„Paskutinę naktį visi dar tikėjome, kad gal bus stebuklas“, – prisimena Žaneta Kaščiukaitienė, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) specialistė, viena iš dviejų lietuvių moterų, dalyvavusių gelbėjimo misijoje po žemės drebėjimo Venesueloje. Kiekvieną akimirką Lietuvos gelbėtojų komanda yra pasirengusi išvykti į stichijų ir nelaimių nusiaubtas pasaulio vietas.
Vienoje pusėje – žydra jūra, kitoje – griuvėsiai
Lietuvos gelbėtojai dirbo labiausiai nuo žemės drebėjimo nukentėjusioje Venesuelos vietoje – Gvairos mieste. Jo gyventojai dar prisimena tūkstančius gyvybių nusinešusius potvynius 1999 metais, o dabar, miestui atsigavus, tragedija sugrįžo vėl.
„Akims reikėjo priprasti ir suprasti, kad tai ne filmas, kad ne per televizorių žiūri. Žmonės likę be namų, palapines pastatę ant griuvėsių, laiko kūdikius.
Buvome nuėję iki jūros. Žiūri – gražu, žydras vandenėlis, bangos, atsisuki į kitą pusę – sugriuvę pastatai. Kontrastai – atrodo, tokia graži šalis ir tokia nelaimė“, – tokį įspūdį iš Venesuelos prisimena LRT.lt pašnekovė, dirbusi misijos valdymo grupėje.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Lietuviai gelbėtojai dirbo Gvairos mieste, labiausiai nukentėjusiame nuo žemės drebėjimo.
- Tokiais atvejais didžiausia tikimybė rasti gyvus žmones yra 72 valandos.
- Nors aktyvaus gelbėjimo fazė buvo baigta, gelbėtojai nenustojo ieškoti išgyvenusių žmonių.
- Lietuva turi apie 60 ugniagesių gelbėtojų tarptautinį rezervą.
Paplūdimiais garsėjantis miestas tapo žemės drebėjimo epicentru, jo daugiaaukščiai viešbučiai sugriuvo. Naujausiais duomenimis, visoje Venesueloje žuvo daugiau kaip 5 tūkst. žmonių, dar keliolika tūkstančių buvo sužeisti.
Pirmosios 72 valandos po žemės drebėjimo laikomos auksinėmis, sako pašnekovė. Po to tikimybė rasti gyvųjų smarkiai mažėja.
Nors lietuviai atvyko vėliau, jie iki paskutinės misijos dienos ieškojo išgyvenusiųjų. Paprastai artimieji nurodo, kurioje sugriauto pastato vietoje buvo žmogus, tuomet laukiama šuns signalo, pasitelkiami jutikliai, fiksuojantys, kad gali būti gyvųjų, o tada ardomi griuvėsiai.
„Oficialiai aktyvaus gelbėjimo fazė buvo baigta, bet matėme, kad ir kitos komandos dar važinėjo dirbti. Gelbėtojai dirbo dviem pamainomis, bandė ieškoti. Tikimybė rasti gyvą žmogų jau buvo labai maža, bet paskutinę naktį visi dar tikėjome, kad gal bus stebuklas“, – prisimena Ž. Kaščiukaitienė.
Dėkingumas Lietuvai ir himnas tarp griuvėsių
„Sunkiausia buvo ten, kur buvo rasta šeima: tėtis, mama ir metų amžiaus vaikas. Visi kartu buvo, neišgyveno“, – sako gelbėtoja. Lietuvių komanda misijos metu rado iš viso septynis kūnus.
Tačiau net ir neišgyvenusius rasti svarbu. Ž. Kaščiukaitienė prisimena vietinių dėkingumą, kad galės bent jau tinkamai atsisveikinti su žuvusiais.
Lietuva turi apie 60 ugniagesių gelbėtojų tarptautinį rezervą. Jie yra pasirengę bet kuriuo metu susiruošti ir išvykti į užsienį gelbėti ekstremaliųjų situacijų metu. 2023 metais lietuviai taip pat prisidėjo gelbėjimo misijoje Turkijoje – kai kurie gelbėtojai iš šios komandos vyko ir į Venesuelą. Ateityje Lietuva planuoja dalyvauti ir operacijose gesinant miško gaisrus.
Gelbėtojai ir medikai kartu skraidino du paieškos šunis, vaistų, humanitarinę pagalbą, paieškos ir gelbėjimo įrangą, net tokius įrankius, kaip benzininiai pjūklai. Komanda buvo pasirengusi savimi visiškai pasirūpinti pati, pasistatė savo palapines. Lietuvių įrangą ir šunį skolinosi ir Izraelio gelbėtojų komanda.
Kelionė autobusu į Vokietiją, o po to – į Venesuelą buvo varginanti. Medikai tokiose misijose yra pasirengę padėti ne tik sužeistiems žmonėms, bet ir patiems gelbėtojams, nes darbo sąlygos nelengvos, pavyzdžiui, ryšių palapinėje buvo 40 laipsnių karščio, dėl ko tinkamai neveikė įranga.
Beje, gelbėtojų komanda per Valstybės dieną susirinko sugiedoti Lietuvos himno.
Ž. Kaščiukaitienė prisimena, kad, gavus pagalbos prašymą, kolegos atsiliepė per vos pusantros valandos. Iš viso į misiją keliavo 20 PAGD darbuotojų.
„Aš tik vaikų atsiklausiu ir viršininko, kad darbai nesugriūtų. Iš abiejų pusių gavau leidimą. Vaikai pasakė: „Jeigu mes pasakysime nevažiuok, tai vis tiek važiuosi“, – apsisprendimą keliauti prisimena ji.
Pasak jos, dalyvavimas tokiose misijose yra ne tik valstybės vardo garsinimas, bet ir parodymas, kad Lietuva gali dalyvauti itin aukšto lygio operacijose, kam gelbėtojai ruošiasi ne vienuose mokymuose.
„Misijos grąžos nepamatuosi. Venesuelos padėka buvo labai nuoširdi, kad iš tokios mažos šalies, iš taip toli atvykome padėti“, – sako LRT.lt pašnekovė.
Stresas ir pašaukimas
Ž. Kaščiukaitienė – viena iš dviejų misijoje dalyvavusių moterų. Su ja susitinkame prie ugniagesių stoties Naujamiestyje, kur dauguma dirbančių gelbėtojų yra vyrai. Ji prisimena, kad nors PAGD dirbo tėtis ir ji šio kelio rinktis neplanavo, galiausiai vis tiek pasuko į tą pačią tarnybą – pradėjo čia dirbti dispečere.
Dabar pašnekovė dirba visą parą budinčiame Situacijų koordinavimo skyriuje, kuris koordinuoja veiksmus per didesnes krizes Lietuvoje, organizuoja tarptautinę pagalbą ir siunčia gyventojams perspėjimo pranešimus.
„Čia kiekviena diena – kaip misija. Kiekvieną dieną nežinai, kas nutiks Lietuvoje ir pasaulyje“, – apie darbą pasakoja ji.
Ne visi gelbėtojai buvo pažįstami iki kelionės į Venesuelą, tačiau komandą Ž. Kaščiukaitienė prisimena kaip itin vieningą. Darbo metu pasitaikė visko, ekstremalios sąlygos paveikė kai kurių gelbėtojų sveikatą. Taip pat buvo neramu dėl kolegų saugumo – vienu metu pranešta apie pakartotinį žemės drebėjimą.
„Jeigu būtų trinties, ekstremalioje situacijoje ji galėtų labai išbalansuoti. Po misijos reflektavome – toks bendrumas ir susitelkimas dažniausiai atsiranda tik per ekstremaliąsias situacijas. Kasdienybėje kartais pasigendame, kad visi būtų tokie vieningi“, – sako ji.
Psichologė grįžusią lietuvių komandą įspėjo, kad nenustebtų, jei, grįžus namo, įprastoje aplinkoje ims kažko trūkti. Kalbėdama apie tai, kaip gelbėtojai išmoksta elgtis šaltakraujiškai net ir sudėtingu metu, Ž. Kaščiukaitienė svarsto, kad ugniagesiai įpranta prie tokio darbo.
„Žinios daug duoda, nes žinai, kaip tokiose situacijose elgtis ir tiesiog nepanikuoti. Ir darbe, ir namie, kam nors nutikus, paprasčiau reaguoji ir išsprendi situaciją. Jei negali ko nors pakeisti, nesijaudini ir bandai daryti ką nors, kad pakeistum“, – sako ji.
Pasigirstant kalbų apie tai, kad Lietuvoje ugniagesių trūksta, Ž. Kaščiukaitienė savo motyvaciją dirbti apibūdina kaip pašaukimą.
„Nekilo mūsų žmonėms tokių klausimų, kad naktimis nedirbame. Jeigu turi bent menkiausią galimybę padėti, išgelbėti gyvą žmogų, darbo valandų nebeskaičiuoji. Tai tiesiog pašaukimas“, – sako pašnekovė.
