„Auksinę Marijampolę“ kūręs Skinkys – apie svajones „Sūduvoje“ ir chaosą Indijos futbole

Marijampolė–Indija–Marijampolė. Neįprastas karjeros maršrutas, kuriame unikalią patirtį kaupė vienas iš auksinio Marijampolės „Sūduvos“ klubo kalvių Karolis Skinkys. Po šešerių metų, praleistų netradicinėje rinkoje, lietuvis sugrįžo į gimtąją Suvalkiją, kurioje sirgaliai tyliai svajoja apie dar vieną „Sūduvos“ auksinį žygį.

Prieš šešerius metus, būdamas vos trisdešimties, sporto direktorius iš Marijampolės sulaukė unikalios galimybės – iš gimtojo krašto jis persikėlė į Indiją, kurioje prisijungė prie Kočio „Kerala Blasters“ klubo, rungtyniaujančio aukščiausiame šalies futbolo divizione „Indian Super League“.

Šis žingsnis jaunam specialistui iš Lietuvos – gal kiek ir netikėtas, tačiau turintis tvirtą pagrindą. Iki persikėlimo į Indiją K. Skinkys jau turėjo auksiniais trofėjais papuoštą gyvenimo aprašymą.

Nuo 2015 metų „Sūduvos“ sporto direktoriaus pareigas ėjęs marijampolietis per 5 metus su gimtuoju klubu sukūrė istoriją – triskart paeiliui tapo Lietuvos čempionais (2017, 2018 ir 2019 m.), dukart iškovojo Supertaurės trofėjų (2018 ir 2019 m.) ir kartą į viršų kėlė LFF taurę (2019 m.). Lietuvio vadovaujamas Marijampolės klubas taip pat sulaukė istorinio debiuto UEFA Čempionų lygos atrankoje (2018 m.).

„Tų laikų „Sūduva“ buvo neįtikėtina komanda, – šyptelėjęs išskirtinį etapą prisiminė K. Skinkys. – Personalo perspektyva, patyręs prezidentas, nepavargstantys kovotojai žaidėjai... Viskas futbole yra komanda, viskas sukasi apie komandą. Čia nėra vieno žmogaus, todėl tikrai negaliu prisiimti nuopelnų sau.

Dabar norėtųsi suburti panašią komandą, kuri galėtų kovoti ir aikštėje, ir už aikštės ribų. Bet tam reikia daug aplinkybių, kurios sutaptų ir sukristų į vieną. Reikia geros energijos, noro ir kokybės aikštėje. Žingsnis po žingsnio. Tikrai nenorėčiau kurti kažkokių greitų lūkesčių, nes dažniausiai sporte tai neveikia – labai dažnai būna priešingai. Todėl manau, kad turėtume žingsnis po žingsnio dirbti savo darbą, nesiblaškyti ir galvoti, kaip rytoj galėtume būti geresni.“

Į „Kerala Blasters“ klubą marijampolietis atvyko 2020 metų kovą, kai pasaulį buvo sukaustęs koronavirusas. Nors pirmasis sezonas nebuvo sėkmingas – komanda Indijos lygoje finišavo 10 vietoje tarp 14 ekipų, – jau sekančiais metais lietuvio vadovaujamas klubas sugrįžo į aukštumas, mat po 6 metų pertraukos „Kerala Blasters“ varžėsi finalo kovoje dėl trofėjaus.

Būtent 2021–2022 m. buvo ryškiausias K. Skinkio sezonas Indijoje. Po to dvejus metus komanda finišavo 5 pozicijoje, o pastaruosius du sezonus turnyro lentelėje užėmė 8 vietą. Lietuvio kontraktas su „Kerala Blasters“ galiojo iki 2028 metų, tačiau dėl kilusio chaoso Indijos futbole marijampolietis galiausiai išsiskyrė su klubu ir sugrįžo į tėvynę.

Tėvynėje gimtasis klubas K. Skinkį pasitiko pasikeitęs – dar praėjusių metų lapkritį „Sūduvos“ prezidento pareigas po 22 metų paliko Vidmantas Murauskas, o klubą perėmė „Mantinga Group“ generalinis direktorius Mantas Agentas.

„Su Mantu bendravome nuo rudens. Bendravimas labiau buvo iš konsultacinės pusės – daugelyje procesų nedalyvavau, bet kai kuriomis temomis pasikalbėdavome, – apie „Sūduvos“ pasiūlymo užkulisius pasakojo K. Skinkys. – Tuo metu Indijoje dar turėjau galiojantį kontraktą, todėl nebuvo galimybių teisiškai kalbėti [apie grįžimą į Marijampolę], bet tai situacijai pasikeitus, sulaukiau pasiūlymo prisijungti. Apsvarsčiau ir nusprendžiau, kad šiuo metu turbūt tai yra tai, ko labiausiai ir norėčiau.“

Pokalbio su LRT metu marijampolietis prisiminė auksinį „Sūduvos“ etapą, kalbėjo apie Indijos futbole užgimusį chaosą ir aptarė pokyčius Lietuvoje – nuo permainų Vilniaus „Žalgiryje“ iki kritusių šalies pozicijų UEFA reitinge.

– Kokią „Sūduvą“ išvydote po 6 metų pertraukos? Kuo ji pasikeitė?

– Tuo metu komanda buvo aukščiausiame taške. Dabar reikės to bandyti siekti. Matau labai daug pozityvo, labai daug noro ir energijos iš visų, tai nuteikia labai maloniai. O iš vadybinės pusės – matau didelį indėlį iš naujų žmonių, jie turi naujų idėjų, todėl iš tos pusės, manau, bandysime dar labiau augti ir daryti, kas įmanoma, kad klubas būtų patrauklesnis ir rėmėjams, ir žaidėjams, ir visiems kitiems. Laukia daug darbo tiek sportine, tiek vadybine prasme, bet turime puikią komandą, su kuria stengsimės judėti į priekį.

– Kiek pavykdavo domėtis „Sūduva“ ir jos rezultatais, pasiekimais dirbant Indijoje?

– Pirmaisiais metais domėjausi daug, nes visus pažinojau, bet paskui domėjimasis dėl įvairių veiklų natūraliai mažėjo. O prieš sugrįžimą vėl dėmesys išaugo, sekiau įvykius, pažinojau žaidėjus, trenerius.

Dėl paskutinių metų rezultatų reikia pripažinti visų, kurie dirbo, nuopelnus, nes vertinant visą situaciją, manau, kad komanda dirbo geriau nei visi galėjo įsivaizduoti. Mano nuomone, Donatas Vencevičius yra vienas geriausių Lietuvos trenerių. Jis daro puikų darbą, kurio vaisius matai iškart – net nereikia giliai žiūrėti. Komanda jį seka, komanda juo tiki ir gerbia, o tai trenerio darbe yra svarbiausias dalykas. Bet kokia idėja, kurią seka visi, yra galingesnė už geriausią idėją, kuri nesutelkia žmonių. Pirmas dalykas yra darbas su žmonėmis, kad jie tikėtų trenerio idėjomis. Manau, kad tą daryti Donatui sekasi labai gerai ir pagal turimus resursus šiuo metu, o ypač – praėjusiame sezone, atrodo gerai.

– Indijoje praleidote 6 metus. Kaip apibūdintumėte šią patirtį?

– Buvo labai geras laikas, jis prabėgo greičiau negu atrodo. Pabaigoje man jau darydavosi nejauku sakyti, kiek aš ten laiko esu, sakydavau: „Kažkur 5 metai...“ (Juokiasi) Tas laikas bėgo greitai, sezonas po sezono, aišku, viską pagreitino ir koronavirusas, kurio pradžioje visi džiaugėsi, kad bent kažkas vyksta. Paskui viskas normalizavosi, o į pabaigą prasidėjo kitos problemos – su lyga, su federacija. Bet buvo labai geras laikas – labai daug pasisėmiau, labai daug pamačiau. Tikrai džiaugiuosi dėl šito nuotykio.

– Jau ir anksčiau minėjote apie įtampas Indijos futbole. Su kuo šiuo metu susiduria indiškas futbolas?

– Nuo praėjusių metų birželio klubai susidūrė su situacija – pasibaigė sutartis tarp futbolo federacijos ir lygos. Buvę lygos rėmėjai nesusitarė dėl sutarties pratęsimo, o ta sutartis kiekvienam klubui kiekvieną sezoną garantavo virš 2 mln. pajamų. Klubai prarado šiuos pinigus ir dabar vyksta kalbos apie ateitį. Nežinau, kaip viskas išsispręs, nes iki šiol dar neišsisprendė – visa situacija tęsiasi jau metus laiko, bandoma ieškoti sprendimų.

Esminis lūžis įvyko, kai lyga pasiūlė mažesnę sumą federacijai už teises organizuoti čempionatą. Anksčiau tai būdavo pakankamai didelės sumos, nežinau, ar galiu jas minėti, bet tai buvo milijoninės sumos iš lygos pusės federacijai. Pastaroji norėjo jas iš laikyti, o lyga panoro mokėti mažiau. Galiausiai gavosi taip, kad dabar federacija gauna mažiau, bet šiuo metu ir savininkai, kurie [2013 metais] įkūrė „Indian Super League“, dabar, investavę į futbolą 10–15 metų, visiškai pasitraukė, o klubai prarado kasmetines pajamas po 2–2,5 mln. per sezoną. Tai labai ženklūs skaičiai.

Viskas taip susidėliojo, tai natūraliai palietė savininkų motyvaciją kažką daryti, jie pradėjo ieškoti išėjimo galimybių. Šiemet vyko labai trumpas sezonas [nuo 163 rungtynių 2025–2026 m. sezonas sutrumpėjo iki 91 rungtynių], tai paveikė ir klubų rėmimą. Galiausiai, pažiūrėjus į bendrą paveikslą, labai susitraukė ir pajamų eilutė. Kai yra problemų su pinigais, natūralu, kad viskas pradeda strigti. Taip ir šiuo atveju – tikrai buvo sunkus sezonas, buvo sunku kalbėti su žaidėjais apie esamą situaciją, todėl kartu su klubo savininkais nusprendėme, kad tokioje situacijoje nei jiems nėra tikslo šioje pozicijoje laikyti užsienietį, nei man užsiimti tokiais darbais, kokiais teko užsiimti praėjusį sezoną.

– Į klubą buvote pasikvietęs ir Lietuvos futbolo rinktinės kapitoną Fiodorą Černychą, kuris klube žaidė pusmetį – nuo 2024 metų sausio iki tų pačių metų birželio. Kaip atrodė tas lietuviškumas indiškame futbole?

– Atrodė gerai (šypteli). Fiodorui, aišku, nebuvo pats lengviausias momentas, nes jis pateko tiesiai į veiksmą, atvyko sezono viduryje, todėl neturėjo pasiruošimo su komanda. Jam reikėjo labai greitai adaptuotis prie klimato, prie karščio ir drėgmės. Bet Fiodoras puikiai su tuo susitvarkė, turėjo gerą laiką ten. Buvo smagu.

– Ar buvo svarstymų į „Kerala Blasters“ pasikviesti ir kitų lietuvių?

– Vienas tikrai buvo, bet galiu kažką pamiršti.

– Galėtumėte jį įvardinti?

– Gal nereikia, jei norės, pats įvardins (šypsosi). Visada pagalvodavau apie lietuvius, bet ten yra užsieniečių limitas – klubas gali šešis pasirašyti, žaisti gali keturi, todėl tie profiliai turi labai atitikti tai, ko reikia komandai. Kai sudedi limituotą profilių skaičių ir tai, ko reikia, ne visada viskas sutampa. Kartais iš kitų šalių turi geresnių variantų, kartais gal vietinėje rinkoje yra geresnių variantų. Daug dalykų turi sutapti.

– Pasibaigus etapui Indijoje, ar be „Sūduvos“ sulaukėte kitų pasiūlymų?

– Dažnai žmonės maišo kalbas su pasiūlymais. Šį birželį tokių pasiūlymų, jog iškart duotų kontraktą, neturėjau. Buvo įvairių kalbų, buvo, kur galbūt reikėjo palaukti, buvo ir tokių projektų, su kuriais norėjosi kažką pasiekti, bet tuo metu viskas vyko lėtai, o čia situacija buvo kitokia – Mantas norėjo greito atsakymo, tad aš jį ir priėmiau.

– Kiek pastaraisias metais teko stebėti Lietuvos futbolą? Kaip viskas atrodo iš šono?

– Liūdnai atrodo visi reitingai. Dabar Lietuva UEFA reitinge yra 46 vietoje. O man išvažiuojant buvo 35. Truputį gaila, kad per tuos 6 metus įvyko toks šuolis atgal. Manau, kad vis sukrisdavo tam tikros aplinkybės – kartais kai kurie ne patys stipriausi ir ne geriausi klubai atstovaudavo Europoje, dėl to nepavykdavo toli nužygiuoti.

Reikia stengtis auginti reitingą, nes tai galų gale padeda bendrai reputacijai užsienyje ir gali padėti suvilioti ar parduoti žaidėjus. Net ir norint rinkti pajamas per žaidėjų pardavimus, tą daryti sudėtinga, kai Europoje esi 45 vietoje. Mes iš tiesų esame kelios pozicijos nuo to, kad prarastume vieną vietą Europoje, nes nuo 50 pozicijos atstovauja tik trys klubai Šį dalyką reikia taisyti.

Dabar klubų struktūrose atsirado naujų žmonių – kokie pokyčiai vyko Vilniuje su Tado Burgailos atėjimu ir Andriaus Tapino prisijungimu, Kaune viskas gerai, viskas sujungta su krepšinio klubu, „Sūduvoje“ taip pat įvyko pokyčių. Vilniaus rajono „TransInvest“ ir Kauno rajono „Hegelmann“ turi privačius savininkus, kurie investuoja pinigus, „Panevėžys“ taip pat.

Manau, kad stengdamiesi ir dirbdami tikrai galime kilti reitinge. Yra tam tikros lubos, kurių mes gal ir neperžengsime, bet visiems sėkmingai dirbant, gerinant infrastruktūrą, priimant gerus sprendimus, manau, kad ne tik galime, bet ir privalome kilti bei aplenkti kai kurias lygas. Tikiuosi, kad šiemet tam bus gera pradžia.

– Užsiminėte apie permainas šalies klubuose. Ar matėte, stebėjote pokyčius „Žalgirio“ klube? Organizacija su sirgalių protestais – Vladimiro Čeburino lagaminais – nuskambėjo net ir užsienyje.

– Visko, kaip ten kas buvo, tikrai nežinau. Kolegiškai, kaip dirbant tą patį darbą, nėra smagu matyti, be to, su Vladimiru tikrai turėjome gerus laikus Marijampolėje [būtent su šiuo treneriu „Sūduva“ triskart tapo Lietuvos čempione], todėl nesmagu matyti. Nesmagu matyti ir to, kas atsitiko Eivinui Černiauskui „Kauno Žalgiryje“ – jis pats išsikovojo vietą UEFA Čempionų lygos atrankoje, bet, deja, ten sudalyvauti jam nepavyko. O buvo atliktas tikrai milžiniškas darbas, kad tai pasiektų.

Be abejo, kolegiškai gaila, kad taip būna, bet tuo pačiu supranti, kad tiesiog taip yra – čia yra sportas, konkurencija, abi pusės visada kovoja, kartais kažkas einasi taip, kaip norėtum, o kartais ne. Labai daug yra aplinkybių, kurių tu, būdamas direktoriumi ar treneriu, nevaldai. Gali manyti, kad jas valdai, bet taip iš tiesų nėra. Kartais reikia su tuo susitaikyti ir viską priimti paprastai. Būna gerų momentų, būna sunkių akimirkų, bet tuo tai ir žavi.

– Visai neseniai baigėte FIFA kursus. Kokias žinias gilinote?

– Tai buvo „FIFA Club Management“ programa, gana prestižinė, su ryškiais futbolo žmonėmis. Manau, kad aš ten buvau priimtas tik todėl, kad tuo metu dirbau Indijoje, nes FIFA organizacijai tai yra labai svarbi rinka, jie nori ieškoti jungčių su ja. Man tada pasisekė, turėjau dvejus metus, daug susitikimų, daug kelionių, didžiuosiuose turnyruose ir futbolą pažiūrėdavome, ir pabendraudavome, užsimezgė daug ryšių. Buvo labai geras laikas.

– Tikriausiai jūsų ambicijos ties „Sūduva“ neužsibaigs – kur dar norėtume save išbandyti?

– Šiuo metu turiu tiek veiklų, kad net nenoriu kalbėti apie tai, kas bus ateityje. Šiuo metu visos jėgos, visa energija, noras ir laikas yra čia, Marijampolėje. Labai vertinu šį klubą, šį miestą, Mantą Agentą, kuris pasiūlė prisijungti. Noriu atsidėkoti geru darbu, o kas bus ateityje, niekas nežino.