Lietuvos radijo istorija – ne tik Kauno istorija. Nors lietuviškas šaukinys „Alio, alio“ mums tapo tautinio radijo simboliu, tarpukario Vilniuje tuo pat metu skriejo ne mažiau galingos bangos. Tik jos buvo lenkiškos.
Sostinėje suskaičiuojame bent penkias su radijo istorija tarpukariu susijusias vietas. Jas Lietuvos radijo šimtmečiui skirtame LRT KLASIKOS pasakojimų cikle „Radijo maršrutas“ atskleidžia istorikas dr. Titas Krutulys. Šį pavasarį Klaipėdos universitetas išleido jo knygą „Lietuvos radiofonai ir istorija 1926–1944 m.“.
Eterio karai ir „antilenkiškos evangelijos“
Vilniaus radijo atsiradimas buvo tiesioginis atsakas į tai, kas sklido iš Kauno. Kai 1926-aisiais prasidėjo pirmosios Lietuvos radijo transliacijos, lenkų valdžia greitai suprato šios medijos galią. Kaunas transliavo vadinamąsias „Vilniaus valandėles“, skirtas būtent Vilniaus krašto gyventojams.
Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas T. Krutulys pasakoja, kaip į tai reagavo kaimynai: „Tas „Vilniaus valandėles“ lenkų žurnalistai vadindavo antilenkiškomis evangelijomis, mat jos skleidė gerąją naujieną visam Vilniaus kraštui. Valdžiai tai nepatiko – jie turėjo kaimynystėje ne tik Kauną, bet ir Minską. Sovietų Sąjunga jau turėjo savo radijo stotis, tad vienas iš argumentų įkurti Vilniaus radiją buvo ne tik informuoti gyventojus, bet ir atremti kaunietišką bei minskietišką propagandą, kuri buvo transliuojama lietuvių, lenkų, baltarusių, rusų ir jidiš kalbomis.“
Vilnietiško tarpukario radijo šaukinio išskirtinis bruožas – gegutės kukavimas.
Taip Varšuvoje 1925 m. įkurta bendrovė „Polskie Radio“ įsteigė Vilniaus padalinį. „Vilnius tapo vienu iš dešimties regioninių padalinių ir svarbiu pasienio bastionu“, – teigia T. Krutulys.
Pirmosios stotelės: nuo Gedimino prospekto iki Žvėryno
Pirmoji, nereguliari Vilniaus radijo maršruto stotelė šiandien pažįstama kiekvienam vilniečiui. Gedimino pr. 23 jau daug dešimtmečių veikia legendinis „Neringos“ restoranas ir viešbutis. 1927-aisiais čia buvo viešbutis „Viktorija“, veikė radijo technikos parduotuvė.
„Pirmosios transliacijos buvo nereguliarios, stichiškos. Įdomu, kad viena pirmųjų užfiksuotų transliacijų įvyko 1927 m. kovo 4 d., kaip tik Kaziuko mugės proga“, – istorinę detalę atskleidžia T. Krutulys. Vilnietiško tarpukario radijo šaukinio išskirtinis bruožas – gegutės kukavimas.
Netrukus radijui prireikė nuolatinių patalpų, kurios buvo rastos Žvėryne, Liubarto gatvėje. Šiandien ten stovintis dviaukštis mūrinukas mena laikus, kai šalia jo iškilo dvi 43 metrų aukščio antenos. Tačiau inžineriniu požiūriu tai nebuvo tobula vieta. „Žvėrynas yra gana arti Senamiesčio, kuris – dauboje. Stiebai nepatenkino visų poreikių – miestui užteko, bet Vilniaus krašto taip gerai neaprūpino, geriau girdėjosi Kaunas ir Minskas“, – aiškina istorikas.
Aukso amžius prabangiame „Bristolyje“
Tikrasis radijo suklestėjimas įvyko 1935-aisiais, kai studijos persikėlė į 1900 m. projektuotą dabartinį Vilniaus mažąjį teatrą. Tai ir tarpukariu buvo prestižinis pastatas, kuriame veikė prabangus „Bristol“ viešbutis.
Pasak T. Krutulio, čia kokybė žengė didelį žingsnį į priekį, o programos tapo itin turtingos: „Buvo tikrai stipri kultūrinė programa. Kaip ir Kaune, čia buvo skiriama daug dėmesio literatūrai, radijo teatrui. Vilniaus radijuje dirbo ir būsimas Nobelio premijos laureatas Czesławas Miłoszas.“
Inžinerinės dramos: lėktuvai prieš antenas
Ambicijoms augant, miestui prireikė galingų nuotolinių stočių. 1929 m. nusipirktas sklypas Liepkalnyje, kur iškilo dvi 76 metrų metalinės antenos. Tačiau projektas susidūrė su netikėta kliūtimi – aviacija.
„Labai greitai suprasta, kad Liepkalnis nėra gerai, nes visai netoli buvo Kirtimų oro uostas ir aukštos antenos trukdė skrydžiams“, – pasakoja T. Krutulys.
Dėl šios priežasties radijo stotį nuspręsta kelti į Viršuliškes, tuomet – kaimą Vilniaus pakraštyje. Čia 1939 m. iškilo tam laikui milžiniški 130 metrų aukščio stulpai, kurie kelis kartus lenkė Liepkalnio stotį. Nors statybos buvo baigtos prieš pat karą, nespėta atvežti įrangos – Viršuliškių stotis visiškai veikti pradėjo jau tik pokariu.
Viena valstybė – viena radijo šeima
1939-ieji viską pakeitė. Lietuvai atgavus Vilnių, iki tol konkuravę radiofonai tapo viena sistema. „Vilniaus radijo stotis buvo integruota į bendrą valstybės radiofoną. Tiek Klaipėda, tiek Vilnius tapo padaliniais, didžioji dalis programos buvo retransliuojama iš Kauno“, – teigia istorikas.
Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai ir vėliau sulietuviškėjęs radijas toliau veikė tose pačiose studijose. Prospekte, tapusiame Stalino, radijas savo gyvenimą tęsė iki pat 1960-ųjų vasario 24-osios. Tą vidurnaktį buvo transliuotos paskutinės žinios, o po jų technikai su visa įranga išvažiavo į S. Konarskio gatvę. Joje suplanuota paskutinė pasakojimų ciklo „Radijo maršrutas“ stotelė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
