536 m. buvo blogiausi žmogui. Europoje, Viduriniuose Rytuose ir dalyje Azijos dangus buvo aptemdytas storo debesų sluoksnio. Tokio tamsaus, kad 24 val. per parą 12 mėn. buvo naktis. Susidariusios sąlygos buvo palankios buboniniam marui.
538 m. išsiveržė dar du ugnikalniai, taip pat Islandijoje. Temperatūra dar krito. Vien Viduržemio jūros teritorijoje mirė 25–50 mln. žmonių, apie 50 % to laiko gyventojų. Kiek mirė Lietuvos teritorijoje, galima apskaičiuoti tik pagal kaimynus.
Buboninis maras baisi užkrečiamoji liga. Prieš mirtį žmogus labai kentėdavo. Kūną nusėdavo pūslės. Kai jos trūkdavo, apsikrėsdavo aplinkiniai. Tamsieji viduramžiai prasidėjo ne dėl tarpusavio karų, o būtent dėl buboninio maro.
1347 m. maras apėmė Prūsiją ir dalį to meto Lietuvos. Iki šiol mūsų bažnyčiose giedama: „Nuo maro gelbėk mus, Viešpatie.“ Europoje žuvo apie 200 mln. žmonių, 30–60 %.
Ugnikalnių įsiveržimai, kurie sukėlė badą ir epidemijas.
Heklajokulas. Pagal pėdsakus – seniausiai išsiveržęs vulkanas. Jis buvo aktyvus nuo 750 m. pr. Kr. ir iki 2 000 m.
Ejafjatlajokulas. Išsiveržė 920 pr. Kr. ir buvo aktyvus iki 2010 m.
Atlantida. Santorinio sala. 1646 m. pr. Kr. sprogo kaip 40 atominių Hirošimos bombų. Žuvo apie 20 tūkst. žmonių. Storu, apie 30 m vulkaninių pelenų sluoksniu padengė 2 800 km teritoriją.
Paleja. 10 išsiveržimų nuo 726 pr. Kr. iki 1950 m.
Krakatau. Vakarų Indonezija. Nuo 1530 m. iki 2011 m. 107 išsiveržimai, dabartinis dar tęsiasi. Prilyginamas 13 tūkst. atominių bombų, numestų ant Hirošimos. Nuniokojo dvi dideles salas. Buvo girdėti už 3 600 km Australijoje ir už 4 700 km Mauricijaus saloje, Indijos vandenyne.
Lakis. Indonezija. 1783–1784 m. nugulė žemę 42 mlrd. t pelenų, išpurškė įvairių sieros junginių, žuvo pusė galvijų ir 69 % gyventojų. 120 mln. kub. m sieros dioksido vėjas nupūtė į Europą. Sukėlė nederlių visame šiaurės pusrutulyje bei šiaurės Afrikoje, Indijoje.
Vezuvijus. 79 m. pr. Kr. visa Pietų Europa iki Konstantinopolio (Stambulo), 1 200 km buvo padengta lava, pelenais ir pemza.
Šventosios Elenos sala. Šiaurės Amerika. 1980 m. žuvo 57 žmones, tarp jų vulkanologų brigada.
Šiuo metu iš viso yra 24 veikiantys vulkanai. Klaidinga būtų manyti, jei Lietuva nėra ugnikalnių žemė, tai mums jie nelabai svarbūs. Gamtoje viskas glaudžiai susiję. Jei stori debesys, saulė mažai ką galės padaryti. Bus labai šalta, šlapia arba tamsu, viskas džius. Be to, saulė kas 10 m. iškrečia išdaigų. Vėjai keičia kryptis.
Gali atrodyti keista, kad taip vulkanų bombarduojami žmonės visiškai neišmirė. Nieko keisto. Gyvenome retai, transporto nebuvo, nežinojom, kad yra Amerika, kad jos yra dvi, kad yra Australija, Naujoji Zelandija, kokio dydžio Afrika. Visiškai nežinojome, kad galima užsikrėsti. Kai kurie ir dabar nežino. Turtingieji, didikai, karaliai arba šiaip pastabūs žmonės bėgdavo į tyrus, miškus, kalnus ir laukdavo. Perskaitykite „Aukštųjų Šimonių likimą“. Žemė Prūsijoje nebuvo dirbama 5–8 m. Paskui pradėjo važiuoti kaimynai iš Olandijos – atsivežė ne tik klumpes, bet ir tą žodį.
Važiavo į Prūsiją vokiečiai, lietuviai iš dabartinės Tauragės krašto. Donelaitis buvo grynas lietuvis. Prūsijos karaliui reikėjo žmonių, kurie mokėtų mokesčius.
Kai siautėjo buboninis maras, Italija nutarė atsitverti nuo pasaulio. Kiekvienas atvykęs iš Rytų 40 d. turėjo izoliuotis. Iš lotyniško žodžio quadraginta atėjo žodis karantinas.
Į Mesinos uostą atplaukė 12 prekybinių burlaivių. Smalsuoliai pastebėjo keistą dalyką. Beveik visi jūrininkai sirgo. Denyje gulėjo lavonai. Laive paskelbtas karantinas, saugojo ginkluoti sargybiniai.
Bet jūrininkai yra jūrininkai. Vieniems reikėjo šeimas pamatyti, kitiems sužadėtines. Krantą pasiekė plaukte. Po to buboninis maras nusirito per visą Europą, iki Maskvos – iš vienos pusės, arabų šalių – iš kitos.
Vėliau siautėjo raupai. Iš 5 žmonių, susirgusių raupais, 2 visada mirdavo, o 1 apakdavo.
Didžiosios Britanijos ambasadoriaus žmona Meri Pjerpoint buvo išmintinga ir apsukri. Išmoko turkų kalbą. Lankydavosi sultono rūmuose, galėjo patekti net į haremą. Jame gyveno 40–600 sultono „žmonų“ ir apie 1 000 aptarnaujančių moterų. Į haremą veždavo iš įvairių šalių. Ne visada per prievartą ir ašaras.
– Kodėl jūsų hareme niekas neserga raupais? – ledi paklausė prižiūrėtojos.
– Jūsų Ekscelencija, nueikite į turgų, rasite.
Ledi Meri nepasididžiavo. Prie turgaus tvoros palapinių būriavosi žmonės. Ją įleido. Pamatė sukarpytus palmės lapus. Moteriai įpjaudavo ranką, ji rėkdavo, niekas į tai nekreipė dėmesio. Burtininkė kažkuo pateptą palmės lapo gabaliuką prispausdavo prie žaizdelės, aprišdavo skudurėliu, parodydavo, kur padėti monetą, nuskambėdavo: „Kitas!“
Rudenį pati pasiskiepijo. Paklausė burtininkės:
– Kokios palmės lapų reikia prikarpyti?
– Bet kokios.
Burtininkė negalėjo atitraukti akių nuo žalio aksominio chalato, kurį ponia Pjerpoint atsinešė ir tyčia padėjo greta. Burtininkė dar kažką burbėjo, o paskui pasakė:
– Svarbiausia yra tas tepalas ant žaizdelės. Čia raupais sergančios karvės pūliai. Tik niekam nesakyk.
Taip gimė kitas žodis vaka – karvė, iš romėnų kalbos perėjo į medicinos kalbą. Yra ir kitokių pasakojimų, kaip „vakcina“ pateko į Europą. Gali būti, kad visi jie teisingi.
Pjerpointų šeima grįžo į Londoną. Raupai niokojo Didžiąją Britaniją dar daugiau negu anksčiau. Jau net pradėjo trūkti darbo rankų. Ledi Pjerpoint žinojo: jeigu nori paskleisti informaciją, pasakyk ją vienam žmogui, tegul jis šventai prisiekia tylėti. Ledi Meri pasakė karaliaus gydytojui, kad ryt skiepys 5 m. dukrelę. Daktaras atsivedė tris asistentus. Pavyko.
Daktaras pasakė apie tai Jurgiui I. Karalius įsakė paskiepyti 6 myriop nuteistus nusikaltėlius. Jie nebuvo paveikti ligos. Bet karaliui labiausiai rūpėjo dinastijos tęstinumas. Todėl įsakė pirmiausia paskiepyti sūnaus, Velso princo žmoną. Jeigu kas, surasti kitą nebus sunku. Apie Bakingamo rūmų naujienas sužinojo Peterburge.
Carienė Jekaterina II norėjo pagydyti savo pavaldinius. Iškvietė iš Londono daktarą Dimsdalą. Pareiškė, kad ji turi rodyti pavyzdį ir skiepytis pirmoji. Daktaras pareikalavo – jeigu taip, rūmų kieme turi stovėti karieta, pakinkyta šešiais žirgais, ir du vadeliotojai. Jeigu carienė susirgs arba, neduok Dieve, mirs, daktaras bijojo, kad bus sudraskytas į gabalus. Nežinojo anglas, kad „Katką“ ne taip jau mylėjo. Atvirkščiai. Ėjo gandas kad ji verčia skiepytis, nes nori sumažinti „starovierų“ skaičių. Bet žmonės ir ten nesirgo.
XX a. vidury buvau pyplys. Prisimenu, tarp elgetų dažnai būdavo aklų nuo raupų. Tuomet buvo tik vienas metodas: mokykloje berniukus į vieną klasę, mergaites į kitą, ir nieko neklausę skiepydavo – įpjaudavo ir užklijuodavo lipnią juostelę.
Ar esate matę žmogų, kurio veidas lyg žirniais apšaudytas? Tokie buvo išgiję nuo raupų ir likę gyvi. Vokiečių okupacijos metais buvo prasidėjusi šiltinė. Vaistų nuo jos nebuvo. Mokykloje vėl – berniukus į vieną klasę, mergaites – į kitą. Kubiliūno administracijai pavyko įtikinti vokiečius, kad jie siekia išvengti epidemijos Rytų fronto užnugaryje. Leido nupirkti ir adatų, ir švirkštų, o skiepų Lietuva prisigamino. Epidemija išblėso.
Kas dabar atlieka utėlių funkciją, nežinau. Mūsų žmonės gerai išauklėti. Viską žino geriau negu profesoriai ir daktarai. Sako, kad skiepai nepatikrinti. Anksčiau juos tikrindavo 8 m. Teisybė. Bet tada epidemijos nebuvo. Kai ji dabar prasidėjo, juk visas pasaulis šaukė: „Duokit greičiau skiepus! Duokit naujų vaistų!”
Anksčiau 200 savanorių testuodavo po 8 m. Dabar buvo pasamdyti 42 tūkst. savanorių už gerą algą. Ir po dviejų mėnesių skiepų kokybė buvo ant Pasaulinės sveikatos apsaugos komiteto stalo.
– Bet dabar utėlių nėra, – pasakysite.
Jų funkciją atlieka žmonės. Pikti ir išdidūs. Nori vadovauti. Nori būti matomi.
