Apšvietos amžius asocijavosi su Jeano‑Jacques`o Rousseau visuomeninės sutarties idėja, su Immanuelio Kanto teiginiu, kad apšvieta yra savarankiško proto atsakingas gebėjimas spręsti. Apšvieta tikėjo racionalumo pergale, o jai atstovavo, kad ir skirtingai, Charlesas Darwinas, Karlas Marxas, Maxas Weberis ir Sigmundas Freudas. Visi jie bandė rasti socialinės ir psichinės raidos dėsnių, demaskuoti prietarus ir paskatinti pasaulį mąstyti moksliškai.
Tokia buvo ir politika: orientuota į faktus, tyrimus, mokslinius teiginius, visuotinį protą, nors dėl jo ir nebuvo susitariama. Dabar tai su griausmu baigiasi. Donaldas Trumpas ir Vladimiras Putinas atstovauja dviem skirtingoms konservatyvios Apšvietos pabaigos linijoms. Putinas grąžina stačiatikišką kleptokratinę, militaristinę imperiją, kupiną 19 amžiaus prietarų, o Trumpas yra konservatyvaus, subjektyvaus naujojo chaoso kūrėjas.
Sociologiniu, kultūrologiniu požiūriu Apšvietos pabaigą rodo ne tiek auganti socialinė ir kultūrinė įvairovė, kiek tiesos pagrindo greitas nykimas socialiniuose ir humanitariniuose moksluose ir praktikose. Ryškiausias to pavyzdys – Elono Musko prievarta jo kompanijų kuriamam dirbtiniam intelektui „Grok“. Dirbtinis intelektas programuojamas taip, kad platintų ultradešiniąsias idėjas ir smerktų kairiuosius. „Grok“ intelektas ir su juo susijusios mokslo institucijos skatinamos platinti rasistines, nacionalistines, ultrakonservatyvias pažiūras. Neabejotina, atsiras ir kairysis, net anarchistinis dirbtinis intelektas. Tiesos reikšmė socialinėje, kultūros ir, atitinkamai, politikos sferoje sparčiai nyksta augant technologiniams ir instrumentiniams civilizacijos gebėjimams. Tai ir yra Apšvietos pabaigos svarbiausias požymis, kuris sudrebins teisingumo institucijas ir pakeis prievartos mechanizmus. Tai ir yra tiesus kelias į distopiją.
Populizmas tapo veiksmingas susilpnėjus tiesos ir teisingumo funkcijoms ir išaugus instrumentinei, ciniškai prievartai. Nors naujoji dešinė susiformavo kaip atsakas kairiajai kultūros įvairovės ir multikultūralizmo dienotvarkei, galinga populistinė dešinė tapo, kai buvo pradėta abejoti faktais. Prisimintinas Trumpo pirmosios kadencijos teiginys apie „alternatyvius faktus“. Šiandien šias voliuntaristines ir populistines dešiniųjų idėjas platina naujojo monarchizmo, tamsiosios ir neoreakcinės apšvietos, naujojo nacionalizmo propaguotojai. Priešingai, ryškia naujosios kairės žvaigžde, daugialypumų balsu ir lyderiu tapo neseniai Niujorko mero demokratų pirminius rinkimus laimėjęs musulmonas, priklausantis Amerikos demokratų socialistų organizacijai, Zohranas Mamdani. Jis yra priešinamas Trumpui: abu charizmatiški, minios žvaigždės, tik visiškai priešingi pagal pažiūras. Mamdani gimė Ugandoje, turi indų kraujo, buvo hiphopo ir repo stiliaus muzikos atlikėjas, solidarizuojasi su palestiniečiais ir įvairiomis Lotynų Amerikos bendruomenėmis Niujorke, palaiko daugelį socialinių nevyriausybinių organizacijų...
Jis gina diskriminuojamas miesto mažumas, net jei jos prieštarauja jo asmeniniam gyvenimo būdui, ir vadovaujasi kairiuoju atstovavimo radikaliajai įvairovei principu. Pavyzdžiui, jis teigia: „Queer ir transseksualūs žmonės visose Jungtinėse Valstijose susiduria su vis priešiškesne politine aplinka. Niujorkas turi būti prieglobsčio vieta LGBTQIA+ žmonėms, tačiau privačios institucijos mūsų pačių mieste jau pradėjo pasiduoti Trumpo puolimui prieš transseksualų teises. Tuo tarpu visame mieste dirbančių žmonių gyvenimo išlaidų krizė ypač smarkiai paliečia LGBTQIA+ bendruomenę, kurioje nedarbo ir benamystės lygis yra aukštesnis nei likusioje miesto dalyje.“ Atitinkamai jis kalba apie sveikatos, švietimo, kultūros sistemų prieinamumą, apie uždarbio suderinamumą su gyvenimo būdų įvairove mažinant diskriminaciją, sekimą ir prievartą, sudarant skirtybių žmonėms galimybę naudotis socialiniais ir ekonominiais liftais.
Lietuvoje dar nepaplito Apšvietos pabaigos politika, konservatoriai dar seka 19 ir 20 filosofinėmis idėjomis, o „Nemuno Aušros“ lyderiui nesiseka imituoti Trumpo ir Musko. O Lietuvos socialdemokratams aiškiai trūksta Mamdani charizmos, įvairovės politikos, įsitraukimo į nevyriausybinių ir kultūros organizacijų veiklą. Vietoje to jų vadovai meluoja ir skęsta verslo intrigose ignoruodami ar neturėdami suvokimo apie šiuolaikinę politinę filosofiją ir teoriją. O Laisvės partija, turėjusi galimybę būti Seime ir atstovauti minėtiems kairumo įvairovės principams, prarado gebėjimą būti populiari, neteko charizmos, tikslo ir politinio lankstumo. Laisviečiai vis dar vadovaujasi Apšvietos amžiaus idealais ir skaito klasikines liberalizmo knygas, užuot pabandę suprasti naują epochą ir jai atstovauti, perprasti naujas komunikacijos ir mobilizacijos priemones.
Į Apšvietos pabaigos iššūkius konservatyvios šalys atsako grasinimais ir net karu, siekdamos sustabdyti kultūrinę ir socialinę kaitą ir progresą. Labiausiai pasipiktinę dešinieji bando kurti naujuosius visuomenės sekimo ir kontrolės monarchizmus, remia autoritarinius režimus, populistiškai žada darbą, tvarką ir teisingumą. Kairieji judėjimai, priešingai, galėtų apginti augančią pasaulio įvairovę ir užtikrinti būtiną pakantumą ir nepanašių gyvenimo būdų santarvę, tačiau dažniausiai serga Apšvietos amžiaus liga ir šneka apie dirbančiųjų klasę, nors toks požiūris yra tik vienas iš elementų įvairovės dinamikos jūroje. Dešiniųjų populistiniai projektai poapšvietos amžiuje yra atstovaujami, pavyzdžiui, D. Trumpo ir Tamsiosios apšvietos mąstytojų. O koks yra populistinis kairiųjų kelias poapšvietos amžiuje? Ar mūsų socialdemokratai supranta amžių, į kurį įžengiame ir kuriam vis dar nerandame vardo? Aš nematau jokių požymių, kad toks supratimas yra, veikiau jau priešingai: priešinamasi įvairovei, pavyzdžiui, kuriant bendrą švietimo ir egzaminavimo sistemą. Kairumas yra supratimas, kad valstybė turi vis mažiau kištis į įvairovės plėtrą, kovoti ir ginti teisę į privatumą, laisvę nuo sekimo.
Tačiau nesikišimas į visuomenės raidą labai didelėse, šimtamilijoninėse šalyse ir tokiose mažytėse, kaip Lietuva ar Latvija, turi skirtis. Mes patys, lietuviai ir latviai, jau esame unikalios mažumos ir kaip ir kiekviena mažuma giname savo tapatybę, priešinamės globalizacijai. Mūsų kalba kovojo dėl pripažinimo ir jį pasiekė, mūsų dainos jau iškovojo teisę būti girdimos Europoje ir pasaulyje. Ir tai ne tas pat, kas kalbėti anglų ar rusų kalbomis, kurių kultūrinė tapatybė yra išblukusi ir kur įvairovė remiasi kitokiais principais. Tačiau tai nereiškia, kad gali būti mažinama kita įvairovė ir čia yra labai plati sfera kairiajai politikai ir net kairiajam populizmui. Man atrodo, Laisvės partija tai suprato ir nesugebėjo pasinaudoti, neapgynė įvairovės teisių nei švietime, nei kultūroje, nei gamyboje. O socialdemokratai šių idealų nelabai ir siekia, bandydami prisitaikyti prie centristinės ar dešiniosios darbotvarkės, ir tik imituoja rūpinimąsi dirbančiaisiais.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
