Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo šeima būtų gerbiama. Tai numato Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencijos) 8 straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad valstybė saugo ir globoja šeimą. Šeimos pripažinimas ir apsauga nėra valstybės teisė, tai pareiga. Valstybė privalo gerbti ir saugoti kiekvieną šeimą. Dėl to Lietuvoje, manytina, vieningai sutaria visi, susiskaldymo šiuo klausimu nėra.
Bet nesutariama, kas yra šeima. Ar šeima yra nesusituokusių asmenų šeimyninis gyvenimas? Ar šeima yra tos pačios lyties partnerių šeimyninis gyvenimas? Pagal Konvenciją ir Konstituciją šeima yra du žmonės, partneriai, gyvenantys šeimyninį gyvenimą. Jie yra šeima nepriklausomai nuo to, ar jie yra formalizavę savo santykius sudarydami santuoką. Taip pat partnerių šeimyninis gyvenimas yra šeima, nepriklausomai nuo to, ar šeimą kuria vyras ir moteris, ar tos pačios lyties asmenys (Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimas). Valstybė privalo jų šeimą gerbti – pripažinti ir saugoti (taip pasisakė Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) byloje Fedotova prieš Rusija (2023) ir dar trijuose vėlesniuose sprendimuose bylose pagal Konvencijos 8 straipsnį prieš Bulgariją, Rumuniją ir Lenkiją).
Katalikų Bažnyčia į minėtus klausimus atsako visiškai kitaip. Pagal Kanonų teisę šeima prasideda nuo santuokos sudarymo, ji neatskiriama nuo santuokos. „Laisvoji sąjunga“, kaip šeimyninį gyvenimą be santuokos įvardija Vatikano dokumentai, yra sunki nuodėmė ir užtraukia bažnytines sankcijas. Dviejų tos pačios lyties partnerių santuoka negalima, atitinkamai ir jų šeimyninis gyvenimas pagal Katalikų Bažnyčios kanonus yra draudžiamas ir nuodėmingas (Katekizmo 2390 punktas).
Dėl stiprios Katalikų Bažnyčios įtakos formuojant Lietuvos visuomenės ir politikų nuomonę, nesutarimas dėl šeimos sampratos Lietuvoje yra labai ryškus. Vieni vadovaujasi Vatikano dokumentais, kiti Konstitucija ir Konvencija, EŽTT ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija.
Lietuva yra teisinė valstybė, kurioje aukščiausia galia priklauso Konstitucijai ir Konvencijai. Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Juolab, ne visi Lietuvos piliečiai yra tikintys ar priklauso Katalikų Bažnyčiai. Tad atsakymas, kas yra šeima, Lietuvoje yra gana aiškus – reikia vadovautis konstitucine ir konvencine šeimos samprata. Ypač tiems asmenims, kurie yra davę priesaiką padėję ranką ant Konstitucijos gerbti ją ir būti jai ištikimi.
Pagal Konstituciją ir Konvenciją santuokos nesudarę partneriai, gyvenantys šeimyninį gyvenimą, yra šeima. Ir vienos lyties asmenys, gyvenantys šeimyninį gyvenimą, yra šeima. Skirtingų lyčių partneriai, gyvenantys šeimyninį gyvenimą, taip pat yra šeima. Pastarieji gali naudotis privilegija savo šeiminius santykius įregistruoti kaip santuoką. Pastarosios privilegijos kitoms (vienos lyties) šeimoms Konstitucija, bent kol kas, nesuteikia.
Ir čia prieiname prie problemos, kurią turėtų spręsti civilinės sąjungos ir artimo ryšio įteisinimo įstatymai. Dalis šeimų Lietuvoje nėra pripažįstamos ir saugoms valstybės (įstatymais). Tos, kurios nėra sudariusios santuokos (įskaitant ir vienos lyties šeimas). Tokia situacija vienareikšmiškai pažeidžia Lietuvos gyventojų teisę į pagarbą jų šeimai. Teisiškai tai patvirtina serija EŽTT sprendimų, priimtų 2023 metais prieš Rusiją, Bulgarija, Rumuniją, Lenkiją.
EŽTT yra pabrėžęs, kad valstybės privalo įstatymu išspręsti ne tik praktinius šeimų gyvenimo klausimus, bet svarbu pripažinti šeimyninį gyvenimą gyvenančius partnerius kaip šeimą. Pripažinimas, pasak Teismo, yra nepaprastai svarbus šeimą sukūrusių asmenų asmeniniam ir socialiniam identitetui bei gerovei. Ir tai yra ne šiaip valstybės teisė ar pasirinkimas, bet prievolė (EŽTT byla Przybyszewska ir kiti prieš Lenkiją).
Civilinės sąjungos įstatymo projektu siekiama spręsti bent dalį problemos. Ligi šiol nepripažintos šeimos (santuokos nesudariusių partnerių šeimos) įstatymo projektu traktuojamos kaip šeimos, joms numatoma daugelis teisių ir pareigų, būdingų šeimoje gyvenančioms poroms. Diskutuotina tik dėl to, kodėl pripažįstant šias šeimas joms nenumatomos visos šeimoms būdingos teisės ir pareigos (pavyzdžiui, įvaikinimo teisė). Matyt, tai būtų daroma etapais, kaip ir daugelyje Vakarų Europos valstybių.
Artimo ryšio įteisinimo idėja yra lyg chameleonas. Jos ypatumas, kad ji nesprendžia jokių problemų, nors save pristato kaip galimą problemų sprendimo būdą. Artimo ryšio idėjos šalininkai akcentuoja, kad ligi šiol nepripažintos šeimos jokiu būdu neturi būti pripažįstamos šeimomis. Tuo jie prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek Konvencijai ir EŽTT išaiškinimams, kad visoms šeimoms jų pripažinimas yra labai svarbus ir kad tai padaryti yra kiekvienos valstybės pareiga.
Tačiau, panašu, kad artimo ryšio įteisinimo idėjos šalininkai vadovaujasi Katalikų Bažnyčios dokumentais, o ne Konstitucija ir Konvencija. Didžiausi šios idėjos palaikytojai – Lietuvos vyskupų konferencija ir Laisvos visuomenės institutas. Artimo ryšio idėjai palaikymą ne kartą yra išreiškęs ir prezidentas.
Artimo ryšio sureguliavimo idėja ne tik nepripažįsta nesusituokusių partnerių šeimų, bet ir nesprendžia jų praktinio gyvenimo klausimų. Komentuodamos 2022 metais grupės Seimo narių parengtą įstatymo projektą, kuriuo siūlyta įteisinti artimojo ryšio sąvoką, advokatų kontoros „Ellex“ ekspertės Simona Budreikaitė ir Rūta Jasilionė pažymėjo, kad projektas yra be turinio, nenumato jokių teisių ir pareigų artimąjį ryšį turintiems asmenims. Projektas tik nurodė, kad neįvardintas teises ir pareigas numatys kiti įstatymai, kurių nėra arba kurie tokių teisių ir pareigų nenumato. Projektu siekta paliesti dar ir brolybės, globos ir rūpybos klausimus, bet šie ir taip yra detaliai sureguliuoti galiojančių įstatymų, tad projektas nieko naujo šiais klausimais nepasakė.
Nors projekto autoriai teigė, kad jų projektas spręs artimą ryšį turinčių asmenų (taip išeitų, ir nepripažintų šeimų) problemas, bet jis visiškai jų nesprendžia. Projektas tuščias kaip burbulas. Panašu, kad artimo ryšio idėja tėra bandymas sukurti fiktyvią alternatyvą civilinės sąjungos projektui ir dėmesį nuo šeimų problemų nukreipiančią diskusiją. Praeitos kadencijos Seimo su šia fikcija prigauti nepavyko ir minėtas artimojo ryšio įteisinimo projektas buvo atmestas.
Matysime, ar šios kadencijos Seime vėl bus mėginama pasinaudoti artimojo ryšio idėja siekiant atitraukti dėmesį nuo Konstitucijos ir Konvencijos imperatyvų gerbti – pripažinti ir įstatymiškai saugoti – kiekvieno asmens šeimą. Tikėkimės, kad Konstitucinio Teismo nutarimas dėl partnerystės reguliavimo, kuris turėtų būti paskelbtas dar šį pavasarį, bus pakankamai konkretus ir suteiks aiškias gaires įstatymų leidėjui, kaip nenukrypti į artimojo ryšio lankas.
Taip pat matysime, ar Lietuva suskubs priimti civilinės sąjungos įstatymą anksčiau, nei pralaimės bylą EŽTT dėl to, kad įstatymu nepripažino šeimų, nesudariusių santuokos ir nesureguliavo jų gyvenimo praktinių klausimų. Kaip minėta, 2023 metais tokias bylas jau pralaimėjo Rusija, Bulgarija, Rumunija ir Lenkija. Pralaimėti bylą pagal Konvencijos 8 straipsnį, garantuojantį teisę į pagarbą šeimai, sutikime, turėtų būti labai gėda tokiai šeimyninei valstybei kaip Lietuva.
Kita vertus, gėda turėtų būti ne dėl pralaimėjimo EŽTT, o dėl esamos daug metų besitęsiančios situacijos, kurioje ir be EŽTT sprendimo gana akivaizdu, kad yra pažeidžiama dalies Lietuvos gyventojų teisė į tai, kad būtų gerbiamos jų šeimos.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
