuvos vyrų nacionalinės rinktinės treneris Jose Couceiro.
Širdį virpinantis žaidimas aikštėje, simboliniai pirmieji kartai ir Lietuva futbolo aukštumose – taip, net ir prabėgus beveik dviem dešimtmečiams, prisimenamas į šalies istoriją įsirašęs strategas iš Portugalijos, kuris anuomet žiniasklaidoje vadintas lietuviškuoju Jose Mourinho.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Jose Couceiro Lietuvos vyrų futbolo rinktinės vyriausiuoju treneriu dirbo 2008–2010 metais.
- Portugalo treniruota Lietuvos rinktinė iškovojo skambių pergalių, kurios leido lietuviams pasauliniame FIFA reitinge pakilti į iki šiol aukščiausią 37-ą vietą.
- Dėl charizmos ir istorinių rezultatų Lietuvos žiniasklaida J. Couceiro praminė lietuviškuoju Jose Mourinho.
- Pastaruosius septynerius metus strategas dirbo techniniu direktoriumi Portugalijos futbolo federacijoje.
- J. Couceiro daug dėmesio skiria jaunimo futbolo plėtrai ir jaunųjų futbolininkų ugdymo klausimui.
Dar 2008 metų vasarą netrukus išskirtine Lietuvos futbolo asmenybe tapsiantis J. Couceiro paliko darbą Portugalijos jaunimo rinktinėje ir leidosi į nuotykį – atvyko į laikinąją sostinę, kur papildė „FBK Kauno“ štabo gretas, o netrukus stojo ir prie Lietuvos rinktinės vairo.
Pusantrų metų trukęs stratego etapas šalyje tapo istorija – būtent portugalo treniruojama Lietuvos rinktinė pasauliniame FIFA reitinge pakilo į 37-ą vietą. Tai iki šiol nepakartotos lietuviškojo futbolo aukštumos.
„Pirmas dalykas, kurį prisimenu, kai pagalvoju apie Lietuvą, yra žaidėjai, trenerių štabas, – apie etapą šalyje su šypsena kalbėjo treneris. – Nuostabūs vyrukai, su kuriais sukūrėme labai gerą ryšį.
Nacionalinė rinktinė buvo tarsi šeima, nes vaikinai, tokie kaip Edgaras Jankauskas, Tomas Danilevičius, Marius Stankevičius, Andrius Skerla ir daug kitų, buvo labai stipri komanda. Šie vyrukai tikėjo procesu, tikėjo, kad galime laimėti, kad galime žaisti su Rumunija, Serbija, Prancūzija. Todėl mes ir turėjome savo progų.“
Simboliška, kad Lietuva J. Couceiro buvo pirmoji karjeros stotelė užsienyje, o pats portugalas tapo pirmuoju užsieniečiu nacionalinės komandos treneriu per nepriklausomos Lietuvos istoriją.
Charizma garsėjusio 63 metų stratego karjera nebrėžė plačių geografijos linijų, tačiau portugalo atsidavimas, meilė futbolui ir darbas dėl ateities ypač atsiskleidė per septynerius metus, praleistus einant Portugalijos futbolo federacijos techninio direktoriaus pareigas.
„Visada turime dirbti dviem lygiais – dirbti šiandienai ir kartu dėl geresnės ateities. Reikia dirbti su jaunais žaidėjais, juos integruoti, – pabrėžė treneris. – Jei nedirbsi dėl ateities, bus neįmanoma ko nors pasiekti. 2008–2009 metais turėjome vieną gerą komandą, ir viskas, atrodė, kad to pakanka. Ne, deja, nepakako. Todėl dabar ir kyla daug problemų.
Edgaras Jankauskas yra puikus treneris, bet viską padaryti vienam yra neįmanoma. Tiesiog neįmanoma. [...] Be abejonės, noriu, kad Lietuvai sektųsi, noriu matyti, kaip Lietuva auga iki aukščiausio lygio. Bet jums reikia laiko. Laiko, aistros ir darbo.“
Prieš metus techninio direktoriaus pareigas gimtosios šalies federacijoje palikęs J. Couceiro dabar yra kiek nutolęs nuo futbolo ir į ateities galimybes kol kas žvelgia atsargiai.
„Dabar dirbu seneliu, – juokėsi portugalas. – Tai yra nuostabu – esu senelis, turiu laiko sau. Žinoma, man patinka futbolas, bet dabar yra toks laikotarpis. Šiuo metu esu labai laimingas. Nežinau, kas nutiks ateityje, – gavau keletą kvietimų, bet manau, kad man reikia palūkėti. Šiuo metu viskas yra labai gerai.“
Kalbėdamas su LRT, legendinis Lietuvos nacionalinės rinktinės treneris dalijosi prisiminimais apie sentimentalų laikotarpį šalyje, kalbėjo apie atmintin įsirėžusį M. Stankevičiaus įvartį ir vertino, kaip per du dešimtmečius pasikeitė Lietuvos futbolas.
Geriausias įvartis Lietuvos istorijoje ir sutriuškinta Rumunija
„Šiandien Lietuva yra visai kita šalis. Prieš 18 metų, kai atvykau į Kauną, mano pirma reakcija buvo: „Ugh... Nelengva čia dirbti.“ Dabar, kai Kaune buvau prieš trejus metus (FIFA ir Lietuvos futbolo legendų rungtynėse 2023 metais – LRT), viskas pasikeitę. Vilnius yra nuostabus miestas, Kaunas – taip pat. Bet man svarbiausi – žmonės.
Tas 15 metų laikotarpis yra labai svarbus, nes mes turime naują kartą, žmones su plačia pasaulėžiūra ir vizijomis. Lietuva dabar yra visai kita šalis ir tai yra labai gerai, – šyptelėjo J. Couceiro. – Lietuva buvo mano pirmoji šalis dirbant užsienyje, tad ji man buvo labai svarbi.“
Dar 2007 metais atsisveikinęs su Portugalijos U21 futbolo rinktine, strategas po metų atsidūrė Lietuvoje – Vladimirui Romanovui priklausiusiame „FBK Kauno“ klube. Tik ką kauniečių ekipą papildęs portugalas netruko sužibėti – pasiekė vieną skambiausių pergalių Lietuvos klubiniame futbole, kai UEFA Čempionų lygos atrankoje eliminavo legendinį Glazgo „Rangers“ klubą iš Škotijos.
Triukšmingai darbus šalyje pradėjęs J. Couceiro tą pačią vasarą iš Algimanto Liubinsko perėmė Lietuvos vyrų futbolo rinktinės vairą. Su talentingąja šalies futbolininkų karta portugalas taip pat kūrė istoriją: 2008-ųjų rugsėjį, vykstant 2010 metų pasaulio futbolo čempionato atrankai, lietuviai išvykoje 3:0 sutriuškino Rumuniją, o po trijų dienų namuose 2:0 įveikė Austriją.
„Manau, prieš dvikovą rumunai galvojo maždaug taip: „Laukia lengvos rungtynės, nes juk tai – Lietuva.“ Kai įmušėme pirmą įvartį, o tada – ir antrą, pasakiau: „Mums reikia dar vieno įvarčio.“ Vienas vyrukas iš štabo man sakė: „Treneri, jūs išprotėjęs.“ Jis kartojo, kad reikėtų sutelkti žaidėjus gynyboje, bet pabrėžiau, kad mums reikia dar vieno įvarčio, kad mums reikia pasitikėjimo savimi.
Manau, tos rungtynės mums buvo pačios svarbiausios, nes tuo metu žmonės pasitikėjo savimi, jie tikėjo, kad galime laimėti. Tiesa, kitą dieną treniruotėje vaikinai iš Klužo klubo priėję pasiūlė: „Treneri, turime jums kontraktą, pasilikite čia.“ Nusijuokiau ir pasakiau, kad grįšiu atgal į Lietuvą, – šypsodamasis prisiminė J. Couceiro. – Tai buvo svarbiausios rungtynės. Po to laimėjome prieš Austriją, irgi buvo labai geros rungtynės, bet labiausiai atmintin įstrigusi kova su Rumunija.“
Klužo mieste vykusioje akistatoje lietuvius į priekį 31-ą minutę išvedė įspūdingas M. Stankevičiaus įvartis iš distancijos. Antrajame kėlinyje, tiksint 69-ai minutei, dar vieną tikslų smūgį Lietuvos gretose atliko Saulius Mikoliūnas, o lietuvių pergalę triuškinama pavertė 86-ą minutę pasižymėjęs Mindaugas Kalonas.
„Tose rungtynėse visi įvarčiai buvo labai geri, bet Mariaus Stankevičiaus smūgis... Fantastiškas, aukščiausio lygio įvartis. Galbūt net geriausias įvartis Lietuvos istorijoje“, – sentimentaliai kalbėjo treneris.
Būtent po šio įspūdingo rinktinių lango Lietuva pasauliniame FIFA reitinge šoktelėjo iš 54-os į 37-ą vietą. Tai iki šiol nepakartota lietuviškojo futbolo aukštybė.
2009 metų kovą, tęsdami atranką į pasaulio pirmenybes, lietuviai sužaidė dvejas rungtynes su Prancūzija. Tikėjimą savimi demonstravusi Lietuvos rinktinė žaidė atkakliai, tačiau abu kartus prancūzus išgelbėjo Franckas Ribery, kurio dėka varžovai dusyk iškovojo pergalę minimalia persvara 1:0. Legendinis saugas Kaune įvartį pelnė 67-ą minutę, o Paryžiuje – 75-ąją.
„Nacionalinė komanda yra ne klubas, tai – šalis. Žaidėjams ir štabui visada sakiau: „Mes esame šalis.“ Aš esu užsienietis, portugalas, ne lietuvis, bet šiuo metu tai yra mano vėliava, – atviravo treneris. – Tai yra svarbiausias dalykas. Jei turime komandą ir ja tikime, galime laimėti. Žinoma, tai nėra lengva, bet svarbiausias dalykas, ne tik sporte, bet ir visur kitur, yra mūsų psichologija. Jei tiki, eini ir kovoji.“
Jankausko kelias ir darbas dėl geresnės ateities
Dešimtmetį pats žaidęs futbolą J. Couceiro 1997 metais įsidarbino gimtojo Lisabonos miesto „Sporting“ klube – čia ėjo sporto direktoriaus pareigas, o trenerio karjerą pradėjo 2002-aisiais „Alverca“ ekipoje. Jis pusmetį dirbo Setubalio „Vitoria“ komandoje, o 2005-aisiais perėmė legendinio „Porto“ klubo vairą. Tų pačių metų rudenį strategas darbus tęsė istorinėje Lisabonos „Belenenses“ ekipoje, o po metų tapo Portugalijos U21 jaunimo rinktinės vyriausiuoju treneriu.
„Lietuvoje buvau prieš 17 metų. Tai ilgas laikotarpis, per kurį pasikeitė daug dalykų. Dabar viskas yra kitaip. Ne tik Lietuvoje – apskritai futbolas dabar yra kitoks.
Mano laiku, 2008–2009 metais, buvo techninė problema – rasti santykį su kamuoliu. Tą turi padaryti būdamas jaunas. Nekalbu apie futbolą kaip žaidimą, tiesiog apie santykį su kamuoliu – tai yra du skirtingi dalykai. Savo laiku, būdamas Lietuvoje, turėjau keblumų, nes žmonės norėjo tik bėgti ir šokinėti. Be abejonės, tai svarbu, bet santykis su kamuoliu yra dar svarbiau. Dabar kitokie laikai. Dabar nesu įsigilinęs, kas nutiko su jaunimo futbolu Lietuvoje. Jaunių futbolas yra be galo svarbus, mano nuomone, jis – visa ko pagrindas“, – svarstė treneris.
Stratego karjera nebrėžė plačių geografijos linijų – be gimtosios Portugalijos, jis dirbo Lietuvoje, Turkijoje ir Rusijoje. Tačiau portugalo atsidavimas, meilė futbolui ir darbas dėl ateities ypač atsiskleidė per septynerius metus (2018–2025), praleistus einant Portugalijos futbolo federacijos techninio direktoriaus pareigas.
„Visada turime dirbti dviem lygiais – dirbti šiandienai ir kartu dėl geresnės ateities. Reikia dirbti su jaunais žaidėjais, juos integruoti. Lietuva yra maža šalis, kuriai reikia žaidėjų, žaidžiančių skirtinguose čempionatuose. Jeigu prisimenate, 2008–2009 metais mes turėjome futbolininkų Italijoje, Ispanijoje, Lenkijoje. Dabar ten žaidžiančių žaidėjų yra kur kas mažiau.
Jei nedirbsi su jaunais žaidėjais, jie sunkiai ras galimybių rungtyniauti už savo šalies ribų, o tai nacionalinei rinktinei yra be galo svarbu. Jei nedirbsi dėl ateities, bus neįmanoma ko nors pasiekti. 2008–2009 metais turėjome vieną gerą komandą – atrodė, kad to pakanka. Deja, nepakako. Todėl dabar kyla daug problemų, nes prieš 18 metų nesutelkėme dėmesio į jaunimą. Dabar susiduriame su to pasekmėmis“, – įžvalgomis dalijosi J. Couceiro.
Įdomu tai, kad dabartinis Lietuvos vyrų rinktinės vyriausiasis treneris E. Jankauskas trenerio karjerą pradėjo dirbdamas kartu su J. Couceiro – 2011 metais jie priklausė Maskvos „Lokomotiv“ trenerių štabui.
„Edgaras yra puikus treneris, bet viską padaryti vienam yra neįmanoma. Tiesiog neįmanoma. Jankė treniravosi su geriausiais strategais pasaulyje – dirbo su Jose Mourinho, žaidė „Benfica“ ir „Porto“ klubuose, kaip žaidėjas laimėjo UEFA Čempionų lygą. Nedaug žaidėjų yra tai padarę, – buvusiam auklėtiniui pagyrų negailėjo portugalas. – Jis turi patirties, bet vienam ką nors padaryti...
Pamenu, kartą Lietuvos futbolo rinktinės spaudos konferencijoje pasakiau: „Mano inicialai yra JC, bet aš nesu Jėzus Kristus, vienas pats nieko nenuveiksiu.“ Lygiai taip pat ir Jankauskas dabar – neįmanoma visko padaryti vienam pačiam. Mums reikia komandos, reikia sirgalių. Reikia visų žmonių, visų klubų. Santykis tarp federacijos ir klubų yra labai svarbus, nes mūsų tikslas yra tas pats – geresni žaidėjai. Mums reikia dirbti kartu, o ne vienas prieš kitą.“
„Jums reikia laiko, aistros ir darbo“
Šiuo metu J. Couceiro futbole aktyviai nedalyvauja, tačiau sakė kartais pasižiūrintis Lietuvos rinktinės rungtynes. Pasak stratego, lietuviškasis futbolas turėtų koncentruotis į jaunių futbolą, o rinktinių tobulėjimo procesus planuoti ir tikslus kelti vertėtų žvelgiant kelerius metus į priekį.
„Nėra gerai, kai žmonės lygina 2008–2009 metus su dabartimi. Tai yra skirtingos realybės, skirtingi laikai – neįmanoma palyginti šių dviejų etapų, – pripažino portugalas. – Jankei, Šemberui taip pat – jis yra techninis direktorius, labai puikus vyrukas, buvo nuostabus žaidėjas, mano šešetas, atsimenu labai gerai (šypsosi). Šiuo metu nėra lengva, suprantu, žinau. Jiems reikia laiko, reikia dirbti dėl ateities.
Lietuvai reikia daugiau žaidėjų aukščiausiame lygyje ir tam ji turi puikų pavyzdį – krepšinį. Turite gerų žaidėjų, kurie žaidžia ir Lietuvoje, ir užsienyje. Visa tai reikia pakartoti futbole. Armandas Kučys ir Gvidas Gineitis yra geri žaidėjai, be abejonės, bet, mano nuomone, to nepakanka – tokių kaip jie reikia daugiau.
Žinote, ką daro Portugalija? Portugalija dažnai turi stiprias U15 ir U17 jaunimo komandas, vadinasi, mes turime ateitį, mes turime dar 10 metų. To reikia ir Lietuvai. Suprantu, kad Lietuva yra maža šalis, čia kitokios sąlygos, bet taip pat žinau, kad dabar Lietuva turi geresnę infrastruktūrą nei 2008–2010 metais – naujas stadionas, geresnės aikštės. Tai yra svarbu.
Mes visada susiduriame su dideliais sunkumais, bet jeigu turi procesą ir juo tiki, žinoma, kad gali padaryti viską. Jei netiki, turi abejonių dėl proceso – pamiršk. Kaip ir sakiau, mums reikia dirbti kartu ne tik nacionalinės komandos viduje. Tai yra daugiau nei rinktinė. Žinoma, dabar lengva kalbėti, tačiau kai esi viso to virtuvėje, viskas kur kas sunkiau, žinau (šypteli). [...] Be abejonės, noriu, kad Lietuvai sektųsi, noriu matyti, kaip Lietuva auga iki aukščiausio lygio. Bet jums reikia laiko. Laiko, aistros ir darbo.“
Jau šį šeštadienį Lietuva po 16 metų pertraukos sieks susigrąžinti Baltijos taurės trofėjų, kurio nėra laimėjusi nuo 2010-ųjų. Pusfinalyje E. Jankausko kariauna susitiks su Latvija, o mažajame arba didžiajame finale lietuvių lauks Estija arba Farerų salos.
Šių metų pradžioje Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Edgaras Stankevičius pabrėžė, kad šįkart Baltijos taurė turi sugrįžti į Lietuvą, o nacionalinės rinktinės pasirodymas ir rezultatai turnyre gali lemti ir E. Jankausko ateitį vyriausiojo trenerio poste.
Pasak J. Couceiro, tokie turnyrai ir pergalės jose gali įkvėpti papildomo pasitikėjimo savimi, tačiau dėmesys turėtų būti telkiamas į kur kas ambicingesnius tikslus.
„Be abejo, kiekvienai šaliai yra svarbu laimėti. Žinoma, turime savo ego, bet manau, kad svarbiausias dalykas, pakartosiu, yra ruoštis ateičiai. Jei žiūrėsi tik į artėjantį mėnesį, tik į tokias rungtynes... (purto galvą), manau, kad tai bus didelė klaida.
Sukuriame spaudimą tokioms rungtynėms – tas spaudimas yra normalus, juk žaidėjai visada nori laimėti, niekas nenori nesėkmių, bet jei tikslai yra tik Baltijos taurė, manyčiau, tai yra nepakankama. Baltijos taurė yra svarbi, Lietuva gali ją laimėti, bet tai nėra pats svarbiausias dalykas, mano nuomone, tai nėra pagrindinis tikslas nacionalinei komandai. Didinti Jankei spaudimą dėl Baltijos taurės... Manau, tai nieko neįrodo. Reikia žiūrėti ne į tai, ne į 2027-uosius, o į 2030–2034 metus, reikia žiūrėti toliau.“
