Jau antroji valdžia užsimojo kiek pakoreguoti išklypusią Lietuvos mokesčių sistemą, bet ir jai kelią pastoja vėl tie patys oligarchai. Verslo organizacijų lyderius taiklu taip vadinti, kai jie diktuoja esminius sprendimus, nesvarbu dešinę ar kairę politinę valdžią piliečiai išrinktų.
Gynybos finansavimui verslo atstovai vietoje valdžios plano didinti pelno mokestį siūlo didinti pridėtinės vertės mokestį (PVM). Argumentas – saugumas svarbu visiems, visi ir turi mokėti. PVM tam tinka, nes jį valstybė paima per vartojimo išlaidas, o vartoja visi. Tuo tarpu pelno mokesčio padidinimas jiems netinka, nes neva žlugdys ekonomiką, kurios augimas, pagal Vidmantą Janulevičių ir Rolandą Valiūną, pats savaime finansuos gynybą.
Per PVM didinimą turtingiausi žmonės siekia patys veik išsisukti nuo kiek reikšmingesnės naštos gynybos finansavimui ir ją didžiuliu svoriu uždėti vargingiausiems, kurie neturi galingų jiems atstovaujamų organizacijų. Kadangi dauguma gyvenančių nuo algos iki algos ar nuo pensijos iki pensijos didžiąją dalį pajamų išleidžia vartojimui, jų pajamose PVM sudaro 13,5 proc., o pasiturinčių – tik 4 proc. (žr. 1 lentelę).
Taigi, 20 proc. vargingiausių gyventojų jį moka trimis su puse karto didesniu efektyviu tarifu nei 20 proc. turtingiausiųjų. Nėra duomenų, bet nesunku įsivaizduoti, kad oligarchai PVM sumoka gal tik 0,4 proc. savo astronominių pajamų. Kodėl gi nereikalauti iš valdžios gynybą finansuoti būtent tuo mokesčiu?
PVM prigimtis tokia, kad perskirto gyventojų lėšas regresyviai – santykinai labiau sumažina neturtingųjų pajamas. Juolab Lietuvoje, kurioje labai siaurai taikomos lengvatos, o ir tas esamas numatyta mažinti keliant lengvatinį tarifą nuo 9 proc. iki 12 proc. Lenkijoje dėl PVM lengvatų būtiniausioms prekėms, tarp jų maisto produktams, PVM regresyvumas dukart mažesnis nei Lietuvoje (žr. 1 lentelę).
Beje, vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo ir cukraus mokesčiai, kurie yra mokesčių reformos pakete ir kuriuos palaiko verslininkai, turi panašų poveikį, kaip ir PVM. Tai irgi yra vartojimo mokesčiai. Minėtas draudimas net privalomas. Taigi visiems, kas tik turi automobilį, teks išleisti daugiau, nes tas mokestis bus įskaičiuotas į draudimo kainą. Ir vėl ši našta 10 kartų lengvesnė 10 tūkst. uždirbančiam nei 1 tūkst. Ir lengva pasakyti, atsisakyk automobilio, kai viešas transportas, išskyrus didmiesčius, iš esmės sunykęs.
Per PVM didinimą turtingiausi žmonės siekia patys veik išsisukti nuo kiek reikšmingesnės naštos gynybos finansavimui ir ją didžiuliu svoriu uždėti vargingiausiems, kurie neturi galingų jiems atstovaujamų organizacijų.
Sakysite, cukraus vartojimas nėra privalomas ir jo apmokestinimas tik į sveikatą net patiems neturtingiausiems? Deja, cukraus suvartojimo kiekiai labai priklauso nuo jo kiekių įvairiuose produktuose, o tai sprendžia gamintojai, ne vartotojai. Ir nėra lengva keisti mitybos įpročius, kai tenka skaičiuoti centus.
Kita vertus, turtingieji, paprastai be jokių mokestinių paskatų, maitinasi sveikiau. Jie turi daug malonumų prisigaminti smegenyse dopamino, kai neturtingiesiems saldus maistas tėra pigiausias ir kone vienintelis šaltinis. O tai reiškia, kad mokesčio perkėlimas nuo salotų ant cukraus kartu reiškia ir jo perkėlimą nuo turtingųjų vargingiesiems.
Štai kodėl oligarchai pritaria aukščiau paminėtų mokesčių didinimui, bet piestu stoja prieš pelno mokestį. Lietuvoje efektyvus (įvertinus lengvatas) pelno mokesčio tarifas trečias nuo galo iš EBPO šalių – tik 13,7 proc. Jis net trečdaliu mažesnis už EBPO šalių vidurkį (žr. 2 pav.). Verslininkai įrodinėja, kad pelno mokesčio padidinimas 1–2 procentiniais punktais ribos inovatyvias investicijas, o kartu ir šalies ekonominę pažangą.
Tačiau net ir esant vienam mažiausių pasaulyje pelno mokesčio tarifui Lietuvoje turime dar ir plačias lengvatas investicijoms į naujausias technologijas. Europos Komisijos duomenimis, Lietuva yra viena iš tik keturių ES šalių, kuriose verslo investicijos į tyrimus ir plėtrą ne tik nėra apmokestinamos pelno mokesčiu, bet net ir subsidijuojamos (Šaltinis: European Commission. Annual Report on Taxation 2023).
Įsijautę, lyg būtų vieninteliai ekonomikos augintojai, verslo atstovai aiškina, kad jie išaugins ekonomiką iki 100 mlrd. ir nereikės bent pelno mokesčio didinimo. Neva net ir esant tiems patiems mokesčių tarifams, bus papildomi milijardai gynybai. Tačiau paprastai nutylima, kad augant BVP turi augti visos viešosios išlaidos, nes priešingu atveju kai kurios sritys neišvengiamai santykinai nuskurs. Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas Marius Dubnikovas prasitarė, kad augant ekonomikai galima ir lėčiau didinti pensijas. Štai taip, patys socialiai nesaugiausi turėtų aukotis dėl šalies saugumo.
Iš ko reikia ir galima surinkti daugiau mokesčių, aiškiausiai rodo gyventojų pajamų pasiskirstymas šalyje. Lietuvoje ir Bulgarijoje jos pasiskirsčiusios netolygiausiai iš ES šalių (žr. 3 pav.). Būtent gyventojų pajamų, kuriomis virsta ir didelė dalis įmonių pelno, kai jis paskirstomas dividendais savininkams, apmokestinimas yra labai neteisingas Lietuvoje. Visos valdžios iki šiol bijojo kiek progresyviau apmokestinti pajamas, ir todėl valstybės finansus daugiau grindė ir grindžia jau aptartu regresyviu PVM ir kitais vartojimo mokesčiais.
Lietuvoje, tiesa, jau turime vadinamąjį pajamų mokesčio tarifo progresyvumą. Iki penkių vidutinių algų atskaičiuojama 20 proc. pajamų mokesčio, o nuo sumos virš penkių algų – 32 proc. Juokingas toks progresyvumas. Apie 20 EBPO šalių tokio dydžio pajamas apmokestina ne 32 proc., bet 40, 50, net 55 proc. (žr. 4 pav.). Ir net ne tokias dideles pajamas. Net pajamų perviršį virš dviejų vidutinių algų dauguma šalių apmokestina 40–45 proc. tarifu.
Lietuvos verslo elitui tai tolygu košmariškam sapnui. Todėl Lietuvoje apie tai net nekalbama, neargumentuojama remiantis faktais, skelbiami nuogi lozungai: vartojimo mokesčiai puiku, nes vartojimas blogis, pelno mokestis blogai, nes pelnas bus investuojamas ir pan.
Galiausiai nekilnojamojo turto apmokestinimas beatodairiškai palaikomas, nes pats žodis „turtas“ skamba išdidžiai ir suponuoja pajėgumą mokėti. Nesvarbu, kad tas turtas dažniausiai yra buvusios kolūkio gyvenvietės silikatinių plytų šaldytuvas ar apsisiotų liftų brežnevinis blokinis. Manipuliuojama – nekilnojamojo turto mokestis bus gynybai. Jeigu jis nekilnojamojo, tai turėtų būti ne gynybai, bet savivaldybėms, kad šios sutvarkytų būsto aplinką, investuotų kad ir į požeminius garažus. Dabar miestiečiai lenktyniauja, kam pasiseks pasistatyti automobilį grįžus po darbo.
Galiausiai nekilnojamojo turto apmokestinimas beatodairiškai palaikomas, nes pats žodis „turtas“ skamba išdidžiai ir suponuoja pajėgumą mokėti. Nesvarbu, kad tas turtas dažniausiai yra buvusios kolūkio gyvenvietės silikatinių plytų šaldytuvas ar apsisiotų liftų brežnevinis blokinis.
Ne, jei kalbama apie tą mokestį ir gynybą, vadinasi, tai ne nekilnojamojo, bet tiesiog turto mokestis. Net jį nukreipus savivaldybėms centrinė valdžia, matyt, sumažins joms gyventojų pajamų mokesčio dalį ir nukreips jo daugiau gal ir gynybai. Bet kodėl tada tas, kuris turi 100 tūkst. indėlį banke ar akcijų už tą sumą, mokesčio nemokės, o už tokios vertės butą mokės? Ar ne todėl, vėl, kad vadinamas „paprastas“ pilietis nei tokių indėlių, nei akcijų neturi? Galiausiai, nematantiems nekilnojamojo turto mokesčio ydų, reikia priminti, kad jei ši turto klasė apmokestinama, o finansinis turtas – ne, bus mažiau investicijų į būstą ir augs jo kainos. Jį turintieji turtės savaime, o neturintieji matys jį ir toliau kaip tik vis tolstantį miražą.
Apibendrinant, neturėjome valdžios, kuri galiausiai sutvarkytų mokesčius, jog jie užtikrintų viešųjų paslaugų adekvatų finansavimą ir būtų teisingi. Bandymas tos sudriskusios paklodės kraštą patraukti dar ir gynybai, padėtį tik apsunkina. Valstybė stumiama skolintis ir paskolomis net finansuoti verslą.
Naujiena – subsidijos pensijų fondams, nors garsiai žadėta per rinkimus, jau vis tik nebenaikinamos. Vyriausybė toliau skirs pasiskolintas lėšas toms subsidijoms ir čia pat toliau skolinsis net iš pačių fondų, kad turėtų iš ko finansuoti gynybą. Tai bent „tvaru“ – duodi savo pinigus ir juos čia pat iš gavėjo pasiskolini! Verslui tai patinka. Politikai ir biurokratai suglaudžia ausis ir tyli, rinkėjai gali piktintis kiek nori ir naiviai laukti kitų rinkimų. Kaip kitaip tokį šalies valdymą vadinti, jei ne oligarchija?
