Pasakyti, kad pastarieji keli mėnesiai Lietuvoje buvo kupini įtampos ir susipriešinimo, tereikštų konstatuoti faktą, kuris visiems akivaizdus. Į skandalus įklimpusio buvusio premjero Gintauto Palucko atsistatydinimas, politinės lyderystės krizė Socialdemokratų partijoje, valdančiosios koalicijos griūtis, naujosios premjerės paskyrimas, „Nemuno aušros“ įtraukimas į naująją koaliciją ir jos lyderio Remigijaus Žemaitaičio etikos ir įstatymo ribas peržengiantys pasisakymai neišvengiamai užaštrino visuomenėje dėl Rusijos agresijos ir platesnio geopolitinio nestabilumo besikaupiančias įtampas.
O ten, kur įtampa ir nerimas, ten ir neišvengiamas noras braižyti aiškias ribas tarp savų ir svetimų, tarp priešų ir draugų, tarp už ir prieš. Kuo didesnė įtampa ir rizika, tuo siauresnės ir mažiau tamprios ribos, tuo didesnis vidinis poreikis jas brėžti greitai ir užtikrintai.
Tie visuose mumyse veikiantys vidiniai mechanizmai, kurie mus lydi nuo žmonijos priešaušrio ir dėl kurių mes išvengėme mirtinų pavojų ir išlikome, turi ir savo šešėlinę pusę. Ji itin gerai pasimatė socialinių medijų diskusijose apie kultūros bendruomenės protestą prieš Kultūros ministerijos perdavimą „Nemuno aušrai“. Šis protestas ne tik mobilizavo pačią kultūros bendruomenę ir juos palaikančią pilietinės visuomenės dalį, bet ir jo kritikus.
Tarp kritikų vieni kvestionavo teisę rengti tokį protestą, įžvelgė net ir antivalstybinių ketinimų ar kaltino protesto organizatorius visuomenės kiršinimu ir netgi perversmo organizavimu, kiti kėlė klausimus apie protesto reikalingumą, jo vertybinių pozicijų aiškumą ar bandė aiškintis, kiek „Nemuno aušra“ iš tiesų yra grėsminga Lietuvos kultūrai ar tarptautinei reputacijai.
Tad kaip tokiose aukštos įtampos situacijose atskirti, kurie kritikai yra veikiančios demokratijos įrodymai, sveikoms diskusijoms reikalingi oponentai, o kurie – demokratijos griovėjai?
Vienas iš dalykų, kurie tapo aiškūs nuo pirmųjų įrašų, yra tai, kad ypač socialinėse medijose kalbėtis tokiais esminiais klausimais yra itin sudėtinga, nes ribos yra braižomos greitai ir negailestingai, aštriais pasisakymais dalinamasi žaibo greičiu ir kiekvienas žodis ar klausimas yra suvokiami kaip galutinės, visa apimančios, nediskutuotinos pozicijos. Tokiomis aplinkybėmis visi tie, kurie kelia klausimus apie protestą, kad ir kokie būtų jų tikrieji motyvai, atsiduria užribyje, kur geriausiu atveju apkaltinami grėsmės valstybei nesuvokimu.
Tačiau tame užribyje ištirpsta esminė skirtis tarp kritiko ir priešo, tarp demokratiškos diskusijos ir antidemokratiškų pareiškimų. Tikriausias demokratijos įrodymas yra nuomonių įvairovė ir žodžio laisvė. Taip, tokia įvairovė ir laisvė gali atverti tai, ką Karlas Popperis vadino „tolerancijos paradoksu“, kai visų nuomonių toleravimas kaip demokratijos išraiška be saugiklių įgalina tuos, kurie naudodamiesi ta tolerancija ima kastis po demokratijos pamatais ir ją sugriauna. Tad kaip tokiose aukštos įtampos situacijose atskirti, kurie kritikai yra veikiančios demokratijos įrodymai, sveikoms diskusijoms reikalingi oponentai, o kurie – demokratijos griovėjai?
Tam gali padėti keli esminiai klausimai. Ar nuneigiama Lietuvos valstybė ir jos legitimumas ir skleidžiama šalies agresorės ideologija? Ar kvestionuojama įstatymo, ypač Konstitucijos ir ją ginančių institucijų, valdžia? Ar politiniai oponentai matomi kaip priešininkai, ar kaip priešai, ar griaunama jų reputacija juos juodinant? Ar politinių ir visuomeninių tikslų siekiama taikiai, ar kurstant neapykantą ir smurtą?
Šios skirtys itin svarbios, nes ne visi, kurie kelia klausimus, kelia grėsmę, kaip tą pripažįsta ir patys kultūros bendruomenės protesto organizatoriai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
