Viena iš temų, kurios rituališkai atsikartoja viešajame ir žiniasklaidos diskurse, – vis mažėjantys gimstamumo rodikliai ir vadinamoji demografinė krizė. Pamatinė tokių pokalbių emocija – baimė ir nerimas: baimė, kad išmirsime kaip tauta; susirūpinimas, jog ateityje nebus pakankamai darbo jėgos ir mokesčių mokėtojų, nuo kurių priklauso mūsų pensijos; nerimą kurstančios sąmokslo teorijos apie tariamą mūsų naikinimą ar kolonizavimą.
Tačiau nepaisant to, kuo gąsdinama, išvados dažnai būna panašios: demografinis nuosmukis pristatomas kaip moralinė problema, dėl kurios didžiausia atsakomybė gula ant moterų pečių.
Tiesioginiai kaltinimai savanaudiškumu moterims išsakomi gan retai, bet potekstė – labai aiški. Esą Lietuvoje gimsta vis mažiau vaikų, nes moterys renkasi karjerą, mokslus, keliones, hobius, finansinį saugumą ar savirealizaciją, užuot pasiaukojusios šeimai, valstybei ar tautai. Greta šių atvirų ir užslėptų gėdinimų girdime ir tai, kad dabartiniai moterų reikalavimai vyrams esą nerealistiški: moterys per daug išrankios, todėl vėliau kuria šeimas, susilaukia mažiau vaikų ar vis dažniau renkasi viengungystę ir bevaikystę.
Tokie naratyvai iš esmės sudėtingus visuomeninius procesus paverčia asmenine ir kolektyvine moterų atsakomybe. Tačiau krintantys gimstamumo rodikliai nėra moralinis klausimas – tai struktūrinė problema, atsispindinti globaliose gimstamumo tendencijose. Kitaip kaip paaiškinti faktą, kad gimstamumas mažėja visame pasaulyje? 1960 m. viena moteris pagimdydavo vidutiniškai penkis vaikus, šiandien – vos daugiau nei du. Tai pastebima ne tik Vakarų visuomenėse, kurias lengva apkaltinti hedonizmu, bet ir tokiuose skirtinguose vertybiniuose ir kultūriniuose kontekstuose kaip Brazilija, Iranas ar Pietų Korėja.
Vadinasi, kalbame ne apie moralę, o apie sudėtingus visuomenės virsmus, nulemtus urbanizacijos, augančio išsilavinimo, prieinamos kontracepcijos, kylančių vaikų auginimo kaštų, nerimo dėl klimato kaitos ir daugybės kitų veiksnių.
Moralizuotojai dažnai primena, kad ankstesnės kartos augino vaikus be tokių garantijų. Tai tiesa, bet ar galime prasmingai lyginti tuometinį ir dabartinį gyvenimą? Šiandien dauguma šeimų neišgyventų, jei nedirbtų abu sutuoktiniai, o būstą be paskolos gali įsigyti tik mažuma. Kiekvienas papildomas vaikas padidina moters krūvį namuose, o darbdavių išankstinės nuostatos prieš daugiau nei du vaikus auginančias mamas sukuria papildomą ekonominį nesaugumą.
Vis tik pasaulinių tendencijų analizė nekuria populiarumo ar politinio kapitalo, todėl tiek visuomenės veikėjai, tiek politikai dažnai renkasi populistinius, o ne duomenimis grįstus argumentus ir sprendimus. Viena populiariausių priemonių, kurios ištraukiamos per rinkimus kaip triušis ir mago skrybėlės, – tai vienkartinių išmokų didinimas. Be abejo, tai greitas būdas atsidurti antraštėse, nors sociologiniai tyrimai rodo, kad vien tik finansinės paskatos, o ypač vienkartinės, ilgalaikių rezultatų neduoda. Gimstamumas auga tik tada, kai siūlomi ilgalaikiai sisteminiai sprendimai: galimybė įsigyti būstą, kokybiškas ir prieinamas ankstyvasis ir vidurinis ugdymas, didesnė lyčių lygybė darbe ir namuose, institucinis ir politinis stabilumas.
Moralizuotojai dažnai primena, kad ankstesnės kartos augino vaikus be tokių garantijų. Tai tiesa, bet ar galime prasmingai lyginti tuometinį ir dabartinį gyvenimą? Šiandien dauguma šeimų neišgyventų, jei nedirbtų abu sutuoktiniai, o būstą be paskolos gali įsigyti tik mažuma. Kiekvienas papildomas vaikas padidina moters krūvį namuose, o darbdavių išankstinės nuostatos prieš daugiau nei du vaikus auginančias mamas sukuria papildomą ekonominį nesaugumą. O jei viso to negana, prie viso to prisideda ir socialinės medijos, kuriančios spaudimą atspindėti „tobulą“ vaikystę ir motinystę.
Galiausiai, jei kalbame apie demografinį nuosmukį, turime pripažinti, kad norime toli gražu ne visų tarp mūsų gimstančių vaikų. Nors viešai tai retai įvardijama, pageidaujamas vaikas dažniausiai įsivaizduojamas kaip baltaodis, lietuviškai kalbantis, be jokių skirtybių ir auginamas vidurinės klasės šeimoje. Mamos, pagimdžiusios vaikus už šių ribų, dažniau sulaukia gėdinimo ir atstūmimo nei paramos ir palaikymo.
Tad mūsų susirūpinimas dėl „išlikimo“ iš tiesų labiau reiškia susirūpinimą dėl tam tikrų visuomenės grupių ir kultūrinio grynumo išsaugojimo, o ne nuoširdų rūpestį dėl visų mūsų ateities. Kitaip tariant, moterų gėdinimas dėl jų reprodukcinių pasirinkimų yra neatskiriamas nuo eugeninio mąstymo – troškimo kurti idealizuotą tautos paveikslą per moterų kūnų kontrolę.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
