Karščio banga, kuri, nusiritusi per Europą, pareikalavo daugiau nei trijų šimtų žmonių gyvybių, pasiekė ir Lietuvą. Per visus žiniasklaidos kanalus ir kitas informavimo priemones mums nuolat primenama, kaip saugiai elgtis, kai lauke temperatūra pasiekia prie rekordų artėjančias aukštumas: gerti daug skysčių, vengti tiesioginės saulės, saugoti save ir šeimos narius.
Juk karščiai yra pagrindinė klimato kaitos nulemta žmonių mirties priežastis Europoje, o Pasaulinė sveikatos organizacija perspėja, kad kasmetinis mirčių dėl karščių Europoje skaičius iki 2050 metų gali padvigubėti ir peržengti 120 tūkstančių.
Štai praėjusią savaitę Londone atlikti temperatūrų matavimai užfiksavo, kad kelio danga įkaito net iki 60 °C, o kai kur, ypač ten, kur vyko kelio remonto darbai, pasiekė ir 65 °C. Tačiau vieni žmonės gali pasirinkti tokiomis sąlygomis neiti į lauką, dirbti iš namų, atidėti reikalus iki vakaro, o kiti neturi pasirinkimo.
Statybininkai neturi pasirinkimo, todėl dirba ant įkaitusių pastolių; maisto kurjeriai neturi pasirinkimo, todėl kaitriausią dienos dalį vežioja mums pietus; kelininkai neturi pasirinkimo, todėl aštuonias valandas kasdien praleidžia ant įkaitusios kelio dangos; žemės ūkio darbuotojai neturi pasirinkimo, todėl dirba saulėkaitoje atvirame lauke ir netgi šiltnamiuose.
Tie žmonės, kurie negali išvengti kaitros ir jos pasekmių, dažnai yra ir tie, kurie už savo darbą gauna skurdžiausią atlyginimą ir mažiausiai garantijų. Tad karščio padariniai nesibaigia su darbo diena.
Tie žmonės, kurie negali išvengti kaitros ir jos pasekmių, dažnai yra ir tie, kurie už savo darbą gauna skurdžiausią atlyginimą ir mažiausiai garantijų. Tad karščio padariniai nesibaigia su darbo diena. Turintys mažiausias pajamas negali sau leisti tokios prabangos kaip oro kondicionieriai, kurie itin imlūs elektros energijai, sodybų užmiesčiuose, kur medžių laja ir vandens telkiniai atvėsina orą, ar pramogų kondicionuojamose pasilinksminimų vietose, tokiose kaip kino teatrai.
Po visos dienos darbe jie neturi kam permesti apsipirkimo, maisto atvežimo į namus ar kitų paslaugų, kurios patausotų jų sveikatą. O ir pats darbo permetimas kitiems karščio padarinių nesumažina, tik perkelia juos ant kitų, pažeidžiamesnių, kol patys pažeidžiamiausi nebeturi kam jų permesti ir į save sugeria brutaliausias pasekmes.
Patarimų, kurie dalijami apie tai, kaip saugotis nuo karščio, problema yra ta, kad jie dar sykį atsakomybę už padarinius perkelia ant pačių žmonių, tarsi visi vienodai galėtų jų laikytis. Toks atsakomybės už klimato kaitą ir jos padarinius perkėlimas ant pačių žmonių pečių turi ilgametes tradicijas. Užtenka prisiminti, kad anglies dvideginio pėdsako sąvoką sukūrė reklamos ir viešųjų ryšių kompanija, kurią pasamdė britų naftos bendrovė BP.
Anglies dvideginio pėdsakas leidžia kiekvienam žmogui pamatyti, kiek jis ar ji asmeniškai prisideda prie klimato kaitos, bet nukreipia dėmesį nuo to, kiek prie klimato kaitos prisideda tarptautinės korporacijos. Tad ir su patarimais apie kaitrą panašiai – patarti kam nors išgerti du litrus vandens juk yra paprasčiau nei siūlyti reikalauti atsakomybės už padarinius gamtai iš korporacijų ar miesto planuotojų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
