Rytoj Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Tą dieną prisimenu labai pakilią nuotaiką visų buvusių Kovo 11-osios salėje Aukščiausiojoje Taryboje, šiandieniuose Lietuvos Seimo rūmuose. Visi laukė istorinio žingsnio – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo po dešimtmečius trukusios sovietų okupacijos.
Bet tik į Aukščiausiąją Tarybą (po kurio laiko pervadintą Atkuriamuoju Seimu) išrinkti nuo Sąjūdžio deputatai bei kiti Sąjūdžio vadovybės nariai, nusprendę nekandidatuoti į Aukščiausiąją Tarybą, siekiant išlaikyti Sąjūdį, kaip judėjimą Lietuvos nepriklausomybei remti, žino vieną labai svarbų dalyką: iki kovo 10-osios vakaro dar nebuvo aišku, ar kovo 11-ąją Nepriklausomybės atkūrimas bus paskelbtas.
Todėl 1990 metų kovo 10-ąją vakare įvyko Sąjūdžio aktyviausiųjų narių iniciatyva surengtas susitikimas.
Šio susitikimo metu paaiškėjo, kad dalis įtakingų Sąjūdžio asmenų dar abejoja, ar kovo 11-ąją reikia skelbti nepriklausomybės atkūrimą, ar dar daryti kokį tarpinį žingsnį. Atsargios pozicijos laikėsi ir Sąjūdžio tuometis vadovas Vytautas Landsbergis. Užvirė karštos diskusijos.
Net ir ne visiems sąjūdininkams, buvusiems tada salėje, iki šiol žinoma, kas įvyko iki to už salės ribų, kai netikėtai V. Landsbergis sustabdė kalbas ir pareiškė: jį prie telefono kviečia Lietuvos ambasadorius Vašingtone Stasys Lozoraitis. Prisimenu, kaip visa salė nuščiuvo, o vėliau laukė V. Landsbergio sugrįžimo po to pokalbio.
Pagaliau V. Landsbergis pasirodė ant slenksčio ir visiems iškilmingai pranešė: Vašingtonas ir pasaulis pasirengęs, kad Lietuva skelbtų nepriklausomybės atkūrimą. Jis pats atsiima savo abejones, kad tai daryti reikia kovo 11-ąją.
Tai ir buvo tas lūžio momentas, labai svarbus Lietuvos istorijoje, apie kurį mažai Lietuvoje žinoma, kaip ir apie daug kitų iki šiol migloje skendinčių Sąjūdžio puslapių, kuriuos žingsnis po žingsnio atskleidžia vis daugiau Sąjūdžio kūrėjų.
Todėl labai svarbu, kol dar mes, Sąjūdžio kūrėjai ir tų dienų vadovaujantys asmenys, esame šiame pasaulyje, kad būtume paklausti ir detalių apie svarbiausius Lietuvai įvykius, kad tie atsiminimai, kurie svarbūs Lietuvos istorijai, neišeitų į Anapilį. Jeigu patys Sąjūdžio asmenys apie tai neparašė.
Todėl labai svarbu, kol dar mes, Sąjūdžio kūrėjai ir tų dienų vadovaujantys asmenys, esame šiame pasaulyje, kad būtume paklausti ir detalių apie svarbiausius Lietuvai įvykius, kad tie atsiminimai, kurie svarbūs Lietuvos istorijai, neišeitų į Anapilį. Jeigu patys Sąjūdžio asmenys apie tai neparašė.
Taip būtų atsitikę ir su Kazimieru Motieka, su kuriuo vieną dieną išsikalbėjome laimei apie lemtingą kovo 10-osios susitikimą ir jis atskleidė svarbias detales.
Pasirodo, kad jis, matydamas stiprias V. Landsbergio abejones skelbti nepriklausomybės atkūrimą kovo 11-ąją, išėjo iš salės ir paskambino Laisvosios Europos radijo lietuviškos redakcijos vadovui Kęstučiui Girniui. Abu sutarė, kad yra būtina skambinti S. Lozoraičiui ir kad jis pabandytų įtikinti V. Landsbergį skelbti nepriklausomybės atkūrimą būtent kovo 11-ąją.
K. Girnius paskambino S. Lozoraičiui. Abu sutarė, kad nepriklausomybės atkūrimą reikia skelbti pačią pirmą dieną, kai Aukščiausioji Taryba susirinko, nes ne tik Jungtinės Valstijos, bet ir pasaulis to žingsnio laukia.
S. Lozoraitis tada paskambino V. Landsbergiui ir jį įtikino.
Šiomis dienomis dar kartą pakalbėjau su K. Girniumi ir jis dar kartą su dar tikslesnėmis detalėmis patvirtino visų tų pokalbių eigą bei turinį. Suprantu, kad ne vienam tai gali skambėti neįtikinamai, nes žmonėms būdinga vienus, kurie jiems patinka, idealizuoti, o tuos, kurie nepatinka, demonizuoti. Bet visi mes esame žmonės ir kiekvienas gali klysti. Svarbu tik laiku klaidas ištaisyti.
Jei 1990 metų kovo 11-ąją būtų delsta su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, tai būtų buvusi didelė klaida. Bet ši klaida laiku ištaisyta ir svarbu žinoti, kas tai pasiekė.
Jei 1990 metų kovo 11-ąją būtų delsta su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, tai būtų buvusi didelė klaida. Bet ši klaida laiku ištaisyta ir svarbu žinoti, kas tai pasiekė.
Buvo nepanašu, kad kuris nors šio įvykių liudininkas parašytų visa tai, o laikas ėjo. Todėl vienais metais, artėjant kovo 11-ajai, pakviečiau V. Landsbergį ir K. Motieką prie dienraščio „Lietuvos žinios“ apskritojo stalo, kurį vedžiau. Pokalbio metu paprašiau K. Motieką papasakoti šias detales, o V. Landsbergis tai patvirtino.
Atrodytų, kad viskas: turime užfiksuotus svarbius įvykius apie lemtingą sprendimą kovo 10 dieną ir kiekvienas gali susirasti internete šį apskritojo stalo tekstą.
Bet taip nėra. „Lietuvos žinių“ serveris buvo sunaikintas vėliau ir jokio straipsnio, pasirodžiusio tame dienraštyje, kur netrūko ir kritikos tuometei aukščiausiai valdžiai, dabar internete nerasite. Šią istoriją gali surasti tik tas, kas nueis į skaityklą, suras ten „Lietuvos žinių“ numerį ir tai perskaitys. Bet gal ne kiekvienas tai darys. Todėl, artėjant šiai kovo 11-ajai, tai su naujomis detalėmis įgarsinu per Lietuvos radiją. Juk tai svarbi mūsų istorijos dalis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
