Situacija pieno sektoriuje nuosekliai blogėja pastaruosius metus, pieno supirkimo kainos pastarąjį pusmetį nuolat mažėjo ir šiuo metu yra vienos žemiausių Europos Sąjungoje. Nors žemdirbiai nuosekliai ir argumentuotai kalba apie sunkumus, kuriuos patiria, valdantieji vis dar renkasi ne juos išgirsti ir ieškoti sprendimų, o problemas palikti savieigai.
Paradoksalu, kad kiekvienas, apsilankęs parduotuvėje, nuolat matome, kaip brangsta pienas, sviestas, grietinė ar varškė. Per pastaruosius metus pieno produktų kainos išaugo kartais, o pienas superkamas vis pigiau. Kaip atsiranda tokie skirtumai? Kas nutiko visoms žadėtoms kainų stebėsenos iniciatyvoms, kurios leistų matyti, kas gauna didžiausią naudą iš kainų augimo ir užtikrinti tiek kaštų, tiek naudos tolygumą?
Pavasaris įsibėgėja, ir ūkininkams tai reiškia ne tik prasidedantį darbymetį, bet padidėjusį apyvartinių lėšų poreikį – būtina tręšti laukus, reikia pirkti didžiulius transportui reikalingus kuro kiekius, samdyti pagalbininkus, kuriuos rasti, apmokyti ir išlaikyti sunku, minimaliam darbo užmokesčiui augant ir konkurencijai dėl darbuotojų didėjant.
Šie metai gali tapti tais, kai pieno sektorius Lietuvoje ims trauktis, nes finansinė našta ir pagalbos iš valstybės trūkumas privers ūkininkus nutraukti veiklą, siekiant išvengti skolų ar finansinių įsipareigojimų, kurių nepavyks įvykdyti. Toks praradimas būtų labai skaudus valstybei, šalies ekonomikai, vartotojams ir žemdirbiams, kurie dešimtmečiais dirbo tėvų ir senelių žemę siekdami maitinti ne tik savo, tačiau ir visos Lietuvos šeimas.
Tokio praradimo, net ir pasikeitus valdantiesiems ar jų požiūriui, nepavyktų greitai kompensuoti – naikinant ūkius išparduodamos karvių bandos, netenkama visos genetikos, įdirbio, atsisakoma patyrusių darbuotojų, technikos, galiausiai žemės. Tai atstatyti iki esamo lygio kainuotų milijonus ir truktų dešimtmetį. Netikiu, kad dabartiniai valdantieji šito nesupranta. Jei visgi supranta, kodėl nieko nedaro situacijai pakeisti?
Pienininkų, o ir kitų žemdirbių reikalavimai aiškūs, paprasti ir jau daugybę kartų minėti: reguliuoti kuro kainas nustatant lengvatinį akcizą žymėtam kurui, kurį naudoja žemdirbiai, skirti tikslinę paramą iš valstybės arba Europos Sąjungos biudžeto, kuri padėtų ūkiams įveikti esamus sunkumus nepanyrant į skolas ir nenaikinant ūkių. Nors ūkininkų protestai ir ketinimas atvaryti traktorius prie Seimo kartais pašiepiami – tiesa ta, kad žemdirbiai yra vieni kantriausių piliečių – nuo pat įstojimo į Europos Sąjungą Lietuvos ūkininkų gaunamos išmokos yra vienos mažiausių.
Tiesą sakant, visas būtinas priemones, kurios padėtų išlaikyti ūkius ir padaryti juos pelningais patys ūkininkai jau yra apsvarstę ir įvardiję, problema viena – valdantieji nieko negirdi ir ima atrodyti, kad jiems tai visiškai nerūpi. Kai kurie sprendimai net nereikalauja pinigų, tik elementaraus geranoriškumo, pavyzdžiui, ūkininkų prašymas supaprastinti aplinkos vertinimo reikalavimus norintiems statyti naujas karvių fermas, draudimas statyti saulės elektrines itin našioje, daug naudingumo balų turinčioje žemėje arba tinkamas pieno pardavėjų ir supirkėjų santykių reikalavimas.
Kai kurie sprendimai netgi būtų finansiškai naudingi pačiai valstybei – pavyzdžiui, užtikrinta galimybė ūkininkams įsigyti į jų dirbamos žemės plotus įsiterpusią valstybinę žemę. Surinktos lėšos turėtų būti skirtos žemės ūkio sektoriaus plėtrai. Galbūt tada pagaliau ir ūkininkai patikėtų, kad žemės ūkis iš tiesų yra strateginė sritis ne tik popieriuje, tačiau ir praktikoje.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
