Gegužės 21–22 dienomis LDK Valdovų rūmuose vyks šešioliktoji Andrejaus Sacharovo vardo konferencija, šiemet ji skirta ryškiausioms autoritarizmo apraiškoms aptarti ir vadinasi „Authoritarianism on the Rise“. Konferencijos organizatorius – Vytauto Didžiojo universiteto profesorius ir VDU Andrejaus Sacharovo centro direktorius prof. Robert van Voren sako, kad vienvaldystės atvejų pasaulyje daugėja, o gyvenimas demokratinėje, atviroje visuomenėje, kurioje gerbiamos kiekvieno žmogaus teisės – jau nebėra garantuotas dalykas, kaip buvo įprasta manyti, rašoma Vytauto Didžiojo universiteto pranešime žiniasklaidai.
Bet pasak van Voreno, autoritarizmą įveikti padeda švietimas, pilietinės visuomenės vienybė, atkaklumas bei pasiryžimas eiti prieš srovę.
Artėjant Sacharovo konferencijai jis dalinasi įžvalgomis apie tai, kodėl Lietuva susiduria su kartų krize, apie priespaudą Gruzijoje, Trumpo veiksmų Irane pasekmes, kolonializmo reikšmę imigrantų krizei ir kovos su autoritarizmu būdus.
– Jūsų organizuojamos tarptautinės Sacharovo konferencijos tema šiemet – „Augantis autoritarizmas“. Kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą?
– Jei pažvelgtume į pasaulio įvykius, pamatytume, kad viskas, ką laikėme savaime suprantamu dalyku – gyvenimas demokratinėje, atviroje visuomenėje, kurioje gerbiamos kiekvieno žmogaus teisės – tikrai nebėra garantuota. Padėtis blogėja visose srityse. O blogiausia tai, kad įvykiai Jungtinėse Valstijose rodo, jog tai ne tik Europos problema. Autoritarizmas yra labai didelė problema Jungtinėse Valstijose, ir ji daro įtaką mums visame pasaulyje. Jis stiprėja, jis egzistuoja, jis tiesiai priešais mus. Jei to nepripažinsime, nieko negalėsime padaryti.
– Kas Jungtinėse Amerikos Valstijose šiuo metu jums kelia didžiausią nerimą?
– Trumpalaikiu laikotarpiu man nerimą kelia prezidento vidurio kadencijos rinkimai. Esu įsitikinęs, kad Trumpas panaudos visas priemones, kad išvengtų pralaimėjimo. Ilgalaikėje perspektyvoje yra gana didelė tikimybė, kad Jungtinės Valstijos nustos būti demokratine šalimi.
Aš užaugau labai amerikietiškoje aplinkoje. Gimiau Kanadoje, užaugau Nyderlanduose, buvau auklėjamas tam, kad vieną dieną grįžčiau į Jungtines Valstijas. Amerikos bažnyčia, amerikiečiai draugai, amerikietiškos Biblijos pamokos. Mums tai buvo begalinių galimybių šalis ir demokratijos švyturys.
Vienas iš mano pirmųjų prisiminimų – ėjimas į bažnyčią ir visi tie didžiuliai akinančių spalvų amerikietiški automobiliai su sparnais. Tai buvo Amerika. Ko mes nematėme, tai to, kad Amerika jau buvo giliai sugedusi. Ji visada buvo gana rasistinė šalis, kurioje žmogaus teisės egzistavo tik tam tikrai gyventojų daliai, o vietiniai gyventojai buvo traktuojami kaip trečiarūšiai.
Tai, ką dabar matote, yra atoveiksmis. Šalis vystėsi į atvirą, demokratinę, daugiakultūrę visuomenę, o dabar matote reakciją į tai. Baltoji, itin siaurai mąstančių gyventojų dalis nori atgauti šalies kontrolę.
– O kodėl federalinės institucijos ir regioniniai teismai nesugebėjo pasipriešinti autoritarizmui JAV?
– Nes tuo metu, kai institucijos suprato, kad kažkas vyksta ne taip, populistinė dešinė jau turėjo įsitvirtinusią galią laisvės suvaržymui.
Prisimenu, per pirmuosius rinkimus, niekas netikėjo, kad Trumpas taps prezidentu. Aš buvau tuo įsitikinęs, nes buvau aplankęs 46-ias JAV valstijas. Suprantu, kas už jį balsuoja. Buvo labai tvirtas įsitikinimas, kad demokratinė sistema sugebės užkirsti kelią jo veiksmams. Tačiau tai nėra sistema, sukurta kovoti su šiuo, mano įsitikinimu, piktybiniu veikėju, turinčiu didelę pasekėjų armiją, kuriai visiškai nerūpi pilietinės laisvės.
Lietuvoje pernai ir šiemet buvo itin daug protestų prieš esamą valdžią ir jos sprendimus. Protestai dėl spaudos laisvės tęsiasi iki šiol. Vyriausybė kol kas atidėlioja balsavimą dėl LRT, kai kas sako, kad specialiai, jog protestai išblėstų. Gyvenate Lietuvoje jau daugiau nei 20 metų, kaip Jūs matote šią situaciją?
Gana įmanoma, kad viskas atidėliojama siekiant, kad protestai išblėstų. Taip buvo ir Gruzijoje. Valdžia ten priėmė užsienio agentų įstatymą, susidūrė su masiniais protestais ir jį atidėjo. Tada persvarstė, antrą kartą pateikė balsavimui, ir protestai jau neturėjo jokio poveikio. Taip siekiama įgyti kontrolę savo gyventojų atžvilgiu.
Mano manymu, Lietuva susiduria su kartų krize. Nepriklausomybės, ES, NATO euforija suteikė pasitikėjimo ir patikimumo. Tačiau karta, kuri priešinosi sovietinei sistemai, nyksta. Šalis nežino, kuria kryptimi eiti. O tai, kas vyksta Jungtinėse Valstijose, šią krizę dar labiau pagilino. Viskas buvo sutelkta į idėją, kad esame laisvi, nes esame NATO dalimi, o NATO Lietuvai buvo Jungtinės Valstijos. Dabar to tikrumo nebėra. Matote, kad vyriausybei sunku pasipriešinti Trumpui. Ir tuomet susiduriame su moraline problema. Lietuva Grenlandijos krizę vadina vidaus reikalu, nors Danija buvo viena iš pirmųjų šalių, pripažinusių Lietuvos nepriklausomybę. Taip neturėtų būti. Lyderiai turi užimti moralias pozicijas, kaip tai darė Havelas, kaip tai darė Sacharovas. To paties turėtume tikėtis ir iš savo piliečių.
– Ar manote, kad būtent tai vyksta ir Gruzijoje?
– Gruzija yra kryžkelėje: šiaurėje – Rusija, pietuose – Iranas, taip pat Azerbaidžanas ir Armėnija. Tai nėra lengva padėtis krikščioniškai šaliai. O Gruzijos stačiatikių bažnyčia, kaip ir Rusijos stačiatikių bažnyčia, patyrė didelę saugumo tarnybų įtaką. Tai morališkai kompromituota institucija.
Saakašvilio valdymo metais iš pradžių buvo padaryta didžiulė pažanga. Policijos nuovados buvo statomos iš stiklo – tai buvo programa, skirta sukurti nekorumpuotus policijos pajėgas. Bet viskas ėmė slysti į šoną, ir vienas iš tų išskydusių dalykų buvo paties Saakašvilio moralinė lyderystė. Jam svarbiausia buvo spektaklis, tikro lyderio nebebuvo.
Ir tokioje situacijoje labai lengva į valdžią atvesti tokį žmogų kaip Ivanishvili, kuris akivaizdžiai buvo Maskvos surežisuota persona. Šalis buvo pasirengusi būti perimta...
– O kaip yra su autoritarizmu Artimuosiuose Rytuose? Ar jį skatina ideologija, ar veikia kiti veiksniai?
– Turkijos problema vis dar labai susijusi su Osmanų imperijos žlugimu, ten vyrauja imperinė mąstysena. O valdymo stilius Artimuosiuose Rytuose skiriasi nuo europinio. Mes Vakaruose manome, kad mūsų sistema yra geriausia ir kad visi turėtų jos laikytis.
Iranas yra itin sudėtinga šalis, apsupta arabų valstybių, kurią kolonijinės jėgos išnaudojo ir ja piktnaudžiavo. Viena iš ajatolų stiprybių yra ne tai, kad jie primeta griežtą islamą, o tai, kad jie moka pasinaudoti gyventojų antikolonijiniais jausmais, kad išlaikytų žmones savo kontrolėje. Būtent todėl Trumpo puolimas yra labiausiai kontraproduktyvus dalykas, kokį tik galima įsivaizduoti, nes jis patvirtino būtent tai, ką ajatolai visada sakė savo žmonėms. Labai daug pasako tai, kad JAV Valstybės departamentas atleido savo pagrindinį ekspertą Irano klausimais – žmogų, kuris per tris minutes būtų galėjęs pasakyti Trumpui, kad tai buvo blogiausias įmanomas žingsnis.
– O kaip dėl Rusijos?
– Viena iš priežasčių, kodėl čia, VDU Andrejaus Sacharovo tyrimų centre, turime visą Peterio Reddaway biblioteką, yra ta, kad savo gyvenimo pabaigoje jis nebegalėjo žiūrėti į tas knygas. Jis jautė, kad visa jo gyvenimo kova buvo visiškai veltui.
Aš jaučiu kažką panašaus. Daugelį metų dirbau Rusijoje, ten turėjau daug draugų. Kai kuriems vis dar sekasi gerai. Daugeliui – ne. Ši šalis nuslydo atgal į 1930-uosius. Ne tik viskas, ką ten darėme nuo 1980-ųjų pabaigos, yra prarasta, iš ties reiktų grįžti į 1956-uosius, prie Chruščiovo kalbos 20-ajame partijos suvažiavime, kurioje jis atskleidė Stalino nusikaltimus, ir nuo ten pradėti viską iš naujo, o tada tikėtis, kad pasikeitus keturioms ar penkioms šalims Rusija galbūt taps normalia šalimi.
– Neseniai Europos Parlamente vyko balsavimas dėl ICE stiliaus deportacijų (agresyvių imigracijos kontrolės taktikų, sukurtų pagal JAV Imigracijos ir muitinės tarnybos (ICE) pavyzdį) Europoje. Ką apie tai manote?
– Europa susiduria su pasekmėmis, kylančiomis iš to, kad ji buvo kolonijinis žemynas. Pavyzdžiui, arabų bendruomenės Paryžiaus priemiestyje – iš kur jos atvyko? Iš buvusių kolonijų. Europiečiai nuvyko į Alžyrą, Tunisą, Libiją ir pasakė: jūs esate prancūzai. O dabar jie gyvena Paryžiuje ir staiga jau negerai?
Esmė tokia, kad reikia rasti pusiausvyros skaičių atvykstančių žmonių, kuriuos visuomenė gali priimti ir integruoti. Galbūt ta pusiausvyra buvo prarasta. Bet tai nereiškia, kad reikia pradėti elgtis kaip autoritarinei vyriausybei. Yra toks dalykas kaip moralė ir vertybės. Negalima skelbti vieno dalyko ir daryti visiškai kitą.
Mes, europiečiai, tapome labai egocentriški, labai turtingi ir nenorintys dalytis savo turtu. Todėl mes jį giname, stumdami kitus žemyn. Tai labai žmogiška reakcija, bet ji nėra gera visuomenei. Šiandien juos stumia žemyn, o rytoj galbūt stums jus.
– Kokį vaidmenį atlieka universitetai ir studentai susidūrus su autoritarizmu?
– Jie yra gyvybiškai svarbūs. Būtent švietimo sistema, o ypač universitetų sistema, turėtų paruošti naują kartą vadovauti šaliai. Nepriklausoma akademinė aplinka yra fronto linija prieš autoritarizmą. O bet kuriam autoritariniam režimui universitetai yra nuolatinis pavojus. Būtent todėl Trumpas puola Harvardą. Labai šokiruoja matyti, kaip universitetai pasiduoda dėl pinigų. Jei universitetas praranda federalinį finansavimą, tai iš esmės reiškia, kad jis gali užsidaryti. Taigi jie pasiduoda, vietoj to, kad suvienytų jėgas ir kaip sektorius pasakytų: mes su tuo nesutinkame. Nes jėga yra vienybėje, o ne konkurencijoje. Bet ši konkurencija yra tokia gili, kad kai Harvardo universitetas patiria spaudimą, kiti universitetai galvoja: na, tai reiškia, kad mes gausime tuos studentus. Taigi nėra vieningo fronto.
– Matome studentus gatvėse Serbijoje, Turkijoje, Gruzijoje. Bet kur yra profesoriai?
– Tai priklauso nuo šalies. Aš daug metų dėsčiau Tbilisio ESA universitete, įkurtame siekiant suformuoti naują liberalią, atvirai mąstančių intelektualų kartą. Dabartinis Gruzijos režimas jį sunaikino sąmoningai, nes bandė sunaikinti akademinės laisvės branduolį.
Neseniai kalbėjau apie draugus Jungtinėse Valstijose, profesorius, kurie tyli. Jie stebi, kas vyksta, gyvena tuo, bet tyli. Jei neatversite burnos ir neginsite savo laisvės, ją prarasite. Akademinio pasaulio atsparumas nėra pakankamai stiprus. Jei intelektualai nekalbės, tai kas gi kalbės?
– Ar įmanoma sujungti akademinę bendruomenę ir aktyvizmą?
– Labai geras pavyzdys yra Lenkija. Kai ją okupavo sovietai, Lenkija niekada nepriėmė komunizmo – vyko vienas sukilimas po kito, darbininkai išėjo į gatves, vėliau studentai ir intelektualai. Bet tarp jų nebuvo ryšio. Tada 1980 m. jie susivienijo – „Solidarność“ metai. Rusų režimas tam atsako neturėjo. Jei pažvelgsite į Iraną, tai, ką padarė Trumpas, yra labiausiai kontraproduktyvus veiksmas, kokį tik galima įsivaizduoti. Sukurdamas šią grėsmę, jis automatiškai privertė žmones susivienyti ir ginti savo šalį.
– Taigi pilietinės visuomenės būdas pasipriešinti autoritarizmui glūdi žmonių vienybėje? Kas dar svarbu?
– Taip. Vienybė, atkaklumas ir pasiryžimas eiti prieš srovę. Disidentai Tarybų Sąjungoje visada sakydavo tokį tostą: už mūsų beviltiško reikalo sėkmę. Ir antrą tostą už tuos, kurie nebuvo su jais. Už tuos, kurie buvo nužudyti arba atsidūrė stovyklose. Visi jiems sakė, kad jų kova beviltiška, kad nieko nebus, bet disidentai tikėjo, ir galiausiai pasiekė sėkmę, nes bet koks režimas, kuris slopina savo gyventojus, tam tikru momentu pradės griūti. Tai istorinis procesas.
– Kokia yra žinia, kurią norėtumėte būtinai perduoti Sacharovo konferencijoje gegužės 21-22 dienomis?
Pagrindinė žinia, kurią noriu perduoti, yra ta, kad jei nepradėsime atvirai kalbėti apie tai, kas vyksta, ir ginti atviros visuomenės pagrindų, mes esame pasmerkti. Tai galioja politikams, bet taip pat ir piliečiams. Jums nebūtina mąstyti kaip aš, bet mąstykite. Imkite ateitį į savo rankas, nes jei to nepadarysite, kažkas kitas ją iš jūsų atims.
Demokratijos visada yra pažeidžiamos. Bet tai reiškia, kad demokratijos turėtų būti budresnės ir turėti tinkamus gynybos mechanizmus. Jos turi veikti greičiau nei autoritariniai režimai.
Šešioliktoji tarptautinė Sacharovo konferencija „Authoritarianism on the Rise“ (liet. „Augantis autoritarizmas“) gegužės 21-22 dienomis vyks LDK Valdovų rūmuose. Renginys vyks anglų kalba, jis yra nemokamas, bet būtina registracija: https://sakharovconference.org/
Sacharovo konferenciją organizuoja VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras ir federacija „Žmogaus teisės psichiatrijoje – FGIP“. Partneriai: Vytauto Didžiojo universitetas, Užsienio reikalų ministerija ir LDK Valdovų rūmai. Rėmėjai: LR Vyriausybės kanceliarija, Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Norvegijos ambasada, Čekijos ambasada.
