Su filosofu Gintautu Mažeikiu susitikome pakalbėti apie kritinę pedagogiką, tačiau šis pokalbis, kaip paaiškėjo, paaiškina ir kai kuriuos kitus įvykius, vykusius ar tebevykstančius ne tik Baltarusijoje ir Rusijoje, bet ir Lietuvoje, įskaitant ir „Didįjį šeimos gynimo maršą“ bei planus uždaryti mažas kaimo mokyklas.
Kritinės pedagogikos ištakos siejamos su 1968 metais pasirodžiusiu Paulo Freire bestseleriu „Engiamųjų pedagogika“, tačiau nuo to laiko ji išgyveno ne vieną esminį pokytį ir įtraukė puikių filosofinių teorijų. Vis dėlto jos pamatas liko nepakitęs – emancipacija.
„Tai yra išlaisvinimo pedagogika, visų įmanomų pažeminimų atsikratymo pedagogika. Galima sakyti, tai yra tam tikra laisvės teorija. Bet ne tik liberaliąja prasme – laisvė parduoti savo darbo jėgą, bet būtent protinga laisvė, kuri nuolat kuria ir tyrinėja naujas laisvės sferas. Susiformavę stiliai ir gyvenimo būdas yra civilizacijos ir kultūros įrodymai“, – sako Gintautas Mažeikis.
– Neseniai buvome susitikę internetiniame pokalbyje, kurį organizavo Sviatlanos Cichanouskajos švietimo kabinetas bei jūsų kolegė filosofė iš Baltarusijos Olga Šparaga ir kuriame dalyvavo mokytojai iš Baltarusijos. Tuomet kalbėjote apie kritinę pedagogiką. Kodėl tai aktualu baltarusių mokyklai, taip pat ir rusų, ir lietuvių mokyklai?
– Kritinė pedagogika labai skeptiškai vertina instrumentinę mokyklą, kur esame mokomi tam tikrų techninių ir specialiųjų įgūdžių. Mums jų reikia, kad galėtume dirbti, tačiau jų nepakanka norint įgyti laisvę ir orumą. Svarbiausių dalykų, leidžiančių mums priimti vis didėjančią visuomenės įvairovę, mokyklose dažnai nėra. Kitaip tariant, mokyklos virsta laisvės ir aktyvumo slopinimo režimu. Ne tik karo tarnyba, ne tik kalėjimas, bet ir mokykla tampa ta vieta, kur pamažu nyksta žmogiškumas. Ir įdomu tai, kad siekiant užgniaužti mūsų orumą režimui svarbu išmokyti mus skaityti ir skaičiuoti. Peteris McLarenas ir Henry Giroux, priešingai nei Paulo Freire, teigia, kad kai mes išmokstame skaityti ir rašyti, o dar blogiau, kai įsigyjame televizorių, patiriame daug didesnį spaudimą, kuris pasireiškia per propagandą, mūsų kalbos kontrolę ir, net galima sakyti, minčių kontrolę. Kaip sako George`as Orwellas, mes tampame minčių policijos taikiniais.
Todėl kritinė pedagogika šiuo klausimu tiria ir mokyklas, ir universitetus, ir kolegijas – kodėl ten nedygsta laisvės daigai? O susitikime su Baltarusijos mokytojais ir dėstytojais aš iškėliau šiuos klausimus: kodėl mokyklos ir universitetai nedalyvauja arba labai menkai dalyvauja protestuose ir kodėl šiuo metu protestai yra pagrindinė pilietiškumo mokykla.
– Minske OMON veržėsi į mokyklas ir tempė vaikus į policijos automobilius už protesto nuotaikas ir simbolius. Kai kurie mokytojai skundė savo mokinius. Stebina tai, kad protesto nuotaikų atsirado mokykloje, kur, atrodė, nieko panašaus negali atsirasti, ir staiga būtent mokiniai ir studentai ne tik išėjo protestuoti, bet ir protestavo mokykloje. Tokių dalykų galima matyti, pavyzdžiui, Prancūzijoje, žinoma, kitu mastu. Prancūzijos studentai visada pasirengę protestuoti. Kodėl jie tokie? Lietuviška mokykla juk visiškai kitokia. Nesakau, kad baltarusiška pranašesnė už ją, bet ji šiek tiek užsnūdo?
– Taip, aš su tuo sutinku, Lietuvos mokyklose, kaip ir daugumoje Europos Sąjungos mokyklų, vertinami tam tikrų dalykų mokymosi rezultatai. Kokie pažymiai, kiek užduočių ir per kiek laiko gebama atlikti. Matuojamas intelekto koeficientas, o ne gebėjimas būti laisvam, laimingam ir savarankiškai priimti sprendimus.
Žiūrėjau mobiliaisiais telefonais nufilmuotą medžiagą tose Baltarusijos mokyklose, kurios ėjo į protestus. Manau, tie moksleiviai ir studentai, kurie išėjo protestuoti, net jei vėliau buvo pašalinti, įgijo svarbios pilietinės ir gyvenimiškos patirties. Viena tokio protesto diena verta visų metų mokymo įstaigoje. O tie, kurie nedalyvavo, slapstėsi, jų atmintyje nieko neliks, ten niekas nesubrendo, jie nieko neišmoko. Kaip sakoma dialektikoje, viena ar dvi dienos protestuose, ir sieloje įvyksta šuolis, o ne per laipsnišką žinių kaupimą ir kalimą. Galima kiek nori skaityti vienus ar kitus eilėraščius ir knygas, jokia kokybinė transformacija neįvyks. Netgi įmanoma degradacija.
Jei kritiškai pažiūrėsime į šiuos protestus autoritariniame ir neautoritariniame režime, tai pats savaime šis veiksmas turi didelę reikšmę, net jei jis nėra teisingas. Štai kodėl Prancūzijos moksleiviai ir studentai, sukaupę didelę protesto patirtį, juose dalyvauja. Nemažai protestų patirties turi ir Italija. Lietuvoje protestų patirtis nunyko iškart po Sąjūdžio, ir labai sunku vėl ją subrandinti, t. y. bręsta, paskui vėl dingsta ir vėl subręsta salelėmis, mokiniai ir studentai nejaučia laisvės tendencijų.
– Bet čia galime prisiminti LGBT eitynes „Pride“. Būtent Lietuvoje jos suvienijo visas engiamas grupes, vartojant jūsų terminologiją, ne tik LGBT žmones. Man taip pat pasirodė, kad LGBT „Pride“ Lietuvoje buvo labai daugiatautės. Jose buvo kalbama praktiškai visomis mūsų regiono kalbomis.
– Taip, manau, kad Lietuvoje yra keli tokie parodomieji projektai, vienas jų – LGBT „Pride“ eitynės, kuriose dalyvauja įvairiausi aktyvistai: nuo kairiųjų iki liberalų, nuo seksualinių mažumų iki visokių politinių nuomonių reiškėjų, lietuviai, rusai, lenkai, dalyvauja kas tik nori. Tai didžiulis, labai gražus, sakyčiau, sodrus spalvų mišinys. Todėl jis yra patrauklus, įdomus ir šventiškas, o kartu ir pavojingas. Nes nacionalistai išlieka budrūs. Jie stebi, kaip būtų galima sudrumsti eitynių ramybę, jie kažkaip keistai ir ironiškai patys jose dalyvauja. Be jų LGBT „Pride“ būtų praradęs tam tikrą pavojaus prieskonį, aštrumą. Tie nacionalistai, fašistai yra tarsi pipirai visam tam.
Nesvarbu, kad kai kurie įstatymai dėl LGBT teisių dar nėra priimti. Tai, kad jų svarstymas virto karu parlamente, jau yra didelis pasiekimas. Ši vieša diskusija Lietuvoje įtraukė visus ir tai tėra laiko klausimas.
– Buvo dar vienas protestas – „Juodaodžių gyvybės svarbios“ (angl. Black Lives Matter). Tai sukėlė tam tikrą visuomenės pasipiktinimą ir diskusiją apie tai, kodėl mūsų jaunimas labiau domisi Vakarų politika nei Lietuva, kodėl plakatai yra angliški ir „ką mes apskritai užauginome“.
– Čia labai įdomus kalbos klausimas. Maždaug nuo 1978–1980 metų Lietuvoje buvo leidžiami vadinamieji fanzinai, neoficialūs, pogrindiniai leidiniai. Aš taip pat kartais juose skelbdavausi. Tai buvo visiškai neteisėtas dalykas, kuris Lietuvoje išnyko tik išpopuliarėjus socialiniams tinklams. Tekstai persikėlė į internetą, o iki tol Lietuvoje priskaičiavau daugiau nei 20 tokių fanzinų. Ten buvo rašoma apie įvairius dalykus: narkotikus, alkoholį, prostituciją – viską, kas buvo draudžiama, taip pat apie muzikos grupes, kai kuriuos politinius dalykus.
Tačiau įdomiausias dalykas, kalbant apie fanzinus, yra kalba. Kartais jie buvo rašomi lietuviškai, bet kirilica. Kodėl? O mes rašome kirilica tik todėl, kad esame verčiami rašyti lotyniškais rašmenimis. Ne todėl, kad egzistuoja meilė Rusijos imperijai ar lotyniškos abėcėlės draudimas. Tai yra toks parodomasis gestas, kad mes nepriimame jokio oficialaus patriotizmo. Mes esame laisvi, net jei ir klystame.
– Kritinė pedagogika taip pat siūlo išeitį, aš atsimenu jų dvi: mokytojas gali tapti laisvas kaip laisvasis menininkas, taip pat galima autonomizacija. Bet aš sunkiai galėčiau įsivaizduoti, kad kokia nors Šalčininkų rajono mokykla staiga paskelbtų autonomiją ir pareikštų, kad mokysis pagal tokias ir tokias programas.
– Čia pasiremsiu Hannah Arendt. Iš pradžių šis protestas, arba, jei norite, autonominis judėjimas, visokios autonominės tarybos, pasireiškia gana banalia forma. Būtent ši banalybė mus ir gąsdina, kad šie kvailiai ims vadovauti ir kad mūsų vaikai neįgis jokio išsilavinimo, ir reikia kreiptis į viešpatį – valstybę – kad ši prižiūrėtų mūsų mokyklą. Tokia yra pradinė žinutė. Ir tik keli licėjai, geriausios gimnazijos, pirmasis penketukas ar dešimtukas galėtų pretenduoti į autonomiją. Bet būtent pirmasis penketukas ar dešimtukas niekada nepretenduos į autonomiją, nes jie ir taip gerai gyvena, pritraukia geriausius mokinius. O jei būtų autonomija, po kurio laiko susidomėjimas jais sumažėtų, be to, nereikėtų visų gimnazijoje matuoti pagal vieną kurpalį.
Iš esmės, jei bus socialdemokratų Vyriausybė, ji gali mokėti mokytojams papildomai, kaip tai daroma Suomijoje. Ten, kad visi nesubėgtų į Helsinkį, mokytojui, pavyzdžiui, mokamas dvigubas tarifas, jei jis dirba toli nuo Helsinkio, šalies gilumoje. Geras mokytojas yra suinteresuotas užsidirbti pinigų, tad tegul važiuoja į Naująją Akmenę, kur nors atokiau ir ten dirba.
Tik tuomet, kai įvyks švietimo autonomizacija, bus galima sakyti, kad, pavyzdžiui, pati rusų mokykla Lietuvoje gali būti daugialypė. Nebūtina laikytis rusiškos sistemos, ji apskritai gali sukurti kitokią sistemą, pavyzdžiui, haliucinacijas apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ar senąją rusų kalbą, tokių taip pat yra. Arba paneuropietiška rusų kalba, paneuropietiška kultūra, t. y. ne maskvietiška rusų kultūra, o susijusi tik su opozicija. Kelių yra daug.
Bet faktas, kad vos pradėję kalbėti apie rusų mokyklą pradedame kartoti klišes, o jos baisios: Sovietų Sąjunga, žinoma, ir Rusijos imperija. Tada keliami neteisingi klausimai, o kaltinimai grindžiami klišėmis. Ir čia, kai reikia pateisinti senus sovietinius stereotipus, aš negaliu pasiūlyti jokios kritinės pedagogikos. Bet jei pradėsime kalbėti apie autonomiją, apie pasirinkimą rusų mokyklos rėmuose, tai rusų mokykla Lietuvoje gali bendradarbiauti su rusų mokykla Latvijoje arba Suomijoje, dalytis patirtimi ir sukurti savų lietuvių kalbos mokymosi metodų. Bet kuriuo atveju tokia autonomija jau galėtų pasiūlyti daugiau, nei jie turi dabar.
Jeigu kalbame apie tai, kad mokytojai ir tėvai verkšlena, jog rusų kalba, rusų švietimas nyksta, nes negalime naudotis Maskvos medžiaga (o kodėl, pavyzdžiui, ne Kijevo ar Baltarusijos?), ir dėl to juntama daugiau prievartos, aš negaliu priimti tokių skundų, nes jie neturi nieko bendra su kritine pedagogika. Jie kaip tik prieštarauja kritinei pedagogikai. Rusų mokyklose kritinės pedagogikos yra labai mažai. Tiek pat mažai, kaip ir lietuvių mokyklose. Rusų mokyklose kritinė pedagogika galėtų būti aktualesnė, tačiau, užuot ja naudojęsi, jie ten nuolat panyra į nostalgiją.
– Šiuolaikinis protestas praktiškai nėra aktualizuojamas per mokyklos programą. Tai tarsi sustingusi buvusių politinių kovų lava. Tada tai buvo protestas prieš kolonializmą, imperializmą, Sovietų Sąjungą, o šiandien jis sprendžia kitas problemas – vaikai bando išlaisvinti savo seksualumą, gyvenimo būdą, tačiau tai niekaip neatitinka to, ko jie mokosi. Paimkime, pavyzdžiui, knygnešius ir mokymą namuose. Vienu metu jis buvo leidžiamas, paskui jį uždraudė, tada vėl leido, bet sugriežtinę kontrolę. Institucijos ir visuomenė iš esmės nepatikliai vertina mokymą namuose. Bet jei pagalvotume, tai juk mokymas namuose kadaise išgelbėjo lietuvių kalbą ir kultūrą?
– Taip. Bet norėčiau pridurti, kad jis ne išsaugojo, o atvėrė lietuvių kultūrą. Maždaug iki 1904-ųjų viskas jau buvo mirę, oficiali lietuvių kalba praktiškai nebeegzistavo. Daugelis etnologų apskritai abejojo, ar tokia etninė kultūra kaip lietuvių gali išlikti. Buvo net tokio skepticizmo – galbūt lietuvių kalba yra labai nutolusi slavų kalbos tarmė? Iš esmės atrodė, kad nieko nebegali įvykti, ir štai mokymas namuose atvėrė ateitį. Žmonės, kurie save siejo su knygnešiais ir kontrabandininkais, neteisėtai gabenusiais lietuvišką literatūrą. Jie sėdėjo namuose ir nelegaliai mokėsi savo kalbos ir istorijos. Nepaisydami visko ir be vilties išsivaduoti, vien tik iš egzistencinio poreikio.
Ir čia svarbu du dalykai – ateitį vis dar reikia atverti. O kai mes nuolat aiškiname, ko mokyti, sakome, studijuokime savo garbingą praeitį, tuos pačius knygnešius ar Sąjūdį, tada istorija praryja ateitį. Mes nebesugebame jos atverti, nes praeitis mus stipriai slegia. O ateitis turi atsiverti per daugybę alternatyvų, tai nėra viena ateitis, į kurią bedė pirštu partija, tai įvairiausios ateitys – daugiskaita. Jas galima atverti tik per asmeninį protestą, kai sakome: „Mes jus mylime, bet bus kitaip.“ Pavyzdžiui, aš gerbiu lietuvių folklorą, bet klausysiuosi „Nazareth“, AC/DC ar panašios muzikos. Nesu prieš jūsų tautinius drabužius, bet vilkėsiu gotų stiliaus drabužiais, nes toks mano pasirinkimas.
Jei paskaitytume 1988-ųjų ar net 1987-ųjų Sąjūdžio leidinius, pamatytume, kad ten keliami labai banalūs ir smulkūs reikalavimai. Net nebuvo reikalaujama atkurti nepriklausomybę. Buvo raginama palaikyti „perestroiką“ arba leisti naują muzikos stilių. Vėliau šis protesto judėjimas vystosi savo reikalavimais ir turiniu. O kas tada slopina protesto judėjimą? Yra daug dalykų. Žinoma, blogiausia, kai valstybėje autoritarinis režimas kaip Baltarusijoje. Man sunku spręsti apie visas mokyklas, kai kuriose aš esu mokytojas, bet, mano nuomone, kartais jose juntama gili Sovietų Sąjunga.
O baisiausia, gal ne baisiausia, bet labai baisu tai, kad Lietuvoje buvo įvesti bendri valstybiniai egzaminai, kuriems aš visada priešinuosi.
– Apie tai ir P. McLarenas rašo, apie vieną vienintelį testą, kuris lemia visą tavo gyvenimą...
– Taip. Net jei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos dokumentuose yra išlygų, kurios numato tam tikrą įvairovę. Kitaip tariant, mes jus represuosime, bet kadangi turite laisvę, tai botagą galite pasirinkti. Vienintelis egzaminas, net ir su visomis alternatyvomis, vis tiek lieka vieninteliu egzaminu. Tai nėra galimybė išsiugdyti visiškai kitokius įgūdžius. Įgūdžius, kurių jokia ministerija negalėtų kontroliuoti: spontaniškumą, nenuspėjamumą. Ir ši vienodinimo sistema visada užgniaužia kūrybišką mintį.
Bet Lietuvoje tai buvo įvesta. Jau daugiau kaip 10 metų vasarą susitinku su moksleiviais, baigusiais gimnazijas ir verkiančiais, kad valstybinė sistema užgniaužė jų minties laisvę. Tai girdžiu iš jaunų mokytojų, kurie vis dar jaučia tam tikrą laisvės dvasią. Tačiau kyla klausimas – kodėl jūs neprotestavote prieš visa tai?
– Kitaip tariant, jie galėjo išeiti protestuoti prieš vienodus egzaminus?
– Žinoma. Kas jiems trukdo visiems susiburti? Jei išeitų 10 tūkst. gimnazistų, o jų kasmet baigia daugiau nei 20 tūkst. Jei bent 10 tūkst. išeitų į savaitės protestą – viskas, baigtųsi šitas jungas. Kaip ir Baltarusijoje, jei Minske išeitų 500 tūkst. ir neišsiskirstytų vakare, Aliaksandro Lukašenkos neliktų. Yra tam tikras skaičius ir spaudimas, kad laimėtum. Dešimt moksleivių nieko nepadarys, net ir šimtas nepadarys.
– Bet jie juk turi suprasti, kad tai blogai? O dar tas atvirkštinis diskursas, kad „jie tiesiog nenori mokytis“. Tarsi nebūtų pasitikėjimo tais dvylika mokymosi metų?
– Nėra pasitikėjimo ne tik tais dvylika metų, nėra pasitikėjimo mokytoju. Nėra pasitikėjimo mokykla. Nėra pasitikėjimo šeima. Nėra pasitikėjimo pačiu mokiniu. Čia mes įžvelgiame instrumentinio totalitarizmo bruožų. Tai nėra autoritarinė valdžia, nes už valstybinių egzaminų nestovi joks žmogus, neįmanoma įvardyti konkretaus prezidento ar ministro pirmininko. Nepaisant to, jie nėra atleidžiami nuo atsakomybės už tai.
Jei palygintume Baltarusijos ir Lietuvos patirtį, tada, žinoma, pirmenybė būtų teikiama Lietuvai. Vis dėlto tai taip pat nėra sprendimas. Ir jei, pavyzdžiui, Baltarusija, nuvertusi diktatorių, toliau rengs valstybinį egzaminą ir pamažu įves visuotines taisykles, kas ir kaip yra įpareigotas kalbėti, tai didelės laisvės tikrai nebus pasiekta. Tiesiog vieną matomą diktatorių pakeis nematoma sistema.
