Bruno de Sá, kilęs iš Brazilijos, yra vienas ryškiausių fenomenų šiandienos operos pasaulyje. Vyriškas sopranas – itin retai girdimas balso tipas, rašoma Paliesiaus dvaro parengtoje publikacijoje.
Dainininkas 2015 m. debiutavo atlikdamas pagrindinį Sesto vaidmenį Mozarto operoje „Tito gailestingumas“ („La clemenza di Tito“) San Paulo teatre. Jis sulaukė didelio pasisekimo: kritikai pažėrė daugybę liaupsių ir pažadėjo tarptautinę karjerą. Po kelerių metų atlikėjas debiutavo Europoje, pasirodė ir barokiniuose festivaliuose, ir daugybėje prestižinių scenų, bendradarbiavo su garsiais ansambliais. Dabar yra išleidęs jau du solinius albumus ir pelnęs daugybę apdovanojimų, pavyzdžiui, „OPER!“ 2020 m. ir „Geriausio metų naujoko“ „ForumOpéra“ trofėjų kategorijoje 2022 m.
Birželio 13 d. Bruno de Sá pirmą kartą koncertuos Paliesiaus dvare, kur su pianistu Marcosu Viniciusu Vieira pristatys antrąjį solinį albumą „Mille Affetti“ (liet. „Tūkstantis jausmų“). Belaukdami koncerto, siūlome išskirtinį pokalbį.
– Koks jūsų kelias į muzikos pasaulį? Kaip atradote savo balsą?
– Dainuoju nuo dvejų metų, nes mano tėvai dainuodavo bažnyčios chore. Jie dar vaikystėje susipažino dainuodami tame pačiame chore. Iš esmės augau chorų repeticijose ir bažnyčioje.
Būdamas dvejų, pirmą kartą pasirodžiau solo. Žinau, dvejų metų vaikui pasirodyti prieš auditoriją yra gana įspūdinga, bet taip tikrai nutiko! Tad man dainuoti aukštu balsu visada buvo labai natūralu, jau pirmieji prisiminimai buvo susiję su dainavimu, todėl nebuvo tokios balso atradimo akimirkos. Tačiau pamenu vieną akimirką daug daug vėliau, per bakalauro studijas, kai buvau dvidešimt dvejų ir lankiau meistriškumo kursus pas žinomą klavesinininką Nicolau de Figueiredo (dabar jis jau miręs beveik 10 metų). Jis pasakė: „Tu esi sopranas. Turi soprano balsą. Nesi kontratenoras. Tavo balsas veikia ir skamba kitaip.“ Nuo tada einu šiuo keliu, dainuoju soprano repertuarą, koncertuoju ir pasirodau kaip solistas visame pasaulyje.
– Jūsų balso tipas labai retas. Ar dažnai susiduriate su klaidingais žmonių įsitikinimais?
– Nuolat. Žmonės mane labai dažnai vadina kontratenoru. Tai vienas dažniausių klaidingų įsitikinimų, nes kontratenoro balsas šiais laikais yra labai paplitęs. Žmonėms taip lengviau jį apibūdinti. Bet esmė ta, kad kontratenorai – arba tenorai, arba baritonai – išsiugdo falceto balsą, kad pasiektų aukštas natas. Aš nesu vienas jų – tiesiog dainuoju aukštu balsu.
Dar kartais žmonės galvoja: „O, Dieve, tu skambi kaip kastratas.“ Ir klausia: „Ar tu kastruotas?“ Ne! (Juokiasi.) Be to, negalima sakyti, kad mano balsas skamba kaip kastrato, visų pirma dėl to, kad neturime tinkamų duomenų. Turime vieną vienintelį šio balso tipo įrašą „YouTube“, kuriame girdime paskutinį kastratą Alessandro Moreschi. Bet tada jis jau buvo senas, o įrašas nelabai geras. Taigi net negalime tvirtai teigti, kad jo balsas buvo tikrai toks. Tad negaliu pasakyti, kad skambu kaip baroko kastratas, nes tai neteisinga. Tai yra dar vienas klaidingas įsitikinimas.
Pagrindinis, kurį dėčiau į sąrašo viršų, – nuomonė, kad vyras negali dainuoti aukštu balsu. Vis įrodinėju, kad tai tikrai įmanoma ir kad iš to galima padaryti karjerą.
– Dažnai imatės vaidmenų, kurių žmonės iš vyro nesitiki. Kas skatina tai daryti? Ar susiduriate su daug iššūkių?
– Kaip ir pasakojau, žmonės, išgirdę aukštu balsu dainuojantį vyrą, iš karto galvoja apie kontratenorą. Kai pasakau, kad esu ne kontratenoras, o sopranas, kyla tam tikra sumaištis: koks yra soprano balsas ir ką galima dainuoti? Dažnai manoma, kad turiu dainuoti tik baroko muziką – dėl kastratų. Taip, didžioji mano repertuaro dalis išties iš šio laikotarpio, tačiau neturėtume repertuaro taip riboti. Jeigu aš sopranas, turiu dainuoti, ką dainuoja sopranai. Neturėtų būti draudžiama dainuoti to ar ano, nes esu vyras. Todėl nuolat stengiuosi parodyti, koks iš tiesų yra mano repertuaras, ką mano balsas iš tikrųjų leidžia dainuoti. Jei tai baroko laikotarpio kūriniai – gerai. Jei tai klasika – gerai. Jei bel canto – gerai.
Stengiuosi sulaužyti visas tas ribas, nes balsas, opera ir teatras pranoksta paties dainininko lytį ir balso klasifikaciją. Jei sakome, kad kas nors yra sopranas ar mecosopranas, tai susiję tik su šio asmens balsu, o ne su lytimi. Jei žmogus turi balsą, leidžiantį atlikti vieną ar kitą repertuarą, jį ir turėtų dainuoti. Siekiu išplėsti ribas ir skatinti diskusijas ne apie naują, o apie akivaizdžiai sopranui priklausantį repertuarą.
– Atlikote labai įvairius vaidmenis. Kuris jums buvo pats reikšmingiausias?
– Vaidmuo, kurį labiausiai mėgstu, iš kurio daug išmokau ir kuris man svarbus daugeliu lygmenų, – Dona Elvyra Mozarto operoje „Don Žuanas“. Neseniai antrą kartą atlikau šį vaidmenį kitame pastatyme, šįkart Berlyne.
Stengiuosi sulaužyti visas tas ribas, nes balsas, opera ir teatras pranoksta paties dainininko lytį ir balso klasifikaciją.
Su šiuo vaidmeniu pirmiausia jaučiu ryšį dėl to, kad esu pirmasis Elvyrą dainavęs vyras visoje šios operos istorijoje. Tai savaime istorinis įvykis. Antra, šis vaidmuo tikrai išplečia mano ribas, nes technine prasme yra gana sudėtingas. Turėjau tobulinti vokalinę techniką, o tai buvo puiku, nes po to dainuodamas Elvyrą jaučiausi labai patogiai. Be to, pirmą kartą savo karjeroje psichologiškai giliai susitapatinau su personažu – prieš dvejus metus teko patirti panašią širdį draskančią situaciją. Taigi vaidinti Elvyrą man buvo labai intensyvi ir reikšminga patirtis, nes veikėjos reakcijos ir problemos buvo pažįstamos, joje atpažinau daug savęs.
– Jūsų pirmajame albume „Roma Travestita“ tyrinėjamas laikotarpis, kai Romoje vyrai dainininkai atlikdavo moteriškus vaidmenis. Kaip gimė šis albumas? Kuo nuo jo skiriasi antrasis – „Mille Affetti“?
– Kai gavau kvietimą įrašyti albumą, pagalvojau: gerai, pirmasis albumas visada yra tarsi prisistatymas pasauliui. Man buvo kiek pabodę, kad žmonės tikisi, jog dėl savo balso atliksiu labai tradicinį baroko repertuarą. Be to, norėjau pasukti kitu keliu. Tačiau žmonės nepriėmė mano pasiūlymų, nes jie buvo pernelyg avangardiški. Tada mums kilo ši idėja, už kurią dėkoti turiu Maxui Emanueliui Cenčićui. O Yannisas François atliko rimtus tyrimus, kad galėtume iš tikrųjų pažaisti su mano balso androginiškumu [androginija – reiškinys, kai vienos lyties individas turi kitos lyties požymių – LRT.lt].
Romoje buvo laikotarpis, kai moterims nebuvo leidžiama pasirodyti scenoje viešose erdvėse. Todėl visus personažus, įskaitant ir moteriškus, vaidino vyrai. Šiais laikais moteriškus vaidmenis atlieka moterys – sopranai ir mecosopranai. Aš norėjau parodyti pasauliui, kad esu vyras, bet tais laikais būčiau vienintelis, galintis tai dainuoti, nes moterims, deja, tai nebuvo leidžiama. Kartu pasauliui tariau: jūs bandote mane įdėti į dėžutę pagal savo įsitikinimus, koks turėtų būti vyras ar kaip jis turėtų dainuoti, o aš sakau: „Negalite manęs taip uždaryti.“ Tokia buvo pirmojo albumo idėja.
Antrajame albume „Mille Affetti“ bandome pasukti į kitą pusę – parodyti vyriškąją mano balso pusę. Kartu – kaip šis vyriškumas siejasi su opera ir sakraline muzika. Būtent todėl programoje turime sakralinės ir operinės muzikos mišinį. Be to, Mozartas yra vienas mano mėgstamiausių kompozitorių, man labai patinka dainuoti jo kūrinius.
– Ar turite kokių nors ritualų prieš lipdamas į sceną?
– O taip! Nežinau, ar tai galima vadinti ritualais, bet turiu tam tikrą pasiruošimo tvarką. Apšilimas, pavalgymas, mankšta, balso pratimai, pasitepimas kremu, balso būklės patikrinimas, pasiruošimas, susikaupimas – tokia mano rutina. Netgi apsirengimas ir makiažas man yra dalis pasirodymui kuriamo žaidimo, nuotaikos ir aplinkos.
– Galbūt norėtumėte perduoti žinutę klausytojams, laukiantiems jūsų Paliesiaus dvare?
– Labai džiaugiuosi, kad galėsiu su jumis visais susitikti ir atlikti šias programos arijas, kurias tikrai dievinu. Tikiuosi, kad klausytojai su muzika pajus tokį patį ryšį, kokį jaučiu aš. Tada į šią beveik magišką patirtį galėsime kartu panerti ir pasidalinti įspūdžiais. Taip pat tikiuosi, kad publikai klausytis šios programos bus ne mažiau smagu, nei man ją dainuoti, – nes man ji labai graži, reikšminga ir ypatinga.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
