Ajna Jusić gimė Bosnijos karo metu po to, kai jos mama buvo išprievartauta. Tokie atvejai – kiekvieno tarptautinio konflikto palikimas. Dažnai prievartavimas vykdomas tyčia, siekiant pažeminti kitos valstybės civilius, suskaldyti šeimas ir bendruomenes.
Gimusieji dėl prievartos, kaip liudija ir Ajna, jau taikos metais išgyvena antrąjį karo siaubo ratą: patys būdami aukos, jie auga su neteisybe, patyčiomis ir priešo vaiko etikete.
Ar, praėjus 30 metų po karo, kai šiuos vyrus randa jų vaikai, jie gailisi? Ajna sako – kai kurie, bet dažnesnis atvejis, kad neigia tėvystę ir savo rate yra herojai.
Užaugusi Ajna įkūrė asociaciją „Pamirštieji karo vaikai“ ir sugebėjo pasiekti įstatymų pakeitimų, kad tokie asmenys irgi būtų laikomi nukentėjusiais nuo karo. Su Ajna kalbamės Srebrenicos genocido, turbūt žinomiausio Bosnijos karo įvykio, 30-ųjų metinių išvakarėse. Po to, kai 1995 metų liepos 11 dieną buvo nužudyta daugiau nei 8 000 bosnių vyrų ir berniukų, gyventojai vis dar nesulaukia teisingumo ir negali tinkamai gedėti, trūkstant pripažinimo iš serbiškosios valstybės pusės.
Tačiau Ajna atskleidžia kitą istorinės tiesos ieškojimo kelią. Ji niekada nemini savo atrasto biologinio tėvo vardo, tautybės ir yra įsitikinusi, kad visų etninių grupių karo vaikai turi sulaukti tokios pačios pagalbos, o tai reta Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur trys etninės grupės vis dar nepasiekia susitarimo dėl karo nusikaltimų, o vaikai mokosi istorijos pagal skirtingas programas. „Mano mama išgyveno karą, bet diskriminaciją, bendraamžių smurtą, atstūmimą aš patyriau taikos metais. Už tai atsakinga ne kuri nors kariuomenė, ne tautybė. Kai kalbuosi su jaunais žmonėmis, stengiuosi jiems pasakyti, kad negalima atmesti tikimybės, jog kažkas panašaus dar gali nutikti“, – sako Ajna.
Priešo vaikas
– Kiek Bosnijoje ir Hercegovinoje gali būti, kaip jūsų organizacija vadinasi, pamirštų karo vaikų, ir kodėl valstybė tiek metų jiems neskyrė dėmesio?
– Mes vienijame vaikus, kurie gimė iš per karą vykusio seksualinio smurto, vaikus, kurių tėvai yra [Vakarų valstybių] taikos palaikymo kariai ir humanitariniai darbuotojai, taip pat vaikus, kurie gimė prievarta sudarytose santuokose. Tai ne tik seksualinio smurto klausimas, nes, pavyzdžiui, juk yra vaikų, kurių tėvai yra humanitariniai darbuotojai, taikdariai. Savo asociaciją pradėjome su 33 nariais, tiek mūsų yra ir šiandien. Bet tokių karo vaikų sutikome daug.
Pergyvenusieji karą išgyveno antrą pragarą dėl stigmos, diskriminacijos, to, kaip su jais buvo elgiamasi. Pirmasis nukentėjusiųjų nuo karo įstatymas federacijoje buvo išleistas 2006 metais, 2008 metais jį išleido ir Serbų Respublika ir Brčko apygarda. Bet karo vaikai yra vis dar apleisti, paplitęs įsitikinimas, kad jie yra priešo vaikai. Tokioje sudėtingoje ir etniškai jautrioje valstybėje kaip Bosnija ir Hercegovina tai didelė problema, čia yra skirtingos etninės grupės, o karo metu buvo ir etninės armijos, neigiama, kad vyko prievartavimai. Vis dėlto manoma, kad yra nuo 20 iki 50 tūkstančių seksualinio smurto aukų. Palyginkime – šiandien turime maždaug 40 atvejų, kai teismas paskelbė kaltuosius dėl prievartavimų karo metu. Tai parodo, kaip valstybė žiūri į karo vaikus.
Po karo valstybė sukūrė įstatymus, specialias programas, kampanijas vaikams, kurių tėčiai žuvo ar buvo sužaloti per karą. Nuo pat vaikystės jie sulaukė palaikymo, gavo pašalpų, sveikatos draudimą, paramą mokydamiesi, privilegijas būstui ir įsidarbindami. Jiems vis dar skiriamas ypatingas dėmesys.
Kai pradėjome darbą 2018 metais, visi buvo labai nustebę (šypsosi). Bet jei yra 50 tūkstančių seksualinės prievartos aukų, ar reikia aiškinti, kas nutinka, kai moteris išprievartaujama? Buvo sakoma – tai ar jie nežinojo, kodėl jie nori paramos dabar, 30 metų po karo? Bet dabar politikai jau žiūri šiek tiek kitaip.
– Daug kas ir nežino, bet prievartavimas karo metu yra ne tiesiog aktas, bet politika, karo įrankis, sisteminis ginklas. Jo tikslas yra suskaldyti bendruomenę po to, kai, pavyzdžiui, visos kaimo moterys yra išprievartaujamos ir pastoja nuo priešo, kariams tiesiog liepiama prievartauti, steigiamos prievartavimo stovyklos, dalijami vaistai, kad kariai galėtų išprievartauti daugiau žmonių. Ką prievartavimai sunaikino Bosnijoje?
– Šiandien skiriasi tai, kokių mes turime galimybių užmegzti ryšį su išgyvenusiais smurtą serbais, kroatais ir musulmonais. Tai yra problema. Net ir šiandien, 2025 metais, neturime sutarimo dėl to, kas yra karo nusikaltimas. Visi gina savo pusę, negerbia kitos.
Kai esi nukentėjusioji, tai atsiliepia ne tik šeimai, bendruomenei. Tai padalijo visuomenę: dauguma prievartautojų yra laisvėje ir yra pavyzdžių, kai auka ir prievartautojas gyvena tame pačiame kaime. Prievartautojas gali būti herojus, o auka tildoma, nes moteriai gėda net kalbėti apie tai, ką ji patyrė.
– Kodėl moterims kalbėti sunku?
– Yra grupė išgyvenusiųjų karą, jos kalba. Manau, nėra prasmės išgirsti tūkstantį istorijų apie išprievartavimą, jis dažniausiai atrodo toks pat. Yra moterų, kurios kalba 30 metų, bet niekas nemotyvuoja kitų moterų prabilti, duoti parodymus.
– Bet jei jos prabiltų, ar tai nieko nekeistų?
– Nežinau. Yra 50 tūkstančių aukų, 50 tūkstančių požiūrių. Kai kurioms jų teisingumas būtų pasiektas, jei visuomenė jas priimtų. Mano mamai teisingumas buvo, kad priimtų mane ir turėčiau teisių. Kai kurios aukos mano, kad vienintelis kelias į teisingumą yra teismas. Kai kurios paliko Bosniją, nenori apie tai kalbėti, net nenori gauti civilio karo aukos statuso, net jei tai suteiktų privilegijų. Jos tiesiog nenori jokių prisiminimų.
Ką bandome daryti – siūlyti mintį, kad civiliai karo aukos turėtų gauti tarsi reparacijas. Ir tai sunku. Tai susiję ne tik su karo aukomis, bet ir su dar daug kuo: jaunimu, LGBT asmenimis, negalią turinčiais asmenimis, kariais veteranais. Sistema tokia, kad savo teises įgyvendinti sunku, nors popieriuje jos tarsi yra. Sistema sudėtinga, nes kiekvienas sprendimas Bosnijoje ir Hercegovinoje turi būti patvirtintas visų trijų etninių grupių atstovų. Tai viską apsunkina.
– Taigi, jūs paskatinote priimti pataisas, kurios pripažintų karo vaikus nukentėjusiaisiais. Ką tai praktiškai pakeitė?
– Tai suteikia teisių, kurios iš esmės panašios į vaikų, kurių tėčiai žuvo ar buvo sužaloti per karą. Tai nemokama psichologinė pagalba, teisinė pagalba, parama būstui, prioritetas darbinantis, sveikatos draudimas, medicininė reabilitacija. Bet viskas vis dar popieriuje. Įstatymas yra, bet reikia jį įgyvendinti.
Karo vaikams visų pirma reikia įrodyti, kad jie yra karo vaikai, o tai labai sunku. Praėjus 30 metų sunku rasti įrodymus, ypač jei, pavyzdžiui, vaikas užaugo be motinos, buvo atiduotas įsivaikinti, jei motina mirė ar išvyko. Bandome tai spręsti.
Mano atvejis labai aiškus, mama turi visus įrodymus, o aš gimiau specialiame centre.
– Yra atvejų, kai to statuso gauti neįmanoma?
– Taip, daug. Analogiškai buvo su nukentėjusiaisiais. Kai mano mama 2007 metais gavo nukentėjusiosios statusą, ji sakė, kad turi vaiką, gimusį po išprievartavimo. Bet niekas to neužfiksavo. Man šiek tiek pikta, nes jie nesukūrė jokio vaikų registro. Žinoma, kad yra 1 300 moterų, turinčių aukų statusą. Turėtų būti registruojami bent jau šie atvejai.
Trys istorijos vadovėliai vienoje valstybėje
– Kaip jūsų karta, trisdešimtmečiai ir panašaus amžiaus žmonės, žiūri į Bosnijos karą? Ar jis jiems vis dar svarbus?
– Jau nebe. Tiesiog 30 metų gyveni valstybėje, kur nepriimami sprendimai, nerodoma pagarba aukoms, neišsiaiškinami aiškūs faktai, kas tada nutiko, kasdien bijoma, kad neprasidėtų naujas karas. Gimsti ir užaugi šalyje, kur politikai manipuliuoja, kuri yra labai korumpuota. Poelgiai pateisinami karu: sakoma, kad serbams reikia vieno, nes jie turi būti apsaugoti nuo musulmonų. Musulmonai daro kažką kita ir sako, kad saugosi nuo serbų. Realybė tokia, kad po visų šių metų Bosnijoje žmonės yra nusistatę prieš valstybę. Liko tik dvi kategorijos: žmonės ir valdžia.
Jauni žmonės žino apie karą, jie domisi, mokosi. Kai kurie mokosi gerų, kiti – blogų dalykų. Priklauso nuo to, kas mokytojas, nes yra skirtingos istorijos pamokos. Aš šį darbą darau būtent dėl karo vaikų. Jūs manęs neišgirsite kalbančios apie koncentracijos stovyklas.
– Papasakokite daugiau apie tai – valstybėje yra kelios skirtingos mokymosi programos?
– Yra trys skirtingi istorijos vadovėliai, trys programos, trys požiūriai skirtingoms etninėms grupėms. Kai kur po vienu stogu veikia dvi mokyklos – kroatų ir bosnių, mokiniams draudžiama bendrauti. Tas pats su istorija: musulmonų teritorijose išmokstama viena istorijos versija, kroatų – kita, dar kita – Serbų Respublikoje. Yra ir daugiau problemų, pavyzdžiui, [serbų] valdžia iškabina užrašus kirilica, sako, kad lotyniškų raidžių nenaudosime. O tai nesąmonė, nes tai federacijos raidės <...>.
Daug jaunų žmonių išvyksta iš šalies. Aš nesu tokia, aš labai myliu Bosniją, jos gamtą, mentalitetą, pavyzdžiui, kad mes ryte tris valandas geriame kavą. Bet aš turiu tam tikrų darbo ir kelionių galimybių, ne visiems taip yra.
Ką sako prievartautojai?
– Jūs esate pasakiusi, kad žinote savo tėvo vardą, bet jo neminėsite, nes tai jūsų mamos istorija. Papasakokite, koks buvo jūsų kelias suprantant, kad esate gimusi po išprievartavimo?
– Buvo gana sunku. Bet linija, kas yra mano, o kas – mano mamos istorija, yra labai aiški. Yra priežastis, kodėl nenoriu viešinti vardo ar vardų. Ne tik dėl to, kad tai turėtų padaryti mano mama, bet ir dėl saugumo – juk tie žmonės gyvena laisvėje. Tai ir savo ramybės išsaugojimo klausimas. Jei būčiau išdavusi prievartautojo vardą ir tautybę, aš nebūčiau pasiekusi tokios sėkmės – dabar mes pasiekiame visas etnines grupes. Aš nedirbu ir niekada nedirbsiu, pavyzdžiui, tik su musulmonais.
– Būtumėte matoma kaip šališka.
– Taip, dėl to manęs nepamatysite ir viešai reiškiančios palaikymą LGBT asmenims. Aš dirbu tik dėl vaikų, gimusių iš karo. Tai gal ne idealiausias variantas, bet tokiu būdu galime turėti paramos ir sėkmingai dirbti.
Aš negalėčiau imti ir paskambinti prokurorams, pasakyti, štai vardai, žmonės ten. Tai turi būti mano mamos sprendimas. Ji bandė, labai daug kartų. Bet manau, kad dabar ji to nedarytų, nes pagaliau mes turime tai, ką norėjome turėti: palaikymą, priėmimą, galime vaikščioti be baimės tiek gatvėje, tiek į įstaigas.
Aš nenoriu sugriauti niekieno gyvenimo. Visi tie prievartautojai kažkur augina kitus vaikus, ir aš nelabai galiu, nors gal ir turėčiau, būti žmogus, kuris pareikštų: tavo tėvas taip padarė.
– Ką jūs jaučiate savo tėvui?
– Nieko. Aš turiu tėvą, tai mano patėvis, mes kartu nuo 2002 metų. Jis mano gyvenimą padarė tokį, kad aš niekada nesiilgėjau tėvo, nes turėjau jį. <...>. Man buvo įdomu rasti, suprasti, kas jis, aš tai padariau. Bet dabar to nedaryčiau. Nežinia sunki, bet kartais ji geresnis variantas.
– Kodėl?
– Manau, kad dėl to, jog pamatai, kad išprievartavimas turi žmogaus veidą. Žmogaus kūnas yra taikinys, bet taip pat ir ginklas. Tai visomis prasmėmis labai keista ir sunku suprasti. Tai priverčia kitaip žiūrėti į žmones.
– Kaip reaguoja vyrai, kurie per karą prievartavo moteris, o paskui sužino, kad po to gimė vaikas?
– Apie tai neseniai išleista knyga, rytoj bus jos pristatymas. Autorius sutiko savo biologinį tėvą. Ir žinoma, jis neigė, ir kad buvo prievarta, ir kad jis jo sūnus, nors buvo DNR tyrimas. Tiesą sakant, ką tokiu atveju galima padaryti?
– Bet labai daug tų vyrų, prievartaudami moteris, gerai žinojo, ką daro, tuo didžiavosi.
– Žinote, aš esu ir psichologė. Supratau, kad kai esi su uniforma, viskas susiveda į tą uniformą. Yra grupės pritarimas, paskatinimas, grupėje atsiranda drąsos. Tokių dalykų nedarai tu pats – tai darai kaip grupės narys. Kiekvieną kartą, kai prievartauji, vykdai grupės, kariuomenės tikslus.
– Ar yra atvejų, kai tie vyrai gailisi?
– Girdėjau apie kelis.
Sukūrėme visuomenę, kurioje seksualinė prievarta yra matoma kaip normalus dalykas
– Ar kitur pasaulyje yra tokių organizacijų kaip jūsų? Juk seksualinė prievarta lydi kiekvieną karą, žinome, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, Gazoje. Kaip galime padėti aukoms, kad nebūtų per vėlu?
– Kai pradėjome veiklą, manėme, kad esame labai ypatingi. Bet paskui supratome, kad yra daugiau organizacijų. Vieni mūsų pirmųjų partnerių buvo Antrojo Pasaulinio karo vaikų asociacija. Dabar lankiausi Demokratinėje Kongo Respublikoje, ten irgi stengiamasi suteikti karo vaikams nukentėjusiųjų statusą. Bendravome ir su ukrainiečiais.
Žinoma, labai svarbu yra psichologinė pagalba, bet mūsų patirtis rodo, kad pirmiausia reikia dokumentacijos, reikia nuo pat pradžių kurti dėl karo prievartos gimusių vaikų registrą. Manau, kad politikų ir sprendimų priėmėjų pareiga yra sukurti nukentėjusiems nuo karo palankią aplinką, mes Bosnijoje to neturime.
Dabar atkreipti dėmesį į šią problemą labai sunku, nes nuostatos formavosi 30 metų. Aukoms tai tiesiog laiko švaistymas, jų vaikams – gal dar ne, nes jie jauni. Mes bandome komunikuoti savo bendraamžiams, ne šešiasdešimtmečiams.
Mūsų strategija yra reikalauti kolektyvinės ir asmeninės atsakomybės, dėl ko sutartume ir kam galėtume užkirsti kelią ateityje. Mums nerūpi etninės grupės, aukų skaičiai – mes tiesiog kalbame apie žmogaus teises, prevenciją ir atsakomybę.
Mūsų misija susijusi ne tik su karu ir jo faktais – tai yra žinutė visuomenei, kad viskas, ką darai kaip individas, turi pasekmių kolektyviniu lygiu kitam žmogui. Šiandien Bosnijoje vis dar vyksta seksualinė prievarta. Manau, mūsų misija yra nutraukti diskriminaciją ir negėdinti aukos, gėdinti prievartautojus. Prieš 5 metus turėjome judėjimą „Aš to neprašiau“, surinkome šimtus liudijimų apie tai, kaip žmonės išgyveno prievartą kare, universitete, teatruose, ligoninėse.
Didžiausia problema yra tai, kad sukūrėme visuomenę, kurioje seksualinė prievarta yra matoma kaip normalus dalykas, o prievartautojai nebus baudžiami.
Jei per karą buvo nuo 20 iki 50 tūkstančių prievartos aukų, bet niekada nekalbame apie tai, kad tarp mūsų yra nuo 20 iki 50 tūkstančių prievartautojų, tai iš kartos į kartą perduodama trauma, nes gali perduoti, kad prievarta yra nieko blogo.
Manau, kad problema yra gilesnė, teisingumo siekimas dar ne viskas. Mano mama išgyveno, bet tai, ką patyriau aš: diskriminacija, bendraamžių smurtas, atstūmimas, nutiko taikos metais. Čia aš negaliu apkaltinti serbų, kroatų ar dar ko nors, nes viskas nutiko mano bendruomenėje. Už tai atsakinga ne kuri nors kariuomenė, ne tautybė. Kai kalbuosi su jaunais žmonėmis, noriu jiems pasakyti, kad negalima atmesti tikimybės, jog kas nors nutiks. Ir kad galima ką nors išgelbėti.
Mes atsakingi už tai, kokia yra visuomenė, ir mes patys išrenkame politikus. Netvarkos valstybėje šaknys yra karas ir trauma, nes politikai kiekvieną dieną naudoja karo traumą, kad išlaikytų žmones skirtinguose narvuose: sako, jei balsuosi už liberalius politikus, kitas narvas mus puls. Tai kaip „Squid Game“.
– Kaip psichologė, kaip manote, kada iš kartos į kartą perduodama trauma sustoja?
– Kai augi, tėvai sako, ką rengtis, kaip turi atrodyti tavo šukuosena. Bet dauguma tėvų su vaikais kalba ir tokiomis rimtomis temomis kaip karas, ir vaikai tiki, kas jiems sakoma. Ir ateina laikas, kai suprantame, kad jie ne visada mums sako tiesą. Kaip jie nėra teisūs dėl drabužių, taip nėra teisūs ir dėl karo. Jie gali pasakyti, ką išgyveno jie, bet kai pradeda kalbėti apie tai, kas kaltas, o su kuo nedraugauti, nes jis serbas arba kroatas, reikia suprasti, kad tai netiesa, kad reikia draugauti su visais. Jauni žmonės nesupranta, kad juos pasiekianti informacija yra nuspalvinta traumos, baimės ir kad reikia mokytis būti kartu. Mūsų organizacijoje labai linksma – nes švenčiame visų etninių grupių šventes, pavyzdžiui, visas Kalėdas iš eilės (šypsosi).
